Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

V. Garastą į krepšinio pasaulį pasiuntė draugai

 
2017 02 11 6:00
Valdo Garasto žmona Irena taip pat buvo sportininkė, todėl puikiai suprato savo vyro darbo specifiką – juk kartais dėl rungtynių užsienyje šis namo negrįždavo ir 40 dienų.
Valdo Garasto žmona Irena taip pat buvo sportininkė, todėl puikiai suprato savo vyro darbo specifiką – juk kartais dėl rungtynių užsienyje šis namo negrįždavo ir 40 dienų. Kristinos Kučinskaitės nuotrauka

Legendiniam krepšinio treneriui Vladui Garastui šią savaitę suėjo 85-eri. Dokumentinis filmas, aukščiausi sporto apdovanojimai, glėbiai gėlių ir dovanų... Daug ką papasakoti ir kuo pasidalyti turintis treneris neslepia – tokio ažiotažo nesitikėjo.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) garbės prezidentas vylėsi, jog ta jubiliejinė diena tiesiog ateis ir praeis. „Bet kūrėjai sulipdė filmuką. Nuo to ir prasidėjo visi nuotykiai. Na, ačiū jiems, kad taip padarė. Bus prisiminimas vaikams, anūkams“, – sakė jubiliatas.

Paklaustas, ko sau palinkėtų gimtadienio proga, šalies krepšinio legenda buvo atviras ir neslėpė kuklių norų. „Būti sveikam, nenusikalbėti, kai viešai bendrauju, judėti, kad galėčiau gyventi kaip normalus žmogus. Baugina mintis, kad gali prireikti vaikščioti su lazdute. O kas žino, kaip bus. Išsitraukiu kartais komandos, kur žaidžiau nuotrauką. Iš dvylikos jau likau vienas. Taip negera palieka“, – kalbėjo jis.

„Lietuvos žinioms“ Vladas Garastas pasakojo, koks yra gero trenerio receptas, kokia bus rinktinės ateitis, kaip treniruotų, jeigu pats vis dar dirbtų klube, ir kodėl pasirinko būtent krepšinį, nes buvo pasirengęs tapti ir plaukimo arba lengvosios atletikos specialistu.

Pirmiausia – išsilavinimas

– Radote atsakymą, koks turi būti geras treneris?

– Idealių trenerių pasaulyje nėra. Visi turi trūkumų, silpnybių. Bet reikia stengtis būti geram. Pirmiausia – išsilavinimas. Reikia turėti daug anatomijos, fiziologijos, psichologijos žinių, išmanyti naujausią treniruočių sistemą. Trenerio gyvenimas – nuolatinis mokymasis. Tie, kurie viską žino, gyvena savo sukurtame narve. Esu tokių sutikęs. Būti idealiu treneriu yra sudėtinga, nes veikia ir aplinka – klubo vadovai, politikos veikėjai. Tad praverčia ir diplomatijos įgūdžiai. Geru treneriu negali būti ir bailys – rizika, drąsa turi įkvėpti. Esu sudrebėjęs prieš Sovietų Sąjungos čempionatą Kauno halėje. Tačiau tuomet įsitikinau: reikia pačiam priimti sprendimą, o ne klausyti, kas ką kalba ar pataria.

– Dešimt metų treniravote Kauno „Žalgirį“. Ar dabar ramiai žiūrite šios komandos rungtynes? O gal norisi duoti treneriui patarimų?

– Patarimų turėčiau. Bet situacija sudėtinga. Juk jei patari, kas nors turi įvykdyti. Priešingu atveju to geriau nedaryti. Šarūnas Jasikevičius išties gali būti treneriu. Jis yra ugningas vyras, kaunasi prie šoninės linijos. Bet jau vertėtų nurimti. Nežinau, koks jo kraujo spaudimas... Trenerio darbas pats baisiausias. Treneris – sporto variklis. Juk jei nebūtų trenerių – nebūtų ir sporto. Deja, dabar treneriai nelabai gerbiami – pabuvo kiek komandoje ir lauk. Tai mane žeidžia.

Vladas Garastas: „Dažnai šiuolaikinis krepšinis man primena ropinėjimą po aikštę ar veteranų žaidimą.“ Kristinos Kučinskaitės nuotrauka
Vladas Garastas: „Dažnai šiuolaikinis krepšinis man primena ropinėjimą po aikštę ar veteranų žaidimą.“ Kristinos Kučinskaitės nuotrauka

Kviestų tik sveikus

– Kasmet krepšinio pasaulio atstovams galvos skausmu tampa nacionalinės rinktinės sudėtis. Kaip vertinate mūsų šalies ekipą, trenerių strategiją?

– Sudėtingiausia, kad kasmet niekas nežino, ko laukti. Ką klubai sakys krepšininkams, ar šie bus sveiki. Kai kurie po sezono ima skųstis nuovargiu, sako norintys pailsėti. Kartą į rinktinę vienas krepšininkas atsisakė atvykti, nes buvo užsiėmęs naujo buto įsirengimu, pirko baldus... Dėl tokių pasiteisinimų labai pykdavau. Vis primindavau – nepamirškite, kieno duoną valgėte. Ne visi sportininkai turi jausmą, kad atstovauti Lietuvai yra garbė.

– Kviesdavote tokį žmogų į rinktinę dar kartą?

– Ne.

– Tai kokia rinktinės ateitis?

– Manau, gera. Yra jaunų perspektyvių krepšininkų už Atlanto. Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis, Mindaugas Kuzminskas – aukšto lygio priekinės linijos žaidėjai. Nežinau, kaip Donatas Motiejūnas. Tačiau operuoto žmogaus į rinktinę nekviesčiau. Sportininkas turi būti sveikas. Tik kartais pasitaiko išimtys. Pavyzdžiui, Arvydas Sabonis.

– Visuomet esate greta, kai buriant rinktinę priimami svarbiausi sprendimai. Jums ir pačiam teko dirbti tokį darbą. Kokių skirtumų matote tarp šių ir anų laikų rinktinių?

– Kadaise Lietuvos rinktinę sudarė dešimt „Žalgirio“ komandos žaidėjų. Dabar neįsivaizduoju klubo, kurio beveik visi žaidėjai galėtų atstovauti Lietuvai. Tokių komandoje būna vienas ar du. O reikėtų, kad klube žaistų tokie bent penki ar šeši. Tada krepšininkams būtų lengviau susižaisti. Juk pagrindinė trenerio užduotis – surikiuoti žaidimą, kad matytųsi, jog komanda surinkta ne iš poilsiaujančiųjų paplūdimyje. Treneriui tenka didžiulė atsakomybė. Idealu, jei ateityje rinktinę pavyktų suburti iš Lietuvoje rungtyniaujančių žaidėjų.

– Įžvelgiate tokią galimybę?

– Žinoma! Tik reikia apie tai jau pradėti mąstyti. Reikalas rimtas, nes dabar keičiasi karta.

– Bet juk Lietuvoje, krepšinio šalyje, jaunoji karta lyg ir nepasižymi talentais...

– Čia daug tiesos. Kai Lietuva išvyko į pirmąją olimpiadą 1992-aisiais, tais metais gimė J. Valančiūnas. Šiemet visi tos kartos krepšininkai švęs 25 metų sukaktį. Pats jėgų žydėjimas! Bet kur šios kartos atstovai? Juk jie čempionais tapo būdami ir šešiolikos, ir septyniolikos, ir aštuoniolikos metų. O į didįjį krepšinį atėjo tik J. Valančiūnas ir Edgaras Ulanovas. Dar buvo nuotykiais pasižymėjęs Dovydas Redikas. Lietuvos krepšinio federacija išleido daugiau nei milijoną juos rengdama. O kur grąža? Komanda buvo gera. Daug titulų laimėjo. Bet nebuvo individualių žaidėjų, jų siekių tęsti karjerą. Jei nori tapti geru žaidėju, reikia kiekvieną dieną individualiai dirbti, o ne pasitenkinti tik tuo, kad ateini į bendrą treniruotę. Kiek laiko joje sportininkas gali kamuolį pačiupinėti? Apskaičiuota, kad per rungtynes žaidėjas kamuolį vidutiniškai valdo tris minutes. O visa kita... lengvoji atletika.

Reikalautų greitai atlikti

– Kokį įsivaizduojate ateities krepšinį?

– Jis turi būti universalus. Žaidėjas turi mokėti rungtyniauti įvairiose pozicijose. Vis prisimenu italų trenerio Ettore Messinos žodžius: „Nejaugi įžaidėjas, būdamas geroje pozicijoje, negali mesti kamuolio į krepšį, nes jo ne tokia paskirtis?“ Ir jis teisus! Krepšininkas turi puikiai valdyti kamuolį ir mokėti išnaudoti bet kokią gerą situaciją rezultatui pasiekti! Jei iki šiol dirbčiau, būtinai reikalaučiau, kad viskas greitai būtų atliekama. Reikia žaisti taip, kad prie varžovų lanko nesutiktum jokio pasipriešinimo, o jei sutiktum – tai vieną ar du žaidėjus. Sunkiausia juk rungtyniauti penkiems prieš penkis. Dažnai šiuolaikinis krepšinis man primena ropinėjimą po aikštę ar veteranų žaidimą.

Greitis treniruotėse irgi svarbus. Jei jose žaidėjai išlaiko tempą, toks jis bus ir per rungtynes.

Turėjau tokį pratimą – du žaidėjai, vienas kitam perduodami kamuolį, įveikia krepšinio aikštę tris kartus. Jų laiką fiksuodavau laikmačiu. 16,7 sekundės! Jei bėgdavo trise – užtrukdavo apie 20 sekundžių. Šiuolaikinių krepšininkų dueto rezultatas – apie 20,5 sekundės. Vadinasi, sportininkai dirba tik trimis ketvirčiais jėgos. Treniruotės turi būti kryptingos. Privalai žinoti, kodėl ir kaip reikia atlikti vieną ar kitą pratimą, nes gali dirbti ir nieko nenudirbti. Labai daug ką parodo sportininko pulso kreivė. Treniruotės metu jis turi kilti tolygiai iki piko, o tuomet pertrauka – ir viskas iš naujo.

Šiuolaikiniai treneriai šios metodikos dažnai nepaiso ir pratimus parenka taip, kad sportininko pulsas šokinėja – 120, 170, 140, 120, 160... O tai – negerai. Žaidėjai nemokomi atlaikyti krūvio, varginami be prasmės.

Rūpinosi žaidėjų profesijomis

– Regis, buvote reiklus, griežtas treneris, o vis tiek visi vadino tėvu...

– Turi būti sąmoninga drausmė. Kai pradėjau dirbti treneriu, krepšininkai po kurio laiko pasakė esą patenkinti, kad ant jų aikštelėje nešaukiu. Kai sportavau, man tai irgi nepatiko. Juk nieko negirdi, kai ant tavęs rėkia, tik nori, kad tai greičiau baigtųsi. Tai kokia čia taktika? Pedagogika? Svarbiausia – būti teisingam. Supyksti, bet mokėk paaiškinti.

„Žalgiryje“ man svarbu buvo, kad visi mokytųsi, baigtų aukštąsias mokyklas. Vis sakydavau, jog baigus karjerą reikia turėti profesiją.

– Ar tikrindavote pažymius?

– Taip. Eidavau į universitetą, kalbėdavau su auklėtojais, jei reikėdavo, padėdavau. Matot, tuo metu vaikinus į kariuomenę šaukdavo. Tarnybos išvengdavai tik keliais atvejais. Vienas jų – studijos Žemės ūkio arba Medicinos universitetuose. Todėl daugelis krepšininkų yra įgiję išsilavinimą pakaunėje ir galėtų rūpintis šalies žemės ūkiu. (Šypsosi.) Mokytis reikėdavo, nes jei net būtum nepažangus, tektų į kariuomenę eiti. Buvome taip netekę vieno žaidėjo. Kai ką mums išgelbėti padėjo pažintys. Grėsmė buvo žaidėjo netekti ir keliaujant į kitas šalis rungtyniauti. Pavyzdžiui, jei per muitinę kuris veš kokį dolerį kišenėje ar ikrų dėžutę. Sulaiko, o tada Maskva gelbėja ir įteikia „laimingą bilietą“ į SSRS rinktinę.

Vestuvės – ne sezono metu

– Jaunus, šlovę tarp aistruolių užsitarnavusius žaidėjus reikėdavo prižiūrėti ir už aikštelės ribų?

– Norėdavo jie pasilinksminti. Juk jauni buvo. O Kaune tuomet klestėjo daugybė gerų restoranų: „Žalias kalnas“, „Metropolis“, „Tulpė“, „Oktava“, „Trys mergelės“. Visur eilės. O krepšininkai – be eilės. Vis sakydavau – nebendraukite su bet kuo, kad negerų kalbų nekiltų. Ir galvokite, kada linksmintis. Viską žinodavau, ką jie veikdavo. Pasikalbėdavome apie tai. Bet šiaip krepšininkai patys suprato savo atsakomybę. Ir laikėsi tvarkos. Buvo taisyklė sezono metu nekelti vestuvių. Vienas nepaklausė ir nusprendė švęsti vasarį. Prie rotušės pasveikino tik komandos kapitonas. Paskui jis ir vėliau nesilaikė disciplinos – vasaros stovyklos metu išvyko atostogauti. Tada komandos nariai nusprendė, kad nenori kartu žaisti su tokiu į pareigas nerimtai žiūrinčiu kolega.

– O kaip meilė, vestuvės paveikdavo sportinius rezultatus?

– Puikiai! Man nebereikėdavo žaidėjo prižiūrėti – žmona rūpindavosi.

Mėgo kelias sporto šakas

– O kaip jūsų žmona Irena ištvėrė krepšinio pasaulį?

– Ji pati buvo sportininkė – du kartus Lietuvos sprinto čempionė, todėl mane suprato. Juk kartais dėl rungtynių užsienyje namo negrįždavau ir 40 dienų. Ji viena vaikus užaugino.

Mus supažindino lengvoji atletika. Bėgiodavau vidutinius nuotolius. O krepšinį žaisdavau nuo vaikystės, o juo jau rimčiau užsiėmiau tik pradėjęs kūno kultūros trenerio studijas. Reikėjo įgūdžių, todėl treniruodavausi vienas. Pasiimdavau kamuolį ir – į halę. Ji tuomet buvo nei šildoma, nei rakinama. Galėjai ateiti kada tik nori – lyg pastatas būtų mano! Dar nežinau, kaip viskas būtų susiklostę universitete. Mėgau ir kitas sporto šakas. Po dvejų metų studijų reikėjo rinktis specializaciją. Surašiau ant lapukų: krepšinis, plaukimas ir lengvoji atletika. Kambario draugai ištraukė krepšinį. Po truputį apleidau kitas sporto šakas.

Žaisti sekėsi neblogai. Nebuvo tada aukštaūgių krepšininkų. Tik skirtumas buvo labai ryškus – visas 40 minučių rungtyniaudavo tie patys žaidėjai, kurie kovą ir pradėdavo. Jei likai ant atsarginio suolelio, žinai, kad tą vakarą į aikštę nebėgsi. Buvau išrinktas į geriausių Lietuvos gynėjų penketuką, atstovaudamas instituto ekipai tapau šalies čempionu. Karjerą baigiau būdamas 36-erių.

Kodėl pasirinko mane?

– Trenerio karjera prasidėjo anksti?

– Kai mokiausi trečiame kurse, manęs paprašė su Kauno jaunių rinktine važiuoti į Lietuvos čempionatą. Paskui treneris Justinas Lagunavičius išvyko dirbti į Kiniją ir man paliko treniruoti savo moksleivių grupes. Turėjome penkis krepšinio kamuolius, juos susidėdavome į maišą ir nešdavome per Laisvės alėją. Tokia buvo pradžia. Nors iki šiol galvoju – kodėl pasirinko mane?

– Kaip suderindavote trenerio ir krepšininko karjerą?

– Stovyklose. Kai būdavo sezono pertraukos, galėdavau treniruoti kitus.

– Kai ėmėte vadovauti „Žalgiriui“, komanda SSRS čempionate tarp 12 komandų užėmė 11 vietą.

– Vilniaus „Statyba“ tuo metu buvo trečiojoje! Nors daug kas sakė, kad „Žalgiris“ iškris iš aukščiausiosios lygos, sezono pabaigoje po 28 metų pertraukos pasipuošėme sidabro medaliais. Vėliau vėl du kartus buvome antri, tris kartus – pirmi, dar kelis kartus – treti. Nuo to laiko visada užėmėme aukštas pozicijas.

– Ką Vladas Garastas dar mėgsta, be krepšinio?

– Vandenį. Visiems patariu eiti į baseiną. Dukrą su sūnumi plaukti išmokiau anksti. Graikai seniau taip stebėdavosi: „Jis nemoka nei skaityti, nei plaukti!“ Namie skambindavau pianinu. Mėgau žvejybą, vėžiavimą. Ir dabar daug skaitau. Ypač biografijas. Iki šiol į atmintį yra įstrigusi „The Beatles“ grupės istorija. Vaikinai Vokietijoje, viename Hamburgo bare, penkerius metus grodavo po aštuonias valandas per dieną, kol taip įvaldė instrumentus, kad vos nuvykę į Ameriką ją užkariavo. Individualus darbas. Be pastangų nebūna rezultato.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"