TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Su J.Pureliu atradome teniso rojų

2009 02 05 0:00
Apolonijos Purelienės asmeninio archyvo nuotrauka

Per nepriklausomybės metus Vilniuje įrengtuose teniso aikštynuose norinčiųjų žaisti kasdien daugėja. Gausėja ir trenerių, gerai žinančių savo kainą. Akivaizdu, kad teniso verslas klesti. O mes, šį sportą atradę dar tada, kai jis buvo nei populiarus, nei madingas, vis dažniau prisimename Juozą Purelį.

Jis ilgai šeimininkavo vieninteliame tuo metu sostinės Gedimino kalno papėdėje buvusiame teniso aikštyne. Buvo ir direktorius, ir administratorius, ir darbininkas. Bet pirmiausia - mūsų treneris. Stebėjomės, kaip jis per 24 valandas sugeba tiek daug nuveikti: aikštelės visada sutvarkytos, linijos kreidos miltais paryškintos, žolė nupjauta, medžiai nugenėti, suoliukai nudažyti, takai švarūs - nė šiukšlytės. O dar buvome mes, su savo kaprizais ir vaikiškomis bėdomis kasdien pasiglemžiantys jį visai dienai, - vieni iš ryto, kiti po pietų.

Tekini lėkdavome ne į kiemą, ne pas draugus - pas J.Purelį. Nes jis kasdien mums dalijo meilę, užuojautą, paramą (visada labai apčiuopiamą), kartais nepašykštėdavo ir rūsčių žodžių, nors daug dažniau jų nusipelnydavome.

J.Purelis mokė mus žaisti tenisą ir mėgautis juo. Mokė ir slidinėti, čiuožti, šokti. Mokė gražių manierų, bendravimo meno. Mokė sakyti tiesą į akis, o ne už nugaros. Mokė vengti prisitaikėlių ir vidutinybių. Ir nuolat skatino mūsų smalsumą. Norėjo, kad kuo daugiau skaitytume. O kai sušlubuodavo mokslai, neretai pats sėsdavo su mumis prie vadovėlių. Taip jis mankštino mūsų protus, kad nepaslystume ir nepasiklystume klastinguose gyvenimo labirintuose.

Jau dvidešimt metų J.Purelio nėra tarp mūsų. Kuo toliau, tuo labiau pasiilgstame jo šypsenos, prieš kurią neatsilaikydavo niekas. Pasiilgstame pasisėdėjimų teniso klube, jaukiuose jo namuose ar tuomet itin populiarioje "Neringos" kavinėje, kurios durininkas jį visada įleisdavo be eilės, net ir su "geltonsnapių" vorele, atbidzenusia iš paskos. Pasiilgstame ramaus J.Purelio balso, kuriuo dažnai virpindavo mūsų sielas mintinai deklamuodamas mėgstamų poetų eiles. Pasiilgstame jo švelnaus humoro ir įdomių pasakojimų - tikrų ir išgalvotų.

J.Purelis išugdė ne vieną Lietuvos teniso čempionų kartą. Bet yra šimteriopai daugiau jo mokinių, kuriems nė sykio neteko užlipti ant prizininkų pakylos. Tačiau jie nesijaučia nuskriausti. Medaliai - tik šaltas metalas, primenantis buvusią šlovę. O iš J.Purelio sklidusi šiluma niekur nedingo, ji iki šiol padeda mums gyventi. Kokie tada buvome naivūs manydami, jog esame išskirtiniai, nepakartojami. Tik vėliau suvokėme, kad tokia buvo J.Purelio mokykla, kurią mums teko laimė išeiti. Jo dėka supratome, kad tenisas yra daugiau negu sportas. Ir tai mus suvienijo amžiams.

Kai 2001 metais minėjome 100-ąsias trenerio gimimo metines, pasirodė Apolonijos Purelienės parengta kvapą gniaužianti knyga "Juozas Purelis". Apie jo nueitą išbandymų kupiną kelią - apie netikėtus gyvenimo posūkius, apie bičiulius ir nedraugus, apie gyvenimo saulėlydyje patirtą skaudžiausią smūgį, kai jam nebeliko vietos paties sukurtame aikštyne.

Tačiau Vilniaus neįmanoma įsivaizduoti be J.Purelio. Jam atėjus prasidėjo sostinės teniso istorija, o išėjus - baigėsi gražiausias šio sporto tarpsnis.

Jie prisimena J.Purelį*

Lilija VILKIENĖ, teniso trenerė: "Ne kiekvieno tėvai galėdavo poilsio dienomis po šešias valandas skirti vaikų laisvalaikiui. Tėvus pakeisdavo mūsų treneris. Jo kuprinėje visada būdavo sumuštinių, termosas, tvarsliavos, tačiau jos niekad ir neprireikė. Budri trenerio akis mus saugojo. Dabar man net keista, kad šis žmogus, matydamas, jog jį kai kas kartais mulkindavo, to neparodydavo ir suteikdavo tam asmeniui reikalingą pagalbą.

Kai važiuodavome į varžybas, duodavo rankpinigių sakydamas: "Nusipirkite ledų ar vaisių." Ir tik dabar susimąstau, kokios būdavome sustabarėjusios savanaudės, neparveždamos treneriui net kuklių lauktuvių - obuolio ar saldainio."

Elena LOPATAITĖ, inžinierė energetikė, kelias kadencijas ėjusi Lietuvos teniso federacijos prezidiumo pirmininkės pareigas: "Vilniuje nebuvo kvalifikuoto vyrų teniso trenerio. Pasigirdo pasiūlymų, jog šiam darbui reikia kviesti specialistą iš Tarybų Sąjungos. Tačiau J.Purelio, tarpukario Lietuvos pulkininko leitenanto, patriotiniai jausmai buvo nepalaužiami. Jis kategoriškai pasipriešino, kad Lietuvos sportininkus treniruotų svetimšalis.

Sportas tais laikais tarnavo tautinės savimonės bei savo vertės supratimo ugdymui. Ir šio sumanymo buvo atsisakyta."

Vita NORVAIŠIENĖ, teniso trenerė: "Neišdildomą įspūdį visam gyvenimui paliko treniruotės žiemą. Žaisdavome lauke - atviruose teniso kortuose ant asfaltuotos aikštelės. Atėję į treniruotę jau rasdavome jį, kasantį aikštėje sniegą. Kartais nesinorėdavo ir anksti rytą keltis, ir žiemą klampoti per sniegą į aikštyną. Bet neateiti negalėdavau - juk lauks J.Purelis, jis tikrai ateis pas mus, mažučiukus, išdykusius, storuliukus ar šleivom kojytėm vaikučius, kiekvieną priimdamas tokį, koks jis yra, kiekviename jau tada matydamas asmenybę."

Šviesaus atminimo Vilbutas TRUMPA, architektas, daugkartinis Lietuvos vyrų dvejetų čempionas: "Juozo Purelio įnašas į teniso raidą Vilniuje - didžiulis. Panašaus trenerio, nesavanaudiškai dirbusio jaunimo labui, nebuvo ir kažin ar kada bus.

Prieš keletą dešimtmečių kai kuriuos tuometinės miesto valdžios veikėjus buvo apnikusios keistos mintys - teniso aikštynas Gedimino kalno pašonėje esąs ne vietoje. Jų manymu, čia geriau tiktų įvairūs atrakcionai, sovietinės visuomenės pasilinksminimų vieta. Tada vienintelis J.Purelis atkakliai gynė aikštyną nuo valdžios vyrų užmojų. Net kreipėsi į Centro komiteto sekretorių Antaną Sniečkų. Nors nelengva buvo ryžtis šiam žygiui - J.Purelis nebuvo pratęs prašyti. Tačiau tik jo pastangomis teniso bazę Vilniuje pavyko išsaugoti."

Irena ŠPAKAUSKIENĖ, inžinierė ekonomistė: "Tenisas žaidžiamas kojomis, o laimima galva", - sakydavo Juozas Purelis. Buvo net tokį plakatą pakabinęs klube, kad geriau įsimintume. J.Purelio laikais niekas teniso aikštyne nerūkydavo, netriauškindavo saulėgrąžų. Auklėjimo, gražaus elgesio pamokėlės vykdavo lyg savaime, nepastebimai."

Rimvydas MUGEVIČIUS, teniso treneris: "Prisimenu, kaip mus kerėdavo J.Purelio triukai Palangos pušyne: įsiremia rankomis į dvi pušaites, iškelia kojas aukštyn ir taip išbūna ne sekundę, ne dvi, o kelias minutes. Ir tai daro ne jaunuolis! Net per televiziją matyti gimnastų pasirodymai taip nestebindavo.

Smagiai prisikvatojome keliaudami į Jūrmalą, Pabaltijo jaunių pirmenybes. Mat treneris autobuse avėjo skirtingų spalvų batus... Tikrai jis tai žinojo, nors ramus besišypsantis veidas neišdavė jokio jaudulio. Kitą rytą komandos vadovo batai buvo vienodi. Kaip jis per naktį tai padarė, liko paslaptis."

Elvyra JUCIENĖ, žurnalistė: "Juozui Pureliui buvo įdomu, kaip mes mąstome, jis leisdavosi į diskusijas nesididžiuodamas savo erudicija, nedemonstruodamas jos. Treneris man atrodė esąs vienintelis žmogus, nesiekęs įtikinti savo pranašumu. Jis nepašiepdavo mūsų ir nebardavo. Prisimenu, kartą pavėlavusi į ankstyvą treniruotę radau jo raštelį, pieštuku užrašytus žodžius: "Buvau, išėjau. J.Purelis." Būtų buvę lengviau, jei būčiau jį radusi supykusį. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad anoji pamoka nuo blogo įpročio neišgydė, bet visiškai įtikino, jog pašnibždėtas moralas įsimintinesnis negu išrėktas.

J.Purelis niekada neklausdavo, kas mūsų tėvai, tenisą žaisti priimdavo kiekvieną. Atrodė laimingas duodamas, dalydamas, vaišindamas. Teniso nefetišizavo, laikė jį maloniausiu būdu išlikti sveikam."

Emilis SUBATA, narkologas: "Apie J.Purelį sklandė legendos, pasakojamos puse lūpų. Iš tėvų ar iš kitur sužinojau, kad prieš karą J.Purelis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, karo atašė. Sovietiniais laikais tai skambėjo intriguojamai. Kitaip sakant, jis buvo žmogus su paslaptimi.

Jis buvo ir teniso aikštyno siela. Mūsų grupėje treniravosi dabar garsus vaikų psichiatras Dainius Pūras. Treneris apsimesdavo nesuprantąs: "Kaip čia išeina? Man jau per šešiasdešimt ir vis dar esu Purelis, o šis vaikinas ir dešimties neturi, bet jau visas Pūras!"

Jonas MACKEVIČIUS, profesorius, ekonomikos mokslų habilituotas daktaras: "Labiausiai mane žavėdavo J.Purelio tvirta nuostata: pažadėjai - ištesėk. Jis tvirtai laikėsi savo žodžio ir nuomonės. Su juo būdavo malonu padiskutuoti įvairiais gyvenimo klausimais. Jis mokėdavo ne tik pateikti faktus, bet ir įdomiai juos interpretuoti. Apie save nemėgdavo daug kalbėti. Aš nedrįsdavau daug jo klausinėti, jaučiau, kad daugeliu atvejų man dar toli iki jo išmanymo, jo matymo ir supratimo."

Rasa TORNAU, aktorė, režisierė, dėstytoja: "Vasaros teniso stovykla Palangoje. 1972 metai. Koridoriuje, šalia kambario, kuriame gyveno mergaitės, sušluota šiukšlių krūva. Ten ji išbuvo kelias dienas. Paskui dingo. Tada treneris J.Purelis sukvietė mus į didįjį kambarį ir paklausė, kas sušlavė šiukšles? Atrodo, atsistojo Rita Mečinskaitė. Jai ir buvo visų akivaizdoje įteiktas didžiulis apelsinas. Prisimenu tą jausmą: tada kiekviena iš mūsų norėjo būti Ritos vietoje. Deja... Mums buvo duotas šansas, bet juo nepasinaudojome."

Stasys BALIŪNAS, lituanistas, teniso veteranas: "Į gyvenimo pabaigą mūsų Treneris patyrė ne vieną nuoskaudą. Jei būtų daugiau tokių žmonių kaip Juozas Purelis, tenisui paaukojusių visas fizines ir dvasines jėgas, šiandien šios sporto šakos lygis Lietuvoje būtų kur kas aukštesnis."

Aušra VĖBRIENĖ, verslininkė: "Teniso klubo vestibiulyje kabėjo stendas. Jame - nuotraukos iš varžybų ir mūsų, tenisininkų, treniruotės, laisvalaikis. Tai buvo irgi vienas trenerio pomėgių: dieną fotografuoja, per naktį išryškina, "prikepa" nuotraukų, o rytą mums išdalija, žinoma, už "ačiū".

Suaugusiųjų raketės vaikams būdavo per sunkios. Treneris jas palengvindavo, pritaikydamas kotą vaikiškam delnui. Pamatęs kurio nors sutrūkusias stygas, tuoj pat jas įtempdavo, ir raketė vėl būdavo kaip nauja. Šis darbas užimdavo nemažai laiko. Mes, vaikai, matydavome tik to triūso rezultatą."

Elona PUGAČIAUSKIENĖ, gydytoja terapeutė, daugkartinė Lietuvos dvejetų čempionė: "Karštas liepos vidurdienis. Žaidžiu atsakingas varžybas su kauniete R.Poškute. Jau kokias dvi valandas žaidžiame, abi be galo pavargusios. Kai keičiamės pusėmis, čiumpu grafiną vandens ir geriu, geriu. Šalia stovi J.Purelis, stebi šį maratoną: "Tu tik geri, o, pažiūrėk, Poškutei, matyt, dar sunkiau - ji net ant savęs pila vandenį." Ir tikrai kitoje aikštelės pusėje varžovė, pasiėmusi vandens laistymo žarną, lieja vandenį sau ant galvos. Tie keli trenerio žodžiai sustiprino man jėgas labiau nei tradicinis klaidų išvardijimas. Įgavusi antrą kvėpavimą laimėjau varžybas."

Audronė KALVELYTĖ, gamtos mokslų habilituota daktarė, daugkartinė Lietuvos čempionė: "Su treneriu išnaršydavome Trijų kryžių kalną ir šalia esančias kalvas. Žiemą slidinėdavome arba žaisdavome tenisą asfaltuotose aikštelėse. J.Purelis ne tik mokė, kaip smūgiuoti kamuoliuką, bet ir kaip elgtis gatvėje, kavinėje, viešbutyje ir kitur. Pratino kultūringai bendrauti su žmonėmis. Visam gyvenimui įstrigo jo pastabos: viešbutyje negalima sėdėti ant paklotos lovos - tik ant paklodės; negalima trypti slenksčio, reikia jį peržengti. Nors treneris labai rūpinosi mūsų sportiniu meistriškumu, visada kartodavo: svarbiausia - mokslas. Ir treniruotes dėl pamokų ruošimo galėdavome praleisti."

Dalia TAUTVYDIENĖ, inžinierė ekonomistė: "Kartą išvykome į varžybas. Vieną vakarą viešbutyje J.Purelis sukvietė mus pažaisti nepaprastą žaidimą: mokėmės bendrauti - užmegzti pokalbį. Užduotis buvo tokia - rasti pokalbio temą. Jei nesisekdavo, ją pasiūlydavo treneris. Kartais net visai absurdišką. Dabar tai vadintume bendravimo įgūdžių kursu ar prisistatymo menu."

Vytautas MAŽEIKA, daugkartinis Lietuvos teniso čempionas: "J.Purelis labai įdomiai rengdavo turnyrus. Vienas jų - kai loterijos principu suteikiama teisė visiems kautis dėl prizo. Net paskutinę vietą varžybose užėmęs žaidėjas laimi vieną bilietą, t. y. turi vieną šansą išlošti prizą. Tą sykį mūsų buvo dvylika vaikų ir septyniasdešimt aštuoni bilietai. Surinkau jų daugiausia. Visi traukėme iš eilės po vieną. Likus vienam bilietui prizas savaime atiteko man. Tai buvo J.Purelio pagamintas įrankių komplektas rakečių stygoms tempti. Šį prizą laikau kaip relikviją, primenančią šviesius J.Purelio laikus, kai viskas jo buvo daroma žmonių džiaugsmui ir gerovei."

Savinijus KATAUSKAS, advokatas: "Ilgai nežinojau, kas jis. Tik iš šalies žvelgiant buvo aišku, kad tai inteligentijos atstovas, aukštos kultūros žmogus, su meile dirbantis labai naudingą darbą. Kodėl? Tik vėliau iš architekto Vytauto Nasvyčio sužinojau, kad jis - prieškario Lietuvos karininkas, brolių Nasvyčių tėvų pažįstamas pulkininkas leitenantas Juozas Purelis. Teniso aikštynui, įsiterpusiam žavingame gamtos kampelyje, miesto centre, atiduotas didelis šio žmogaus gyvenimo tarpsnis. Aikštynas, galima drąsiai sakyti, - Juozo Purelio paminklas."

Mindaugas DAGYS, technikos mokslų daktaras, Lietuvos teniso sąjungos trenerių tarybos pirmininkas: "Šventoje Vilniaus vietoje įkurtas aikštynas ir jame triūsiančio Juozo Purelio dvasia traukdavo ne tik sporto mėgėjus ir vaikus, bet ir miesto šviesuomenę - mokslininkus, gydytojus, menininkus. Ištisos inteligentų kartos, prisilietusios prie J.Purelio mokyklos, nešiojasi ją visą gyvenimą. Kai vykdavome į turnyrus kituose miestuose ar valstybėse, išklausydavome ilgą patriotinę paskaitą, kaip turi elgtis lietuvis, atstovaujantis savo šaliai. Jis sugebėdavo akcentuoti svarbiausius dalykus. Pamenu, apsistojus viename Rygos viešbutyje per vaikų varžybas ateina švytintis J.Purelis su krepšiu saldainių ir vaišindamas mus giria - dieną pradėjome kaip tikri lietuviai. Mat viešbučio administratorius, išvargintas kitų delegacijų vaikų triukšmo, pagyrė J.Purelį už kultūringą mūsiškių elgesį.

Mums, vilniečiams, telieka išsaugoti J.Purelio dvasią ir puoselėti jo idealus. Tenka pripažinti, kad kol kas tai nelabai pavyksta."

* Iš knygos "Juozas Purelis", 2001 m.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"