TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Treneris J. Moskvičiovas su mokiniais dabar - "tik pažįstami"

2014 07 11 6:00
Lietuvos nusipelniusiam treneriui Jurijui Moskvičiovui šiandien sukanka septyniasdešimt. Netikėtai tapęs pensininku dabar jis dirba savo žmonos Kapitolinos vairuotoju. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Sportą išmanantys žmonės teigia: jei ne Jurijus Moskvičiovas, šiandien Lietuvoje retas žinotų, kas yra šiuolaikinė penkiakovė. Po nepriklausomybės atgavimo pirmiausia jo dėka šis sportas įsiveržė tarp matomiausių šakų.

Nižnij Novgorode (Rusija) gimęs iškilus treneris yra tikras vilnietis. Sostinėje gyvena nuo 1946-ųjų. Čia baigė vidurinę. Tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę. Čia, būdamas „Dinamo“ draugijos narys, pelnė Lietuvos fechtavimo ir šiuolaikinės penkiakovės čempiono titulus. Buvo kviečiamas į SSRS rinktinę.

Ne vieną takelį išmynęs J. Moskvičiovas, būdamas 45-erių, pagaliau rado didįjį kelią. Netrukus juo keliavo nebe vienas - su būriu paties išugdytų puikių atletų.

Pusšimtis medalių

Penki iš jų tapo aukščiausios klasės penkiakovininkais: olimpietis (1992 m. Barselonoje) Gintaras Staškevičius, Europos (2001 m.) ir dukart pasaulio (2000 ir 2004 m.) čempionas, dukart olimpinis prizininkas (2004 m. Atėnuose – sidabras, 2008 m. Pekine – bronza) Andrejus Zadneprovskis, pasaulio (2006 m.) ir triskart Europos (2003-2005 m.) čempionas, olimpinis vicečempionas (2008 m.) Edvinas Krungolcas, pasaulio čempionas (2013 m.), 2012 metais Londono žaidynėse 8 vietą užėmęs Justinas Kinderis, dukart pasaulio taurės laimėtoja (2008-2009 m.) Donata Rimšaitė. Prestižiškiausiose varžybose šie atletai asmeninėje ir komandinėje įskaitoje iškovojo kone pusšimtį medalių.

Tai jau praeitis. Prieš kelis mėnesius treneriui teko išeiti į pensiją. O šiandien, liepos 11-ąją, jam sukanka septyniasdešimt.

Jubiliejaus išvakarėse su Lietuvos nusipelniusiu treneriu LŽ kalbėjosi apie derlingiausią jo gyvenimo laikotarpį - pastaruosius 25 metus.

Nešventinis išėjo interviu. Tačiau labai atviras. Jurijus Moskvičiovas net prisipažino, kad per jubiliejų prie šventinio stalo nenorėtų matyti savo mokinių.

Dirba vairuotoju

- Sulaukę tokio amžiaus vieni sako, kad jiems dar tik septyniasdešmt, kitiems tai atrodo didžiulė metų našta. Koks Jums šis jubiliejus?

- Liūdnas. Metų naštos nejaučiu. Planavau dirbti iki 2016 metų olimpiados. Tačiau nuo šių metų kovo 21-osios esu pensininkas.

- Įveikęs sunkią ligą dar nesirengėte išeiti į pensiją. Deja, tai už Jus nusprendė kiti. Tikriausiai sunku būti pensininku?

- Sunku, nes visas mano gyvenimas buvo nuolatinis judėjimas. Dabar namie vis tenka ieškoti kampo, kur galėčiau įkalti vinį, nors ten jos gal visai ir nereikia. Labai sunku gyventi be tikslo. Dabar tik stumiu laiką. Anksčiau buvau ir aktyvus žvejys, ir pamedžiodavau kartais. Nebetraukia. Viskam reikia polėkio. Antraip ir vinį kreivai įkalsi.

- Esate prisipažinęs, kad dirbdamas su sportininkais šeimai galėdavote skirti tik penkiolika procentų savo laiko. Atėjo metas grąžinti skolą žmonai?

- Dabar dirbu jos vairuotoju. (Šypsosi.) Labai seniai esu planavęs į pensiją išeiti 52-ejų. Su Kapitolina (žmona) svajojome nusipirkti sodybą prie ežero ir ten ramiai leisti likusius metus. Beje, buvome ją įsigiję netoli Molėtų. Bet Stasys Šaparnis (1968 m. olimpinis šiuolaikinės penkiakovės vicečempionas – red.) mane įkalbėjo imtis trenerio darbo. Ir nuo 1989 metų pradėjau dirbti su penkiakovininkais.

Pirmasis mokinys

- Per tą laiką išugdėte tris pasaulio čempionus, du olimpinius prizininkus, iš dvejų žaidynių parvežusius net tris medalius. Dar keli talentai paliko Jus, nespėję atsiskleisti. Kaip Jums pavyksta rasti būsimus čempionus?

- Dirbti treneriu pradėjau 45-erių. Patirties jau turėjau pakankamai. Iš pradžių ketinau pradėti kaip visi – nuo masiškumo, bet tuometis „Dinamo“ draugijos pirmininkas Jurijus Popovas primygtinai siūlė man kurti savo penkiakovės mokyklą. Ir pradėjau.

- Kas buvo pirmasis Jūsų mokinys?

- G. Staškevičius. Gintaras pas mane atėjo iš plaukimo. Tada jam buvo 24-eri. Kai Prahoje G. Staškevičius laimėjo tarptautines varžybas, pagalvojau: šitas vaikinas vertas dėmesio. Tai man buvo tarsi ženklas.

Jis labai gerai plaukė, puikiai bėgo. Prie jo dar reikėjo „prilipdyti“ fechtavimą, šaudymą ir jojimą. Pastaroji rungtis Gintarui buvo sunkiausia, nes tokiame amžiuje jau atsiranda savisaugos instinktas. Tai trukdė jam atsiskleisti. Jojimas ir pakišo koją 1992 metų Barselonos olimpiadoje. Gintarui tekęs labai geras žirgas buvo pasirengęs užkelti raitelį ant prizininkų pakylos. Tačiau G. Staškevičius neišnaudojo keturkojo galimybių. Prieš paskutinę, jojimo, rungtį jis buvo ketvirtas, o galutinėje įskaitoje nebepateko į dešimtuką.

- Šis sportininkas taip ir netapo čempionu.

- Po Barselonos olimpiados Gintaras skundėsi kelio skausmais ir netrukus atsisveikino su manimi teigdamas, jog traukiasi iš didžiojo sporto. O jau kitą dieną jis dirbo su kitu treneriu...

Kaip nepasiklysti

- Ką pasakytumėte būsimiems treneriams, jei šie paklaustų, kas yra sunkiausia tokiame darbe?

- Kiekvienas treneris skirtingai siekia tikslo. Vienas jo link eina tiesiai, kitas – iš Vilniaus į Trakus keliauja per Kauną. Visų tikslas vienas, o keliai skirtingi. Kad nepasiklystum, labai svarbu tinkamai paskirstyti krūvius. Po intensyvaus darbo atletui visada turi būti suteikta galimybė atgauti jėgas. Net ir supratęs, kad į tavo rankas pateko išskirtinio talento sportininkas, privalai neskubėti iš jo daryti čempiono. Beje, penkiakovininko galimybės labiausiai atsiskleidžia fechtavimo rungtyje.

- Ar buvo atvejų, kai Jūsų nuojauta nepasitvirtindavo?

- Ne kartą. Kai iš pradžių popieriuje analizuoji sportininko rezultatus, atrodo, jog viskas bus gerai. Tačiau pradėjęs su juo dirbti pamatai, kad nėra laukto efekto. Mano rankose buvo keli geriausi Lietuvos plaukikai, tačiau penkiakovininkų iš jų neišėjo. Vienam nesisekė šaudyti, kitam trūko užsispyrimo. Deja, ne visi sugeba šimtu procentų panirti į sportą, kai kurie nori ir pramogoms pasilikti laiko.

Egoizmo gilios šaknys

- Gal turite mylimiausią auklėtinį?

- Tokio nėra. Jie visi savotiški. Ar daug žinote atvejų, kad sportininkas būtų dėkingas treneriui? Bent jau už tai, kad jį atrado. Juk visada laimi sportininkas. O kai atletas pralaimi, jis ieško ne savo, o trenerio kaltės. Ne kartą tai patyriau.

Per pastaruosius 25 metus supratau vieną dalyką: kad ir kiek stengsiesi dėl savo sportininko, jis to neįvertins. Dėl to su visais mokiniais dabar esame „tik pažįstami“.

- Gal būsimam čempionui egoizmas yra užkoduotas?

- Čia yra tiesos. Sportininkas privalo turėti nugalėtojo charakterį. Tačiau per didelis egoizmas anksčiau ar vėliau jam pakenkia. Pats tai patyriau. Lietuvoje buvau pajėgiausias jaunimo grupėje, o kai nuvykome į Sąjungos pirmenybes, staiga buvau pastatytas į vietą. Nuo tada per visas varžybas labai nuodugniai analizuodavau visų rūšių ginklus, pradėjau atidžiai stebėti geriausių sportininkų startus. Taip ir kaupiau patirtį.

Yra sportininkų, kurie, kad ir kiek aiškinsi, vis tiek neįvykdys užduoties. Yra ir tokių, kurie viską atlieka fantastiškai, bet nesugeba paaiškinti, kaip jiems tai pavyksta.

- Ar tarp Jūsų čempionų buvo tokių "nesugebančių paaiškinti“?

- Pavyzdžiui, Justinas Kinderis. Fechtavimas nėra jo stipriausia rungtis, tačiau vieną veiksmą jis atlikdavo puikiai, specialiai net nesitreniruodamas. Lyg būtų gimęs su tuo jutimu. O kiti jam sunkiau pasiduodavo.

Paskutinis mokinys

- Donatą Rimšaitę laikėte bene talentingiausia savo mokine. Atrodo, atsidūrusi Rusijoje ji nustojo tobulėti?..

- Donatą rengiau ne greitai pergalei Europos ar pasaulio čempionate, o Londono žaidynėms. Bet nespėjau baigti darbo. 2011-ųjų išvakarėse ji perbėgo į Rusiją. Ši šalis, vaizdžiai tariant, gavo tik pusfabrikatį. Ten neatsirado žmogaus, kuris sugebėtų atlikti likusį darbą.

Esu įsitikinęs, kad pagal savo galimybes D. Rimšaitė ir dabar yra stipriausia pasaulyje.

- O štai J. Kinderis pernai pagaliau pasiekė tikslą.

- Pernai sezono pradžioje jam užsiminiau, kad atėjo metas užsidirbti rentą. Ir mano nuojauta pasitvirtino - vasarą jis tapo pasaulio čempionu.

- Neatsigavęs po tragiškos avarijos 2012 metais anapilin iškeliavo devyniolikmetis Justas Maksimavičius, paskutinis Jūsų mokinys.

- Labai geros širdies vaikinas buvo. Ir sporte galėjo nemažai pasiekti. 2011 metais Sofijoje jis tapo pasaulio biatlo jaunių vicečempionu. Tikėjausi, kad netrukus suvyriškės, ir tada bandysime šį tą nuveikti. Bet staiga viskas nutrūko. Tas pašėlęs lėkimas dviračiu...

Gamtos neįveiksi

- Turėdamas galimybę iš naujo viską pradėti, kurį kelią rinktumėtės?

- Nieko nekeisčiau. Visada mėgau savo darbą: čia nuolat lauki rezultato. Jis nenukrinta iš dangaus. Jį lemia trenerio ir auklėtinio pastangos. O bendras tikslas juos stumia pirmyn. Prisimenu, kaip Pekine E. Krungolcas su A. Zadneprovskiu vieną dieną iškart du olimpinius medalius iškovojo. Tai buvo neįtikėtina. Juolab Andrejus toje olimpiadoje startavo skaudama koja.

- Andrejus jau tapo treneriu. Dažnai konsultuojate?

- Jam nereikia mano patarimų. Jauni treneriai mano viską puikiai išmanantys. Nei prieis, nei paklaus. Neabejoju, kad dauguma yra protingi, bet juk to nepakanka. Viskas užgyvenama pamažu. Juk ir aš ne iš karto galėjau sau leisti „Dainavos“ restorane užsisakyti eršketą. Iš pradžių ilgokai teko misti smulkia žuvele.

- Dabar puiki proga jauniems treneriams duoti gerą patarimą.

- Jie turėtų žinoti, kad svarbiausia – ne laukti pasirodančių talentų, o patiems intensyviai jų ieškoti. Per visą gyvenimą taip ir neradau žmogaus, iš kurio galėčiau „nulipdyti“ savo įsivaizduojamą fechtuotoją. Vis tekdavo derintis prie kūrėjos gamtos. Juk gamtos neįveiksi...

- Jeigu per jubiliejų Jūsų namuose prie vaišių stalo susirinktų mokiniai, ką jiems pasakytumėte?

- Pirmiausia, aš to nenorėčiau. Tai būtų nenuoširdus vizitas. Žinau, kad atvirai neišdrįsčiau pasakyti, ką iš tikrųjų jaučiu, o veidmainiauti irgi nesinorėtų. Per savo jubiliejų būsiu su artimiausiais žmonėmis.

Kai aš sportavau, treneriai ir sportininkai buvo kaip šeima. Visko patyrėme, gero ir blogo, bet santykiai buvo nuoširdūs, ir gyventi buvo įdomu. O mano mokiniai net tarpusavyje nedraugauja - ne priešai, bet ir ne draugai.

- Ačiū už atvirumą. Linkiu sveikatos ir gražios šventės su mylimais žmonėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"