TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Su patriotizmo ir entuziazmo užtaisu

2016 08 05 6:00
1992 metais Barselonoje iškovojusi olimpinę bronzą, šį rinktinė buvo pakrikštyta "Kita Svajonių komanda". Lietuvos žinių archyvo nuotraukos

Lietuvos krepšinis visuomet garsėjo kokybe ir įspūdingais laimėjimais. Iš olimpinių žaidynių krepšininkai yra parvežę tris bronzos medalių komplektus.

Atkūrus nepriklausomybę, pirmoji Lietuvos sportininkų vasaros olimpiada buvo 1992-aisiais Barselonoje. Ten krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius. Tą patį pakartojo ir po ketverių metų žaidynėse Atlantoje. Rinktinę tuomet treniravo Vladas Garastas.

„Visos pergalės yra nuostabios, bet 1992-ųjų olimpinė bronza buvo ypatinga. Ką tik buvome priimti į olimpinę šeimą, o ši pergalė davė didžiulį impulsą tolesnei mūsų krepšinio plėtrai. Galima sakyti, kad tuomet pasėjome gerąjį krepšinio virusą“, – „Lietuvos žinioms“ sakė žinomas krepšinio specialistas.

„Lietuvos žinių“ pokalbis su Vladu Garastu – apie įsimintinas krepšinio kovas Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse.

Sunkumus pamiršo

– 1992 metais mūsų krepšinio rinktinė debiutavo tarptautinėje arenoje. Vyrus į priekį stūmė didžiulis patriotizmas?

– Per savo gyvenimą treniravau daug komandų, tačiau tokio atsidavimo ir darbštumo kaip 1992-ųjų rinktinėje nemačiau niekur. Baigiame treniruotę, o krepšininkai sako: „Pavarom“ dar truputį.“ Komanda dirbo su didžiuliu entuziazmu, žaidėjus net teko stabdyti, kad nepersiplėštų.

Trenerių kolektyvą sudarė keturi asmenys. Man talkino šviesaus atminimo kolega Raimundas Sargūnas ir du užsieniečiai. Amerikietį Donnie Nelsoną atvežė Šarūnas Marčiulionis, o ispaną Javierą Imbrodą pakvietė Valdemaras Chomičius. Tai puikūs specialistai. Buvome pasiskirstę veiklos sritis, dirbome darniai.

Vladas Garastas.

– Tuomet buvo sunku rasti rėmėjų. Kaip prasimanėte lėšų stovykloms?

– Iš tiesų mūsų krepšinio federacija vertėsi vargingai, atgimimo laikais visiems buvo sunku. Dabar krepšininkai gyvena penkių žvaigždučių viešbučiuose, o tuomet sąlygos buvo labai kuklios. Apsistojome Druskininkų sanatorijoje, ten maistas buvo prastas, o krepšinio salė nušiurusi. Tačiau viską nusverdavo didžiulis noras ir pasiryžimas atstovauti savo šaliai. Vykome į stovyklą Meliljoje, Ispanijai priklausančiame Šiaurės Afrikos mieste. Ten sužaidėme kelerias rungtynes, pareklamavome šį regioną ir užsidirbome taip reikalingų pinigų.

Anuomet Lietuva buvo niekam nežinoma. Atvykus į Barselonos olimpiadą mums davė rusiškai kalbantį vertėją. Įsivaizduokite – Arvydas Sabonis puikiai kalba ispaniškai, Š. Marčiulionis – angliškai, o rinktinei atsiuntė rusą...

– Koks buvo komandos kelias į Barseloną?

– Iš pradžių dalyvavome dviejuose atrankos turnyruose Badachose ir Saragosoje, ten laimėjome visas rungtynes ir galėjome vadintis neoficialiais Europos čempionais. Tačiau iki olimpinių žaidynių dar buvo likę 20 dienų. Galbūt ši pertrauka ir lėmė, kad grupės varžybose pralaimėjome NVS (buv. SSRS) rinktinei. Šio pralaimėjimo kaina – jau pusfinalyje teko susidurti su galinga JAV „Svajonių komanda“, kurią įveikti tuomet nebuvo šansų. Taigi netekome galimybės laimėti sidabrą.

Per žaidynes gyvenome olimpinio kaimelio pakraštyje, kur sąlygos taip pat nebuvo geriausios. 16 žmonių spraudėmės trijuose kambariuose su vienu dušu ir vienu tualetu. Tuo metu Ispanijoje saulė kepino, buvo didžiuliai karščiai, kondicionieriaus neturėjome. Vienintelė galimybė atsivėsinti – palįsti po šaltu dušu. Po kaitros užmigti pavykdavo tik 2–3 valandą nakties, o anksti rytą mus pažadindavo triukšmas, sklindantis iš netoliese esančios gamyklos. Tai erzino.

Lemtingi žodžiai

– Olimpiados ketvirtfinalyje rezultatu 114:96 patiesėte brazilus, tačiau rungtynėms artėjant prie pabaigos teko vytis varžovus...

– Likus žaisti 5 minutes brazilai pirmavo, rodos, 8 taškų persvara. Buvome atsidūrę labai pavojingoje situacijoje. Bet persilaužti padėjo du faktoriai. Brazilų treneris kažkodėl nutarė pakeisti savo snaiperį Oscarą Schmidtą. Grįžęs į aikštę jis ėmė nepataikyti ir nebuvo toks pavojingas. Labai svarbūs buvo ir A. Sabonio žodžiai, ištarti per minutės pertraukėlę. Arvydas pasakė: „Vyrai, liko penkios minutės. Jų daugiau niekas mums nesuteiks, pralaimėsime – ir viso gero.“ Šie žodžiai išjudino komandą.

Vėliau rungtynėse dėl bronzos medalių įveikėme NVS rinktinę. Varžovai atakuodami bandė nuvilioti nuo krepšio A. Sabonį, tačiau panaudojome aikštės gynybos sistemą ir susitvarkėme. Laimėjus medalius užplūdo didžiulis džiaugsmas.

– Ar kovai dėl medalių reikėjo nuteikti komandą?

– Ne, tik pateikti taktinius nurodymus. Visi ir taip buvo nusiteikę, degė noru laimėti. Toje rinktinėje rungtyniavo išprusę žaidėjai, kurie puikiai išmanė krepšinį. Jie nusipelnė medalių dėl savo kovingumo ir atsidavimo. Ne veltui vėliau apie juos sukurtas filmas pavadinimu „Kita Svajonių komanda.“ Grįžus į Vilnių, buvo surengta šventė Kalnų parke. Mus sveikino minios žmonių. Buvo labai malonu.

Mėnuliui vis vien...

– 1996 metų Atlantos olimpiadoje viskas buvo paprasčiau?

– Taip, jau turėjome rinktinės branduolį, krepšininkus, kurie prieš metus buvo tapę Europos vicečempionais. Olimpiadai rengėmės Čikagoje, vėliau persikėlėme į Atlantą. Kai viskas baigėsi, susėdome kartu, ir rinktinės senbuviai pasakė: „Treneri, mes traukiamės, siūlome tą padaryti ir jums.“ Nusprendžiau pasielgti taip pat, nes buvo pribrendęs metas kartų kaitai.

– Atlantoje buvote arti sidabro medalių, tačiau pusfinalyje, kaip ir 1995 metų Europos čempionato finale, pralaimėjote Jugoslavijai...

– Man iki šiol apmaudu dėl praleistos galimybės. Rungtynių pabaigoje atsilikome 4 taškais. Puolime naudojome įprastą derinį, kai atiduodame kamuolį A. Saboniui, o kiti krepšininkai juda ratu. Paprastai Arvydą dengdavo du ar net trys varžovai, o naudojant šį derinį, nė vienas varžovas negalėjo atsitraukti nuo savo ginamojo. Sabas pagal planą numetė kamuolį, tačiau toje vietoje žaidėjo nebuvo, nes vienas mūsiškis stabtelėjo. Jugoslavai perėmė kamuolį, surengė ataką ir pelnė taškus. Tai ir buvo lūžis. Pralaimėjome 58:66. Šis epizodas man iki šiol stovi prieš akis.

Laimei, rungtynėse dėl trečiosios vietos įveikėme Australiją ir vėl laimėjome bronzą. Ji ypatinga tuo, kad Atlantoje tai buvo vienintelis Lietuvos olimpinės delegacijos iškovotas apdovanojimas.

– Kodėl į Atlantą vežėtės 11, o ne 12 krepšininkų?

– Nepaėmėme Virginijaus Praškevičiaus ir dėl to spaudoje buvome aršiai kritikuojami, rašyta, kad rinktinėje vyrauja „dedovščina“, aš nesuvaldau senbuvių.

O buvo taip. Kai treniravomės Čikagoje, tuo metu vyko Europos jaunimo čempionatas. Į jaunimo rinktinę išleidome V. Praškevičių ir Kęstutį Šeštoką. Jie padėjo jaunimui tapti Europos čempionais. Tačiau V. Praškevičius sugrįžo ne toks, koks buvo anksčiau. Treniruotėse jis nesistengė, buvo atsipalaidavęs. Prie manęs priėjo A. Sabonis su Rimu Kurtinaičiu ir sako: „Treneri, negi jį vešite į olimpiadą? Mes nenorime už jį laimėti medalio.“ Surengėme susirinkimą su trenerių štabu, rinktinės lyderiais, buvo ir Valdas Adamkus. Pasvėrę visus argumentus, nusprendėme atsisakyti V. Praškevičiaus. K. Šeštokas atvykti nepanoro, o kažkur Amerikoje netoliese buvęs Žydrūnas Ilgauskas taip pat atsisakė. Todėl nutarėme palikti 11 žaidėjų.

Tuoj pat Lietuvoje buvo sukurta legenda apie tai, kad V. Garastas apskaičiavo, kaip sau pasiimti medalį. Tuo metu apdovanojimai buvo teikiami tik žaidėjams, o atsilaisvinusį medalį komandos nariai padovanojo man. Daug kam tai nepatiko. Lietuvoje kalbėta, kaip krepšininkai nurodinėja treneriui. Ko tik žmonės neprisigalvoja... Nuo to laiko pamėgau du posakius – mėnuliui vis vien, jei ant jo loja šuo, ir katinui nesvarbu, ką apie jį mano pelės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"