TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Taivano taifūno palaiminti

2013 08 28 6:00
Labiau už taifūną Taivane siautėjo L.Asadauskaitė ir J.Kinderis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Liūtys, slidinėjantys žirgai, į dvi dienas suskaldytos vienos dienos varžybos - tokius nuotykius Taivane geriausiai atlaikė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės meistrai Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis. Į gimtinę jie parskrido pasipuošę pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionato aukso medaliais.

Tarptautinio Vilniaus oro uosto atvykimo salė pirmadienio vakarą šurmuliavo. Šalies sporto vadovai, Šiuolaikinės penkiakovės federacijos atstovai, giminės ir draugai su gėlėmis rankose nekantriai laukė tarpdury pasirodančių stipriausių pasaulyje penkiakovininkų.

Stengsis daugiau šypsotis

Akimirksniu gėlėse paskendusi mažutė L.Asadauskaitė būdama dėmesio centre jautėsi laisvai, jos šypsena oro uostą puošė nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Nenuostabu. Londono olimpinių žaidynių ir Europos čempionė, taip pat dukart bronzą ir sykį sidabrą pasaulio pirmenybėse iškovojusi 29-erių sportininkė jau žino populiarumo kainą.

Pirmą kartą pasaulio čempione tapusi Laura džiaugėsi, jog šis laimikis pripildė visą jos kolekciją. „Esu labai laminga!“ – švytėjo visuose svarbiausiuose turnyruose triumfavusi šviesiaplaukė.

Tuo metu tokia titulų kolekcija pasigirti dar negalintis 26-erių J.Kinderis (iki šiol svarbiausias jo iškovojimas buvo 2010 metais pasaulio čempionate Kinijoje pelnyta trečioji vieta) prieš kameras ir diktofonus jautėsi nejaukiai. Pozuodamas jis vos kelis kartus išspaudė šypseną.

„Visi sako – ko toks rimtas, nusišypsok, juk esi čempionas. Bandau su tuo taikytis, – dėl rimtuolio įvaizdžio šypsodamasis teisinosi čempionas ir nedvejodamas pripažino, jos pasaulio auksas suteiks daugiau pasitikėjimo savo jėgomis: – Dabar sau galiu pasakyti, kad iš tiesų esu pasaulio čempionas.“

Atlaikę gamtos stichijos išdaigas Taivane ir 20 valandų kelionę į namus stipriausi pasaulio penkiakovininkai, kaip ir pridera čempionams, atidavė duoklę žurnalistams.

Viltys atgijo bėgant

Niekas net negalėjo pamanyti, kad prieš paskutinę – bėgimo ir šaudymo – rungtį 19 vietoje buvusi L.Asadauskaitė sugebės finišuoti pirma. Tuo netikėjo ir sportininkė, tačiau sparčiai lenkdama konkurentes Jevgenijaus Kliosovo auklėtinė pajuto, kad gali iškovoti auksą.

– Bėgimo rungtyje esate bėgantis stebuklas, – provokavome Laurą Asadauskaitę.

– Tai nėra stebuklas, tiesiog šioje rungtyje esu stipriausia. Buvau labai gerai pasirengusi. Ir taiklūs šūviai man padėjo iškovoti auksą.

– Kokie buvo tikslai prieš paskutinę rungtį?

– Prieš mane startavo stiprios varžovės, maniau, kad į trejetuką nelabai prasibrausiu. Bet bėgdama pajutau, kad galiu laimėti.

– Penktadienį prasidėjusios finalo varžybos po dviejų rungčių dėl liūčių buvo nutrauktos. Vadinasi, prieš mėgstamą paskutinę rungtį galėjote pailsėti?

– Tas ir yra, kad nepailsėjau, nes varžybos vyko kiekvieną dieną, be poilsio dienų. Todėl krūvis buvo didesnis. Būtent dėl to su J.Kinderiu ir nusprendėme nestartuoti mišrioje estafetėje.

– Ar anksčiau yra tekę startuojant iš 19 vietos finišuoti pirmai?

– Ne. Taip nutiko pirmą kartą. (Šypsosi.)

– Kokie įspūdžiai iš planetos pirmenybių? Rusijos žiniasklaida organizatoriams pažėrė nemažai kritikos.

– Taifūnas sugadino visas varžybas. Teko jas stabdyti, atidėti. Teko šaudyti ne lauke, o patalpoje. Jojant buvo labai slidu, o kai aš jojau, prasidėjo liūtis. Žirgai slidinėjo, buvo pavojinga. Bet viskas buvo lietuvių pusėje – labai džiaugiuosi, kad ne aš viena iškovojau auksą - ir mano kolega Justinas.

– Per finalą žiūrovų matėsi vienas kitas...

– Lietus... Žiūrovų buvo, bet dėl liūčių jų susirinkdavo mažiau.

– Pabendravote su bronzos medalį pelniusia Rusijos atstove Donata Rimšaite?

– Šiek tiek. Viena kitą pasveikinome, džiaugėmės, kad abi lipome ant pjedestalo.

– Kokios varžybos šiemet dar laukia?

– Dalyvausiu keleriose komercinėse, ir tiek. Praktiškai jau ilsiuosi. Pagrindinis tikslas pasiektas.

– Ko dar sieksite Europoje, pasaulyje?

– Stengsiuosi pakartoti visa tai. Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dar sportuosiu, stengsiuosi ir bandysiu. O kaip bus, pamatysime.

Dirba ne tik raumenimis

Nuo 2009-ųjų sausio 1 dienos J.Kinderį baseine treniruojantis Egidijus Tindžiulis LŽ nesistebėjo auklėtinio auksu.

„Visada reikia tikėtis. Kada nors tas darbas turi atsipirkti“, – teigė treneris.

Šiemet pasaulio taurės finale Rusijoje antrąją vietą užėmęs lietuvis Europos čempionate Lenkijoje liko tik vienuoliktas. „Europos čempionatui jis irgi buvo gerai pasirengęs, bet šioje sporto šakoje neįmanoma prognozuoti, kuris iš lyderių laimės, – kalbėjo E.Tindžiulis. – Bet pasaulio čempionate Justinas susikaupė ir parodė, ką moka. Jis jau kurį laiką yra elito atstovas, juk ne be reikalo vyko į olimpiadą. O dabar pasiekė rezultatą, kokio laukėme.“

E.Tindžiulis negailėjo gerų žodžių sportininkui. Pasak plaukimo trenerio, tokių kaip J.Kinderis labai reta.

„Klusnus, darbštus, drausmingas. Dirba ne tik raumenimis, bet ir galva. Todėl jis ir pasiekė tokių rezultatų. Jo fiziniai duomenys panašūs į kitų sportininkų, o užsispyrimo ir darbštumo ne visiems užtenka“, – teigė E.Tindžiulis.

Pasirengęs netikėtumams

– Kaip jaučiatės tapęs pasaulio čempionu? – žurnalistai apgulė Justiną Kinderį.

– Išgąsdinote mane, nesitikėjau tiek daug žurnalistų čia pamatyti ir tokio dėmesio. Jaučiuosi keistai.

– Ko tikėjotės vykdamas į čempionatą?

– Konkretaus tikslo nebuvo. Bet giliai širdyje visada tikiuosi pergalių, todėl negaliu sakyti, kad tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

– Minėjote, jog Lauros auksas jus išmušė iš vėžių. Kaip sugebėjote susikaupti per paskutinę rungtį?

– Visada moterų finalas vykdavo diena anksčiau nei vyrų. Bet dėl tornadų pasikeitė varžybų grafikas. Laura startavo tą pačią dieną kaip ir aš. Ir Lietuvos himną išgirdau dar prieš savo startą. Bet kažkaip pavyko susitvarkyti. Mat pamažu ruošiuosi nenumatytiems atvejams – kad netikėtos situacijos neišmuštų iš vėžių. Galbūt tai ir padėjo.

– Kada supratote, kad galite kovoti dėl aukščiausio apdovanojimo?

– Jojimo varžybose įveikęs paskutinę kliūtį pagalvojau: gyvenime daugiau tokios galimybės gali ir nebūti, reikia ja pasinaudoti.

– Fechtavimas nebūdavo jūsų stiprioji pusė, o Taivane šioje rungtyje užėmėte trečiąją vietą.

– Penkiakovėje dažniausiai taip būna – kaip pradėsi, taip ir baigsi. Fechtavimas suteikė daugiau stimulo.

– Kaip nusiraminote prieš paskutinę šaudymo seriją?

– Nenusiraminau... Pirmos trys serijos buvo pagal planą, o ketvirtoji – nekontroliuojama. Turėjau šaudyti geriau. Gerai, kad užteko jėgų bėgti. Kas siekia – tas pasiekia. Džiaugiuosi dėl savęs ir visų, kurie mane palaikė.

– Europos čempionate šiemet jums nelabai sekėsi – likote tik vienuoliktas. Kaip pavyko pasiekti sportinės formos piką prieš svarbiausias metų varžybas?

– Europos čempionatas nebuvo blogas, bet ne visada pavyksta technines rungtis atlikti techniškai. O Taivane buvo mano diena.

– Ką galite pasakyti apie oro sąlygas Taivane?

– Save raminau, kad sąlygos vienodos visiems sportininkams. Ir jei man sunku, vadinasi, sunku ir kitiems. Taip save guodžiau.

– Ar pavyko užmigti po auksinio finišo?

– Paskutines dvi naktis miegojau sunkiai. Tikiuosi, kad šiandien pavyks, nors nepanašu – emocijos iš naujo plūsta. (Justinas nė nenutuokė, jog grįžusį namo prie vaišėmis nukrauto stalo jį pasitiks būrys artimiausių draugų. Jie sutiko sportininką oro uoste ir, paskubomis pasveikinę draugą, tyliai išskubėjo į jo namus daryti staigmeną – aut.).

– Du lietuviai laimėjo pagrindinių varžybų auksą. Kokios reakcijos sulaukėte Taivane?

– Laura minėjo, jog man finišavus visi pradėjo vėl ją sveikinti ir teirautis, ką mes, lietuviai, darome, ką vartojame. O mes svarbiausiam metų startui po ilgos pertraukos ruošėmės Lietuvoje. Kaune. Ir neblogai pavyko.

– Daugelį metų dirbote su vienu geriausių Lietuvos trenerių Jurijumi Moskvičiovu. Jo indėlis į šį auksą, ko gero, nemenkas?

– Be abejo. Iš mano vienuolikos metų, praleistų penkiakovėje, dešimt dirbau su juo. Kas be ko, didžioji darbo dalis atlikta J.Moskvičiovo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"