Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Valdemaras Chomičius Permėje jautėsi kaip Kaune

 
2017 04 27 12:00
Valdemaras Chomičius Permės ekipoje dirbo tuo, ko reikėjo: ir konsultantu, ir asistentu, ir vadovu.
Valdemaras Chomičius Permės ekipoje dirbo tuo, ko reikėjo: ir konsultantu, ir asistentu, ir vadovu. lokobasket.com nuotrauka

Visada būna pirmas kartas. Šį populiarų posakį sau pritaikė šį sezoną Permės „Parmos“ komandoje dirbęs Lietuvos krepšinio treneris Valdemaras Chomičius. Permės ekipa VTB Vieningojoje lygoje pasirodė prasčiausiai iš visų – iš 24 rungtynių laimėjo tik vienas.

Šį sezoną Vieningojoje lygoje debiutavusi „Parmos“ ekipa patyrė 23 nesėkmes ir liko paskutinė, trylikta. Vienintelė pergalė buvo iškovota po 19 pralaimėjimų: balandžio 2 dieną Permės krepšininkai 71:62 įveikė Minsko klubą „Cmoki-Minsk“, ir šis čempionate liko priešpaskutinis.

Nepaisydami tokio nesėkmių šleifo, Permės krepšinio gerbėjai nuo savo komandos nenusisuko. Priešingai – „Parmos“ rungtynes vidutiniškai stebėdavo 5115 žiūrovų, ir tai yra geriausias lankomumo rodiklis lygoje tarp visų klubų.

Permės miestas 57-erių V. Chomičiui nėra svetimas. Čia su pertraukomis jis išdirbo šešerius metus (1999–2002 ir 20004–2005 metais), treniruodamas „Ural Great“ ekipą. Todėl neatsitiktinai specialistas iš Lietuvos yra tapęs Permės garbės piliečiu.

Praėjusią vasarą sulaukęs pasiūlymo grįžti dirbti į Permę V. Chomičius nedvejojo. Jis sutiko būti vyriausiojo trenerio Viačeslavo Šušakovo konsultantu. O paklaustas, kokios iš tiesų buvo jo pareigos, lietuvis nusijuokė: „Buvau ir konsultantas, ir asistentas, ir vadovas. Ko reikėjo, tuo buvau.“

Buvo sunku persiorientuoti

– Jums, ko gero, dar nebuvo tekę dirbti klube, kuris per visą sezoną būtų iškovojęs tik vieną pergalę? – „Lietuvos žinių“ dienraštis teiravosi trumpam į Lietuvą grįžusio Valdemaro Chomičiaus.

– Visada būna pirmas kartas. Bet kai žinai visas problemas ir kokių rezultatų ateityje galėjai tikėtis, viskas susidėlioja į vietas.

Mūsų žaidėjų meistriškumas buvo gerokai mažesnis. Palyginti galėčiau taip: Lietuvoje yra dvi pagrindinės lygos – Lietuvos krepšinio lyga (LKL) ir žemesnė – Nacionalinė krepšinio lyga (NKL). Tad mūsų komanda būtų silpnesnė už keturias stipriausias NKL ekipas.

Po praėjusio sezono, kai mes Rusijos Superlygoje užėmėme šeštąją vietą, klube liko tik šeši krepšininkai, tad pagrindo išlaikyti nepavyko. Prisidėjo jaunų, kurie neturėjo patirties net Superlygos varžybose. O dabar jiems iškart teko kovoti VTB Vieningojoje lygoje. Krepšininkams buvo sunku persiorientuoti. Jie negalėjo suprasti, kad jau yra kitame lygyje, todėl turi daugiau treniruotis, daugiau atlikti metimų, daugiau dirbti su štanga, kad galėtų bent kiek lygiuotis į varžovus.

Buvo trukdžių, kurie jiems neleido suprasti, kaip iš tiesų profesionaliai reikia žiūrėti į savo darbą – tai problemos šeimose, tai atlyginimai kartais vėluodavo.

Treniruočių salė nepasikeitė. Ten, kur nuo stogo lašėjo vanduo prieš 15 metų, ir toliau tebelaša. Kadangi didžiąją metų dalį Permėje būna šalta, vanduo užšąla, ir viskas susitvarko.

Užsieniečius pasikvietė per vėlai

– Devyniolika iš eilės pralaimėjimų palaužtų turbūt ir tvirčiausius. Ar klubo valdžia bandė imtis kokių nors permainų?

– Vyriausiasis treneris V. Šušakovas su žaidėjais dirba jau penkerius metus. Praėjusį sezoną „Parmos“ komanda laimėjo Rusijos taurę. Todėl vadovai teisingai pasielgė išlaikydami vietos krepšininkus. Tik valdžia neįsivaizdavo, kaip viskas atrodys, kai remiasi vien tik rusų žaidėjų pajėgomis.

Todėl praėjus porai mėnesių įsigijome pirmą užsienietį. Turėjome pasirašyti sutartį su dviem, bet vienas išvyko į „Golden State Warriors“ ekipą. Tas pirmasis – serbas Danilo Andžušičius – traukė komandą, kaip išgalėjo, bet vienas visos ekipos juk nepatempsi. Jis pelnydavo 19,8 taško, tačiau reikėjo, kad būtų dar bent vienas ar du, kurie žaistų panašiai.

Tą padarėme jau baigiantis sezonui, kai savo lyderį D. Andžušičių pardavėme Kazanės „Uniks“ ekipai. Atsirado pinigų, už kuriuos įsigijome tris krepšininkus. Vienas jų ankstesnėje komandoje nebuvo pagrindinis žaidėjas. Kitą pasikvietėme iš Lenkijos. Kol buvo išspręsta jo problema su buvusiu klubu, jis pusantro mėnesio nesitreniravo. Trečias – jaunas kroatas, galintis puikiai pataikyti. Bet dar turėjome komandoje jam rasti vietą. Kol visi trys užsieniečiai adaptavosi, Vieningosios lygos čempionatas ir baigėsi...

Suprantama, vadovybė, nebuvo labai patenkinta tokiu komandos pasirodymu. Užtat žiūrovai Permės miesto krepšinio komandą myli taip pat, kaip Kaune. Nors pralaimėjome devyniolika iš eilės rungtynių, salė būdavo pilnutėlė.

„Parmos“ krepšininkai balandžio antrąją, kai buvo nugalėtas Minsko klubas ir iškovota vienintelė sezone pergalė./vtb-league.com nuotrauka
„Parmos“ krepšininkai balandžio antrąją, kai buvo nugalėtas Minsko klubas ir iškovota vienintelė sezone pergalė./vtb-league.com nuotrauka

Vadovai patarimų negirdėjo

– Vieningosios lygos čempionate devynis kartus nugalėtojas paaiškėjo po pratęsimų. Net tris kartus pratęsimų prireikė „Parmos“ komandai...

– Septynerias ar aštuonerias rungtynes galėjome laimėti. Ir net prieš galingus varžovus. Bet... tai paskutinę sekundę suklystame, tai paskutinę sekundę nepataikome iš po krepšio, tai leidžiame varžovams išplėšti pratęsimą, tai paskutinėmis sekundėmis nepataikome baudų metimų.

Visa tai galima paaiškinti patirties trūkumu. Tai žaidėjams neleisdavo per rungtynes susikoncentruoti taip, kaip reikia.

Vadovybė klausė, ar reikia ką nors daryti. Sakiau, kad daryti reikėjo prieš sezoną, o ne jam įpusėjus.

Dar rugpjūčio mėnesį vadovams patariau, kaip reikėtų burti komandą. Sakiau, jog reikėtų iš Vieningosios lygos komandų paimti tris rimtus žaidėjus, kurie savo ekipose yra lyderiai, įsigyti tris užsieniečius. Penki rusų žaidėjai būtų likę nuo praėjusio sezono. Ir dar paimti tris keturis jaunus, kurie mokytųsi ir paskui galėtų padėti komandai.

Taip neįvyko. Todėl dabar, sakiau, turite leisti treneriams ir žaidėjams pajusti, kas tai yra iš tiesų. Ši pamoka treneriams, krepšininkams ir vadovybei davė daug. Manau, ateinantį sezoną tokių klaidų niekas nekartos.

Nori dirbti

– Gal jau žinote, ką veiksite kitą sezoną?

– Dar šis nesibaigė. Mano ir visų žaidėjų sutartys galioja iki gegužės pabaigos. Tik klubo vadovai nenutarė, ar mums dar reikės tris savaites dirbti, ar paleis komandą treniruotis individualiai. Esu už tai, kad krepšininkai dar neišsibėgiotų ir dirbtume tiek, kiek numatyta pagal sutartį.

Buvo panaši situacija, kai pirmą sezoną dirbau Dniepropetrovsko „Dnipro“ ekipoje. Tuomet jau pasibaigus sezonui dirbome balandį, gegužę, dvi birželio ir liepos savaites, taip keldami krepšininkų meistriškumą. Žinoma, per tokį trumpą laiką jaunieji žaidėjai negali pasikeisti, bet dirbdamas žmogus užsiaugina raumenis, pradeda labiau suprasti žaidimą, pradeda daugiau pataikyti, tampa greitesnis, techniškesnis. O kai prasideda rimtas pasirengimas sezonui, tada iš tų žaidėjų gali reikalauti daugiau, nes jie jau išsiugdę tam tikras savybes.

Miestas pasitiko kitu veidu

– Į Permę grįžote po 11 metų pertraukos. Ar miestas labai pasikeitė? O jus ar ten dar prisimena?

– Treniruočių salė nepasikeitė. Ten, kur nuo stogo lašėjo vanduo prieš 15 metų, ir toliau tebelaša. Kai laša, padeda skudurų, pakeičia toje vietoje lentas. Kadangi didžiąją metų dalį Permėje būna šalta, vanduo užšąla, ir viskas susitvarko.

Prieš 15 metų treniruočių salė buvo naujai renovuota. O kai krepšinis Permėje žlugo, visą dešimtmetį salės niekas rimtai netvarkė.

Miesto gatvės gerokai sutvarkytos. Sureguliuoti šviesoforai. Anksčiau mieste 70 proc. namų buvo mediniai. Dauguma jų – nugriauti, vietoje jų išdygo prekybos centrai arba modernūs gyvenamieji namai. Pavyzdžiui, mes gyvenome daugiabutyje, kuriame buvo trijų aukštų garažas, vaikų darželis, vaikų žaidimo aikštelė su baseinuku ir įvairiais labirintais, meno mokykla, kavinė. Žodžiu, visos įmanomos paslaugos buvo viename daugiabutyje. Ir tokių daugiabučių Permėje – ne vienas.

Miesto parkas sutvarkytas, žmonės turi kur eiti pasivaikščioti su vaikais. Kamos upės krantinė sutvarkyta. Yra daug vietų pažvejoti. Atsirado daug kokybiškų kavinių – ne tik pagal interjerą, bet ir maisto kokybę. Dažniausiai pats kavinės šeimininkams tave aptarnauja, bendrauja.

– Esate Permės garbės pilietis. Šis titulas suteikia kokių nors privilegijų?

– Jei sustabdo policininkas, pasisveikina, pasako, kad būdamas mažesnis matė, kaip rungtyniavau, paskui prisimena, kaip aš su Sergejumi Belovu dirbau Permės „Ural Great“ komandoje.

Gatvėje žmonės prašo autografų, nori kartu nusifotografuoti. Pasakysiu taip – Permėje jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir Kaune.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"