TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Tenisininkas S. Stachovskis: gimiau Ukrainoje, tai mano šalis

2015 08 21 14:00
S. Stachovskis AFP/Scanpix nuotraukos

29 metų amžiaus Ukrainos tenisininkas Sergejus Stachovskis kitą savaitę bent jau kuriam laikui praras geriausio šios šalies tenisininko titulą. Jį reitinge aplenks puikiai Sinsinatyje vykstančiame ATP Masters serijos turnyre žaidžiantis tautietis Aleksandras Dolgopolovas. 

Tikėtina, kad abu šiuos žaidėjus netrukus bus galima išvysti ir Vilniuje. Rugsėjo viduryje „Siemens“ arenoje vyks Daviso taurės mačas tarp Lietuvos ir Ukrainos rinktinių.

Visgi puikus žaidimas teniso korte nėra vienintelė S.Stachovskio vizitinė kortelė. Ukrainietis yra vienas iš nedaugelio žaidėjų, kurie aktyviai stebi ir komentuoja aplinkui vykstančius procesus. Jūsų dėmesiui – išsamaus portalo btu.org.ua pokalbio su S.Stachovskiu fragmentai, kuriuose tenisas lieka tik antrame plane.

– Apie tave dažnai ir, galbūt, kiek su patosu kalbama kaip apie „sportininką su aktyvia pilietine pozicija“. Tačiau, jei pažvelgtume giliau, didžiajame sporte tokių kaip tu ne tiek ir daug. Žinoma, dauguma sportininkų užjaučia Ukrainą dėl dabartinės situacijos, galbūt, viduje pergyvena ir palaiko, bet bendrai jie yra pasyvūs. Kodėl tu elgiesi kitaip?

– Na, kiekvienas tam tikrus dalykus jaučia savaip. Aš niekada per daug nesukau sau galvos ką kiti žmonės pasakys dėl mano pozicijos šiuo klausimu. Kiekvienas žmogus turi teisę vertinti įvykius savaip ir jei jų požiūris nesutampa su mano, tai aš dėl to nesu kaltas (šypsosi).

Kai Ukrainoje prasidėjo neramumai, aš buvau čia. Buvau Maidane likus 8 dienoms iki akimirkos, kai pradėjo šaudyti į žmones. Tai kas įvyko vėliau man atrodė absurdiška. Ar gali būti, kad šalies sostinėje žuvo daugiau kaip 100 žmonių?! Juk ten gyvena mano močiutė, viskas vyko praktiškai po jos langais.

Buvau pačiame Maidano centre, už visų tų tikrinimo postų. Ir man buvo labai keista, kai viešint užsienyje per televizorių girdėdavau, kad protestuotojai prieš valdžią naudoja kažkokius ginklus... Būdamas šalia tų žmonių tu matai, jog jie, geriausiu atveju, yra apsiginklavę lipnia juosta, porolonu. Jie tik bandė apsisaugoti. Dar šalmai ir lazdos. Štai ir visi ginklai, kuriuos aš ten mačiau.

– Maidane neramumai tęsėsi apie tris mėnesius. Tavo turnyrų grafikas planuojamas iš anksto, tad tu negalėjai visą laiką užsibūti vienoje vietoje. Kaip jauteisi, kai reikėjo stebėti įvykius iš toli?

– Sunkiausias laikotarpis buvo tada, kai prasidėjo pavasario turnyrų serija Amerikoje. Kaip jaučiausi? Prastai. Po treniruotės iš karto lįsdavau į internetą. Valandų valandas skaičiau, bandžiau suprasti, kas vyksta.

Buvo sunku, taip pat tai trukdė ir mano sportinei veiklai. Vis dėlto, ten gyvena mano tėvai, daug pažįstamų, draugų. Aš gimiau Ukrainoje, tai mano šalis, dėl kurios aš visada pergyvensiu. Ir tuomet, ir dabar.

– O kas įvyko po pusmečio? Ta garsi istorija kai tu, grįždamas iš JAV, atvežei į Ukrainą neperšaunamas liemenes, balaklavas, kitą amuniciją. Kaip sureagavo muitininkai?

– (Šypsosi) Aš tikrai nenorėjau, kad apie visą tai sužinotų žiniasklaida. Deja, vienas deputatas (tuometinis deputatas Aleksandr Briginec), kuris vis važinėja prie fronto linijos, ir aš jį už tai gerbiu, paėmė ir paskelbė apie tai. Na tuomet ir prasidėjo.

O situacija buvo tokia. Taip, aš atvežiau 5+ klasės neperšaunamas liemenes su kevlaro plokštėmis. Bet taip išėjo, kad aš atskridau sekmadienį, ir dalis saugumo tarnybos darbuotojų jau išvažiavo namo. Muitinė patikrino mano krepšius ir pamatė neperšaunamas liemenes, teleskopines lazdas, šalmus, kuprines, krepšius... Daug visko. Ir jie man pasakė: „Na, mes viską suprantame, bet praleisti negalime, nes mes irgi turime viršininkus, kurie mus tikrins ir paklaus: kodėl praleidote?“

Teko 4 valandas palaukti, kol pagaliau kažkas iš Ukrainos saugumo tarnybos davė nurodymą mane praleisti.

– O vėliau ar kartojai tokias savonoriškas akcijas?

– Taip, ir iki šios dienos atvežu. Bet dabar elgiuosi protingiau, nekeliu nereikalingo triukšmo.

– Savo „Facebook“ puslapyje pasidalinai paveiksliuku, kuris priminė apie Krymo totorių deportaciją 1944–aisiais. Žinai, dauguma žmonių, turbūt, galėtų tau pasakyti: „Sergėjau, tu ką, Krymo totorius? Juk ne? Tai kam tau visa tai? Treniruokis, žaisk, uždirbk sau pinigų – ir nepergyvenk per daug dėl šito…“

– Čia yra viena smulki detalė. Tai, ko manęs mokė mokykloje, ir tai, kas yra tikroji mano šalies istorija – du visiškai skirtingi dalykai. Kažkada mane tai sudomino, aš pradėjau skaityti ir turiu savo griežtą poziciją. Apie Banderą, apie kitus mūsų istorijos puslapius. Ir tai, kad mane domina Krymo totorių deportacijos tema, neturi nieko bendro su tuo, esu aš Krymo totorius ar ne. Tiesiog tai, kas įvyko su jais… Pasaulyje tokie dalykai vykti tiesiog negali. Ir kažkas privalo užtikrinti, kad jų nebūtų.

Daug dalykų pasaulyje prasilenkia su mano morale. Štai numuštas „Boingas“. Man totorių deportacija ir numuštas „Boingas“ yra skirtingi, bet taip pat ir panašūs įvykiai. Panašūs būtent tuo, kad jiems privalo būti užkertamas kelias.

– O ar negalvojai apie tai, ką jautė žmonės numušo „Boingo“ viduje? Štai, jie ramiai skrenda ir staiga smūgis, ir klaiki baimė, ir akimirksniu supranti, kad dabar tu mirsi…

– Tai yra siaubinga. Aš tai labai gerai suprantu, dabar mane patį kausto baimė keliaujant lėktuvu. Aš juk lėktuve per metus praleidžiu apie 500 valandų, bet kiekvieną kartą skrisdamas suprantu, kad pakilimas ir nusileidimas yra patys pavojingiausi momentai skrydžio metu. Šiuo metu daug lėktuvų ir krenta, ir dingsta…

Kai numušė „Boingą“, aš buvau Amerikoje. Ir taip atsitiko, kad būtent tuo metu tikrinau „Twiterį“ . Galėjau tiesiogiai stebėti, kaip keitėsi reakcija į šį įvykį. Pirmas dvi valandas separatiskai atvirai džiaugėsi: „Mes numušėme dar vieną ukrainiečių lėktuvą. Mes jiems sakėm, kad neskraidytų mūsų danguje!“. Ir tu galvoji, kad numušė kariškius, o po dviejų valandų supranti, kad tai buvo keleivinis lėktuvas. Ir tuomet jie pradeda kalbėti: „Na bet mes neturėjome tokių ginklų…“

Tai negali nešokiruoti, o labiausiai piktina tas, kad tie, kurių rankomis visa tai buvo padaryta, dabar visiškai ramiai jaučiasi.

– Vienas iš geriausių Ukrainos šachmatininkų Pavelas Eljanovas pasakojo, kad jo kolegos iš kitų šalių per turnyrus Europoje dažnai teiraujasi apie karą Donbase. Ir kad dauguma juos užjaučia. Ar apie šiuos įvykius klausinėjama teniso pasaulyje?

– Kai viskas tik prasidėjo, aš gaudavau pakankamai elektroninių laiškų. Bet juk situacija nesikeičia. Žmones pradeda dominti kitos temos. Ir daugumai Donbaso karas pavirto kasdienybe.

– O kas iš žaidėjų domėjosi labiausiai?

– Nenorėčiau apie tai kalbėti. Pasakysiu taip. Tai buvo ir patys geriausi pasaulio žaidėjai, ir žmonės iš ATP (Tenisininkų profesionalų asociacija) vadovybės. Jų buvo tikrai nemažai, ir visi jie dėl karo situacijos jautėsi nejaukiai.

– Su Rusijos žurnalistais vis dar nekalbi?

– Nekalbu.

– Manai, kad jie rašo apie tave įvairius bjaurius dalykus?

– Nežinau, aš juk jų neskaitau ir nežiūriu. Bet manau, kad taip.

– Sergejau, tavo žmona – iš Rusijos. Kaip ji vertina visą šią situaciją?

– Kaip 2013 metų pabaigoje prasidėjo visi šie įvykiai, mano žmona šeštą mėnesį laukėsi. Tuo metu ji gyveno Budapešte, todėl fonu visą laiką buvo Rusijos TV kanalai. Ir gavosi taip: ji Budapešte girdi vienus dalykus, o aš Kijeve matau visiškai priešingus. Tiesa, juk tuo metu ir Ukrainos TV kanalai dar skelbdavo labai dviprasmiškas žinias, o kartais tiesiog dubliuodavo rusų reportažus.

Ir tada aš jai sakau vienaip, o ji atsako: „Gal tu išsikraustei iš proto? ten juk žudo policininkus“.

Pradžioje buvo nelengva. Galiausiai mes sutarėme, kad apie politiką tarpusavyje nekalbame. Aš gerbiu faktą, kad mano žmona yra iš Rusijos, iš Sibiro. Žodžiu jokių problemų mums daugiau nebekyla. Tiesa, buvo viena situacija. Grįždamas iš paskutinio Wimbledono parsivežiau anglišką laikrašti. Atrodo, tai buvo The Times, ant kurio viršelio buvo Putino atvaizdas ir užrašas: Melo voratinklis (angl. The web of lies).

Daviau jai tą laikraštį ir pasakiau: „Saule, suprantu, kad ne viskas gyvenime yra tik balta ir juoda. Bet juk negali visas pasaulis nei iš šio, nei iš to sakyti, kad štai čia – juoda“.

– O angliška spauda čia todėl, kad tavo žmona studijavo Londone ir pasitiki tos šalies žiniasklaida?

– Iš esmės taip. Mes aišku nekalbame apie britų bulvarinius leidinius. Tačiau mėgstu žiniasklaidą, kuri jaučia atsakomybę už tai, ką rašo ir aiškiai parodo kas, kaip ir kodėl. Pavyzdžiui, kad Donbaso separatistai tikrai patys savarankiškai niekaip negalėtų imti ir kariauti su Ukraina.

– Rusijoje vyksiančiuose dvejuose ATP turnyruose nežaisi?

– Ne.

– Čia principo reikalas?

– Iš esmės taip. Nors Piteris mane tiesiog žavi, tai vienas gražiausių miestų. Kuriame aš dar esu laimėjęs ir turnyrą. Todėl nežaisti čia man tam tikra prasme yra nemalonu. Tačiau pasakiau, kad Rusijoje nežaisiu. O aš, deja, esu žodžio žmogus.

– Apie tave dažnai kalbama, kad dėl žaidimo rinktinėje tu kartais aukoji savo asmeninius rezultatus turnyruose. Ar iš tikrųjų tau taip svarbu atstovauti Ukrainą?

– Kai aš pradėjau žaisti rinktinėje 2006–aisias, turėjau aiškų tikslą – kartu su komanda patekti į Daviso taurės Pasaulio grupę. Nuo tada praėjo beveik 10 metų. Dalyvavau visuose mačuose, o mano tikslas išlieka vis tas pats. Deja, dabar esu tokiame karjeros ir savo amžiaus etape, kai žaisti už rinktinę man darosi vis sunkiau. Anksčiau buvau jaunas, jūra iki kelių, norėjau kažką įrodyti, o dabar tai man yra atsakomybė: reikia, reikia, reikia. Ir, deja, mūsų paskutinė dvikova su lenkais buvo būtent tokia: antram lenkų žaidėjui aš pralošiau rungtynes, kurias privalėjau laimėti. Ir tai nulėmė visų varžybų rezultatą. Ukraina pralaimėjo 1:3…

Žinoma, norime geresnio rezultato. Mes turime nuostabią komandą. Su tokiais žaidėjais kaip Aleksandras Dolgopolovas ar Ilja Marčenko mes privalome būti Pasaulio grupėje. Kol kas, deja, mums nesiseka.

– Pasakyk, ar Ukraina per paskutiniuosius pusantrų metų tave nustebino: įvykiais Maidane, savo reakcija į rusų invaziją? Ar anksčiau būdavo minčių (na, sakykime per pastaruosius 10 metų), kai galvoje atsirasdavo tamsios mintys: vis tiek nieko gero čia nebus?

– Na jei toks nevilties metas ateis, tai gal dabar? Nors aš tokių minčių neturėjau. Oranžinės revoliucijos metu aš buvau dar per daug jaunas, ir tuomet man atrodė kad štai, pagaliau, viskas bus kitaip, sistema pradės veikti.

O dabar aš jaučiu, kad tai unikalus šansas ir netgi dešimteriopai stipresnis už tą, kurį turėjo su Jusčenko po Oranžinės revoliucijos. Aš mačiau absoliutų tautos palaikymą, visuotinį norą kažką keisti. Bet, deja, valdžia pasikeitė, o sistema išliko. Bent jau man taip dabar atrodo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"