TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Sporto veteranai prisimena istorinį stadioną

2015 08 14 6:00
Centrinė stadiono tribūna buvo pastatyta pagal tuometį Vakarų modelį. Asmeninio albumo nuotrauka

Ištikimiausius sporto mėgėjus labai sujaudino žinios apie ketinimus nugriauti istorinį Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, o jo vietoje ir gretimuose žemės sklypuose statyti viešbučius, biurus ir gyvenamuosius namus.

Tuo buvo galima įsitikinti ir liepos 27 dieną, kai Architektų dirbtuvėse gausiai auditorijai buvo pristatytas detalusis keliasdešimties hektarų žemės ploto planas.

Savo idėjas išdėstę architektai negailėjo liaupsių vieni kitiems. Išsamiai išdėstyta, kodėl nuspręsta išsaugoti Koncertų ir sporto rūmus. Kartu įvardyta daugybės patalpų architektūrinė vertė. Liko tik nepaminėta istorinė „girdyklėlė“, kurioje garsiausia Lietuvos bufetininkė „po blatu“ pilstydavo deficitinius spiritinius gėrimus.

Deja, stadionas prisimintas tik po piketuotojų atstovės karštų motyvų. Tačiau konkretaus atsakymo nesulaukta. Regis, ne tik stadiono neliks, bet ir didžiulio sporto komplekso vietoje nebus įrengta sporto aikštelių.

Ta proga pakalbinau du žmones, kurių gyvenimas tiesiogiai susijęs su „Žalgirio“ stadionu.

Eugenijus Rusteika: „Iki paskutinių stadiono gyvavimo dienų praleidau tik kelias „Žalgirio“ rungtynes.“ / Asmeninio albumo nuotrauka

Po tribūna – bufetai ir parduotuvės

Rugpjūčio 5 dieną vilniečiui Eugenijui Rusteikai sukako 92 metai. 1948-aisiais Pedagoginiame institute baigęs Istorijos fakultetą, o 1956 metais – Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) finansų ir ekonomikos institutą, iš pradžių Vilniuje dirbo mokytoju. Tačiau per pažintis pusę santechniko etato turėjo istoriniame stadione. Čia daugiausia teko pjauti futbolo vejos žolę ir ją lopyti po rungtynių. Įdomu tai, kad velėnas stadionui veždavo iš Verkių, o tai sukeldavo daug vargo.

Kai vyko stadiono rekonstrukcijos darbai, E. Rusteiką priėmė į Vilniaus miesto „Spartako“ draugiją mokomojo sportinio skyriaus viršininku. Teko burti sporto kolektyvus, ieškoti sportininkų.

– Ar jums teko sportuoti? Ir kokia situacija buvo prieš karą? – pasiteiravau Eugenijaus Rusteikos.

– Kai man buvo 10 metų, kilo didžiulis Neries potvynis, valtelėmis žmonės plaukiojo po Katedros aikštę. Tais metais pirmą kartą stadione pamačiau futbolo rungtynes. Žaidė vietos komandos. Žiūrovų buvo keli šimtai.

– Kaip atrodė stadionas?

– Centrinė tribūna buvo pastatyta pagal tuometį Vakarų modelį, o aplinkui stadioną supilti žemės pylimai. Juose buvo įmontuoti mediniai suoliukai. Bėgimo takai buvo iš suplūktos žemės ir šlako.

– Kas buvo po centrine tribūna?

– Ji buvo skirta valdžios atstovams ir miesto svečiams. Vidus buvo puošnus. Po tribūnomis įrengti bufetai ir parduotuvės. Ši tribūna buvo baltutėlė, iš toli spindėjo.

– O kaip su dušais, prausyklomis?

– Sportininkai prausdavosi už stadiono mediniame namelyje, kur dabartinė „marakana“. Tenai buvo ir skalbykla.

– Ar teko sportuoti?

– Dalyvaudavau mūsų gimnazijos lengvosios atletikos varžybose. Žaidžiau tinklinį.

– Turbūt buvote futbolo mėgėjas?

– Taip. Šį žaidimą labai mėgau. Dažnai lankydavausi stadione.

– Kokios komandos tada buvo?

– Lenkai turėjo pajėgias AZS (studentų) ir WKS „Smigly“ komandas, o žydai – „Makabi“ ir „Hapoel“. Buvo dar lenkų šaulių ir kelios silpnesnės komandos. Atvažiuodavo žaisti ir iš kitų lenkų okupuotų teritorijų. Vienu metu „smiglai“ dalyvavo Lenkijos aukščiausiojoje lygoje. Tada susidomėjimas buvo didesnis. Pažinojau kelis šios komandos futbolininkus.

Futbolą labiau mėgo jaunimas, o gausiau žiūrovų susirinkdavo į lengvosios atletikos varžybas. Labai populiarus buvo tenisas. Šio žaidimo aikštelių mieste buvo gal keliolika. Futbolo pertraukų metu daugiausia vykdavo lengvosios atletikos varžybos. Retsykiais pasirodydavo dviratininkai ir motociklininkai. Iš pastarųjų dažniausiai nepralenkiamas būdavo lietuvis Leonardas Palevičius.

Vaikščiojo tik grupelėmis

– Kiek dar sporto bazių buvo sostinėje?

– Be centrinio stadiono, dar buvo neblogas stadionas Šiaurės miestelyje. Jis skirtas gabiesiems futbolininkams ugdyti ir kariuomenei. Žydų „Makabi“ stadionas buvo kažkur toliau – Kauno ar Gerosios Vilties gatvių rajone. Ten nebuvau. Beje, žydų sportinis ir kultūrinis gyvenimas virė Pylimo gatvės pradžioje esančiame name. Dabartinio „Dinamo“ stadiono vietoje anksčiau buvo puikus teniso aikštynas.

– Vadinasi, sportinis gyvenimas kunkuliavo, o jūs apie lietuvius nė žodžio...

– Vilniuje lietuvių buvo labai mažai. Visame krašte gyvavo tik viena lietuvių gimnazija, o universitete studijavo tik kelios dešimtys. Futbolo komanda buvo tik simbolinė. Lietuviai daugiausia mėgo tinklinį, todėl 1938 metais Kaune vykusioje I tautinėje olimpiadoje pasirodė šauniai.

– O kaip dėl gyvenimo apskritai? Juk Vilnius buvo daugiatautis.

– Priešpriešą su lenkais jautėme kiekviename žingsnyje. Vaikystėje vaikščiojome tik grupelėmis, o kišenės buvo pilnos akmenukų. Atsišaudydavome iš savadarbių šaudyklių (“ragatkių“). Mus palaikydavo žydai.

– Kaip vyko naujojo stadiono statyba?

– Jai vadovavo senojo stadiono direktorius Antanas Jurevičius, o statė karo belaisviai. Daugiausia buvo vokiečių. Jie į darbą eidavo pėsčiomis iš Subačiaus gatvės, kur prie buvusios pirties tebestovi namai. Statyba vyko labai sparčiai. Gal po beveik dvejų metų, 1950-ųjų liepos mėnesį, darbai buvo baigti.

– Kaip pakito istorinė centrinė tribūna?

– Iš išorės ji niekuo nepasikeitė. Viduje buvo įrengti persirengimo kambariai ir dušai. Parduotuvė ir bufetai veikė kaip ir anksčiau. Antrame aukšte įsikūrė stadiono administracija. Po kelerių metų Stasio Paberžio iniciatyva po rytine tribūna buvo įkurta pirmoji Lietuvoje futbolo mokykla.

– Jūsų domėjimasis futbolu neišblėso?

– Atvirkščiai – dar labiau sustiprėjo. Stadionas tapo futbolo šventove. Iki paskutinių jo gyvavimo dienų praleidau tik kelias „Žalgirio“ rungtynes. Pažinojau daug trenerių ir futbolininkų.

– Papasakokite apie kai kuriuos.

– Nepamirštamas buvo „gaidžiukas“ Georgijus Glazkovas. Jis buvo tik praktikas, jokių taktinių gudrybių neįdiegė. Užtat labai kultūringas, gal dviejų metrų ūgio buvo Jurijus Chodotovas, kuris atvedė komandą į A klasę ir nukreipė į naujas vėžes. Tik gaila, kad po kelių nesėkmių jį nuo darbo nušalino, o komanda iškrito iš A klasės. S. Paberžis ir Vytautas Saunoris buvo labai griežti, tačiau jie futbolininkų nesuvaldė. Šie sau leido visus gyvenimo malonumus.

– Ką manote apie būsimas statybas jūsų kaimynystėje?

– Seniai mane tai jaudina. Apleido puikius Koncertų ir sporto rūmus. Tiesa, juose lankiausi retai. Buvęs miesto meras Artūras Zuokas žadėjo rekonstruoti „Žalgirio“ stadioną, o socialdemokratai – pastatyti naują. Tai tęsiasi beveik 30 metų. Mūsų valdžios vyrams nėra nieko švento, todėl leidžia įvairiems verslininkams daryti ką nori. Tokią puikią sportui vietą norima užleisti biurams, viešbučiams ir kavinėms, kur galės viešpatauti narkomanai ir girtuokliai iš viso pasaulio. Ar maža to, kad patyliukais vietoj žydų kapinių iškilo Santuokų rūmai, o laiptai į Tauro kalną pastatyti iš buvusių antkapių? O kaulų su KGB pagalba niekas neskaičiavo ir kai statė Sporto rūmus. Kiek atsimenu, žydų kapinės Piromonte (senas mikrorajono pavadinimas) užėmė didelę teritoriją – visai netoli stadiono.

Vytautas Skripkauskas: „Meistrų komandoje rungtyniavau neilgai, nes treneriui nepatiko mano antsvoris ir muzikavimas.“ / Asmeninio albumo nuotrauka

Prausdavosi upėje

Kitas mano pašnekovas buvo žinomas sportininkas ir nusipelnęs Lietuvos artistas Vytautas Skripkauskas. Jis gimė Klaipėdoje 1927 metų vasario 11-ąją ir ten gyveno iki 1939-ųjų kovo, kol jo šeimą, kaip ir visus žemaičius bei žydus, vokiečiai privertė išsikraustyti.

Tėvai jį su broliu įsodino į traukinį, kad važiuotų pas gimines į Darbėnus Kretingos rajone. Tačiau prie laikinosios sienos buvo išlaipinti, o likusius tris kilometrus ėjo pėsčiomis. Tėvai su visu turtu išvažiavo į Panevėžį.

– Gerbiamas maestro, mintimis dar grįžkite į Klaipėdą. Man rūpi prisiminimai, susiję su stadionu ir jūsų sportinio kelio pradžia, – pradėjau pokalbį su Vytautu Skripkausku.

– Kadangi gyvenau netoli stadiono, įspūdžių labai daug. Prie pagrindinės aikštės buvo viena žalios spalvos medinė tribūna. Greta stovėjo namelis su persirengimo kambariais ir dušais. Jame gyveno sargas ir buvo viešbutėlis. Pagrindinę aikštę nuo greta esančios kitos aikštės be tribūnų skyrė tik siauras žemės tarpas, apsėtas žole. Dažnai varžybos vykdavo vienu metu, todėl kamuoliai lėkdavo iš vienos aikštės į kitą. Dar buvo ir žiemos aikštė be žolės.

Futbolas Klaipėdoje buvo labai populiarus, rinkdavosi daug žiūrovų. Tarp gausybės vokiečių ir žydų komandų buvo puikios lietuviškosios KSS (Klaipėdos sporto sąjunga) ir „Švyturys“.

Didelės šventės sulaukdavome, kai atvykdavo austrų, vengrų ir kitų šalių komandos. Vaikai dažniausiai varžybas žiūrėdavo sulipę į pušis greta esančiose kapinėse. Man patikdavo iš aukšto švyturio bokšto leisti gėlių ir žolių „parašiutus“.

Pats buvau KSS narys. Tačiau daugiau žaidžiau ne futbolą, o kvadratą. Turėjau stiprią ranką, tad žaidėjus išmušinėjau smūgiais į galvą. Šis žaidimas labai prisidėjo prie vėlesnės karjeros fechtuojantis.

– O kaip sekėsi Panevėžyje?

– Šiame mieste teko patirti daug sunkumų. Iš pradžių apsigyvenome nedideliame sandėlyje. Paskui kelis kartus teko keisti gyvenamąją vietą. Tačiau mieste prie Nevėžio prasidėjo tikras mano sportinis ir muzikinis gyvenimas.

Futbolo aikštė buvo kieta ir nelygi. Bėgimo takai – pusėtini. Deja, persirengti tekdavo paskubomis sukaltoje kažkokioje būdoje. Nusiprausdavome upėje.

– O kokie buvo futbolo reikalai?

– Panevėžys turėjo senas futbolo tradicijas. Karo metais klubas MSK buvo vienas pajėgiausių šalyje. Dar ir 1946 metais naujasis „Lokomotyvas“ užėmė 3 vietą. Deja, netrukus reikalai labai pablogėjo. Trūko kamuolių, trenerių ir pamainos. 1948 metais įstojau į Konservatoriją ir išvažiavau į Vilnių.

Žaisdavo svetimomis pavardėmis

– Kaip sekėsi sostinėje?

– Kuo puikiausiai nuo pat pradžių. Buvau priimtas į „Spartako“ futbolo komandą. Netrukus fizinio lavinimo dėstytojas, žinomas fechtuotojas Juozas Udras mane prikalbino ir fechtuotis.

1949-aisiais jau buvau „Spartako“ meistrų komandos žaidėjas, nes 1948 metais su jaunių rinktine SSRS pirmenybėse užėmiau 2 vietą, pasižymėjau asmeniškai. Gerai, kad fechtuotis daugiausia tekdavo žiemą. Mokslai sekėsi gerai.

– Kaip galėjote žaisti respublikos jaunių rinktinėje būdamas 21 metų?

– Futbolininkų dokumentai buvo klastojami jau seniai. 1946 ir 1947 metais mūsiškiai tapo čempionais, kai pusė žaidėjų buvo gerokai vyresni ir žaidė svetimomis pavardėmis. Vienas žaidėjas buvo klastočių meistras. Jis pats trejus metus iš eilės atstovavo rinktinei ir niekas „neužuodė“. Aš nesutikau, kad paso duomenys būtų ištaisyti. Žaidžiau savo kolegos krepšininko Juozo Žičkaus pavarde. Tik vardinio laikrodžio jis nepriėmė, todėl padovanojau patėviui.

– O kas toliau?

– Deja, meistrų komandoje rungtyniavau neilgai, nes G. Glazkovui nepatiko mano antsvoris ir muzikavimas. Treneris man pareiškė: arba „dudka“ (dūdelė), arba futbolas?

– Ir ką pasirinkote?

– Ogi beveik tą patį. Perėjau į „Dinamo“ futbolo komandą. Vietoj vieno atlyginimo jau gavau du, nes nebuvo maitinimo. Anksčiau „dirbau“ kažkokioje kooperacijoje, o dabar – milicijos seržantu miesto centre ir Naujojoje Vilnioje. Be to, man mokėjo stipendiją. Sąlygos futbolui buvo kuo puikiausios – puikus stadionas, graži apranga ir kita. Beje, buvo ir daugiau gerai aprūpintų komandų, todėl į meistrų kolektyvą futbolininkai nesiveržė. Su „Dinamo“ 1952 metais žaidžiau taurės finale, užimdavome neblogas vietas. Mano bendraklubiai Algirdas Kulikauskas ir Juozas Mačiulis vėliau tapo futbolo žvaigždėmis.

– Kokie pasiekimai buvo kitoje sporto šakoje?

– 1950–1952 metais iškovojau keturis bronzos medalius kaudamasis su kardu, špaga ir durtuvu. Trejus metus gyniau respublikos garbę įvairiose varžybose. 1954 metais tapau Pabaltijo čempionu kardininkų komandinėse varžybose.

– Laimėjimai įspūdingi. Dar papasakokite apie Vilniaus stadionus.

– Pirmą kartą Vilniuje su ekskursija lankiausi 1940 metais. Nakvojome netoli centrinio stadiono, barakuose prie kareivinių ir žydų kapų. Stadionas išties buvo gražus. Patiko ir švarutėlė Neris. Prie jos prausėmės ir dantis valėme. 1946-aisiais jau dalyvavau lengvosios atletikos varžybose – bėgau 110 metrų su barjerais, šokau į tolį ir į aukštį. Įdomu tai, kad be specialių treniruočių įveikiau 1,65 m aukštį, o juk mano ūgis tik keliais centimetrais didesnis. Teko ir koncertuoti šiame stadione per moksleivių dainų šventę. Deja, žaisti futbolo senajame stadione nespėjau. Rekonstruojant pagrindinį stadioną tuo pat metu buvo pastatyti „Jaunimo“, „Darbo rezervų“ ir „Lokomotyvo“ stadionai. Meistrų komanda žaidė ir mūsiškiame „Dinamo“, ir „Jaunimo“. Beje, prie pastarojo statybos daug prisidėjo studentai. Teko paplušėti ir man, todėl su malonumu jame dalyvavau dainų šventėse. Centrinis stadionas visą laiką man buvo puošmena ir pasididžiavimas, nes daug kartų vyko dainų švenčių repeticijos ir koncertai.

– O koks jausmas dabar, kai nebeliko nė vieno?

– Širdį skauda matant, kai daug kur trūksta paprasto žmogiškumo. Daug kas daroma neapgalvotai arba savanaudiškai. Nugriovė „Jaunimo“ stadioną, pastatė Seimo rūmus, iškasė po jais tunelį ir išjudino M. Mažvydo bibliotekos pamatus. Ten vėl vyksta „amžiaus“ remontas, kaip ir stadiono statyba Šeškinėje. Visame pasaulyje stadionai tebėra istorinėse vietose, tęsiamos senos tradicijos. Vilniuje turi būti ne tik nacionalinis stadionas, bet ir atsarginis. Manau, kad rekonstruoti „Žalgirio“ stadioną trūksta ne tik geranoriškumo – slypi gilesnės šaknys. Iš įvairios komercijos kam nors byrės ir papildomi pinigėliai. Vien tik tai, kad Panevėžio dydžio miesto rajonas lieka be stadiono ir sporto aikštelių – nusikaltimas.

– O futbolu ar dar domitės?

– Be abejo. Seku visą informaciją, žiūriu per televiziją. Mūsų rinktinė atrodo tragiškai. Futbolininkai nemoka paprastų derinių, o taktika – labai primityvi.

– O kaip dėl muzikos?

– 40 metų buvau Operos ir baleto teatro orkestro artistas, turėdavau pamokų įvairiose mokyklose. Nuo 1966-ųjų tebedirbu 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Mūsų mokyklos pučiamųjų orkestras turi šios mokyklos ir 7-ojo gamos laipsnio pavadinimą „Septima“. Koncertavome daugelyje pasaulio šalių. Teko net pasirodyti 1998 metais Prancūzijoje per pasaulio futbolo čempionatą. Prie visų mano darbų ir rezultatų daug prisidėjo žmona, grojanti arfa. Daug metų gyvenant darniai tebejaučiu didelį įkvėpimą. Ir sportinė forma dar neprasta.

– Ačiū jums už tris valandas (vietoj žadėto pusvalandžio) įdomiai praleistą laiką. Geros sveikatos ir sėkmės!

– O aš jus palydėsiu lūpinės armonikėlės garsais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"