TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Virgilijus Alekna: nuo Atlantos iki Londono

2016 08 06 6:00
Virgilijus Alekna du kartus tapo olimpiniu čempionu. AFP/Scanpix nuotrauka

Disko metikas Virgilijus Alekna yra tituluočiausias mūsų šalies olimpietis, Lietuvai iškovojęs net tris medalius olimpinėse žaidynėse. Auksu pažymėti jo startai Sidnėjuje ir Atėnuose, bronza pelnyta Pekino olimpiadoje.

Per įspūdingą karjerą, trukusią daugiau nei du dešimtečius, V. Alekna pelnė daugybę titulų. Be olimpinių medalių, Lietuvos disko metikas yra laimėjęs du aukso ir du sidabro apdovanojimus pasaulio čempionatuose bei po vieną aukso, sidabro ir bronzos medalį Europos pirmenybėse. O kur dar gausybė apdovanojimų, pelnytų komercinėse varžybose.

„Lietuvos žinių“ pokalbis su Virgilijumi Alekna – apie penkerias olimpines žaidynes, karjeros iššūkius ir jo sporto šakos ateitį Lietuvoje.

Auksas – skaudama koja

– Jau pirmojoje savo olimpiadoje 1996 metais Atlantoje buvote arti prizininkų pakylos. Sėkmingesniam pasirodymui pritrūko patirties?

– Taip, patirties stoka lėmė, kad likau penktas. Dabar manau, kad jei būčiau dalyvavęs 1992 metų Barselonos olimpiadoje, įgavęs naudingos patirties, Atlantoje būčiau galėjęs pasirodyti sėkmingiau. Prieš Barselonos žaidynes buvo kalbų, kad į olimpiadą reikia vežti ir mane, perspektyvų sportininką. Tuomet negalėjau pretenduoti į aukštas vietas, tačiau diską jau mesdavau 62 metrus. Vis dėlto buvo nuspręsta jauno atleto į olimpiadą nevežti.

– 2000 metai, Sidnėjus ir pirmasis olimpinis aukso medalis, o diskas skriejo 69,30 metro. Idealiai sustygavote pasirengimą žaidynėms, kurios vyko už devynių laiko juostų?

– 2000-ieji mano gyvenime buvo didžiųjų permainų metai. Iš pradžių išsiskyriau su savo treneriu, kovo mėnesį sukūriau šeimą. Treniravausi ir visus pasirengimo varžyboms planus pats kūriau. Rezultatai kur kas pagerėjo, įrankis skriejo keliais metrais toliau. Tačiau nedaug trūko, kad į Sidnėjų nebūčiau vykęs. Likus pusantro mėnesio iki olimpiados patyriau kairiojo kelio traumą. Olimpiadoje varžiausi turėdamas specialų įtvarą, jausdamas traumos padarinius. Būdamas sveikas diską galėjau mesti už 70 m ribos, bet apskritai džiaugiuosi, kad pavyko nuvykti į Sidnėjų. Kai paskutiniai Lietuvos sportininkų delegacijos nariai grįžo namo, jau buvau Helsinkyje ant operacinio stalo. Operavo meniską ir kryžminius kelio raiščius. Vėliau du mėnesius vaikščiojau su ramentais. Štai tokia to auksinio medalio tamsioji pusė, apie kurią galbūt ne visi žino.

– Sidnėjuje jums atliekant lemiamą metimą, stadione varžėsi ir australų numylėtinė 400 m bėgikė Cathy Freeman. Žiūrovai sukėlė didžiulį triuškmą. Ar tai netrukdė susikaupti?

– Ji atbėgo pirma, todėl triukšmas nesiliovė ilgai. Man tai netrukdė. Priešingai – ūžesys padėjo susikaupti. Sidnėjaus stadionas labai įspūdingas. Tą vakarą jame buvo net 113 tūkst. žiūrovų. Tik vėliau, po olimpiados, tribūnos buvo sumažintos.

– 2000-ieji ypatingi ir tuo, kad buvote visai šalia pasaulio rekordo. Diską numetėte 73,88 m, o vokiečiui Jurgenui Schultui priklausantis planetos rekordas – 74,08 metro. Dažnai pavykdavo tokie įspūdingi metimai?

– Per treniruotes taip toli esu metęs ne kartą. Iš pradžių dar pamatuodavau atstumą, o vėliau į tai nekreipdavau dėmesio. 73,88 m numečiau per Lietuvos čempionatą Kaune. Gerai jaučiausi, metimas buvo lengvas ir smagus. Tuomet pagalvojau: nieko tokio, pasaulio rekordą pagerinsiu per kitas varžybas. Bet išėjo taip, kad to nepadariau per visą karjerą.

– Ar realu, kad ateityje sportininkai diską svies 73–74 metrus?

– Kodėl gi ne? Jei man pavyko, gali ir kiti. Pamenu, karjerą baigus Romui Ubartui žmonės kalbėjo, kad Lietuva šimtą metų neturės tokio disko metiko. Bet praėjo vienas olimpinis ciklas, ir pasipylė medaliai. Todėl manau, kad ir pasaulio rekordas bus šturmuotas. Treniruočių sistema ir technologijos tobulėja, ir tas laikas ateis. Tačiau 74 metrai disko metime yra labai daug.

Detektyvas

– Bet jums iki šiol priklauso olimpinis rekordas – 69,89 m – pasiektas 2004 metais Atėnuose.

– Tąkart jau pirmuoju bandymu švystelėjau tiek. Džiugu, kad rekordas laikosi kelerias žaidynes iš eilės, ir manau, kad jis išliks ir po Rio de Žaneiro olimpiados. Malonu, kai varžybų protokoluose iki šiol tarp rekordų nurodoma mano pavardė ir mano šalies pavadinimas. Gaila tik dėl to, kad Atėnuose čempionu tapau ne iš pirmo karto...

– Atėnų olimpiados disko metimo varžybas esate pavadinęs detektyvu. 70,93 m numetęs vengras Robertas Fazekašas džiaugėsi nugalėtojo titulu, bet įkliuvo dopingo kontrolieriams. Paaiškėjo, kad jis dopingo kontrolės metu mėgino suklastoti šlapimo mėginius naudamasis specialiu implantu su kito asmens šlapimu. Ar per varžybas nekilo įtarimų, kad su vengru kažkas ne taip?

– Tokių įtarimų man kilo gerokai anksčiau, ir 2003, ir net 2002 metais. Man atrodo, kad R. Fazekašas jau tuomet naudojo šią apgaulingą sistemą. Gerai, kad apdovanojimų ceremonija Atėnuose vyko kitą dieną po varžybų. Per naktį buvo atskleista R. Fazekašo apgaulė ir aukso medalis įteiktas man. Pamenu, kad žiūrovai apdovanojimų ceremonijoje mane sutiko labai šiltai ir sveikino.

– Kokie buvo jūsų santykiai su R. Fazekašu?

– Nors žmogus prikiaulino, sutikęs iš mandagumo pasisveikindavau. Bet tik tiek. Tiesa, kai kurie disko metikai net ir to nedarydavo. Ypač pikti buvo vokiečiai. Jie nekviesdavo R. Fazekašo į varžybas Vokietijoje. Vėliau jam durys užsivėrė ir į prestižines Deimantinės lygos varžybas.

Ilgaamžiškumo paslaptis

– Per kelerius metus žmones įpratinote prie pergalių ir 2008 metų Pekino olimpiadoje likote trečias. Buvo apmaudu?

– Taip, buvau labai nusivylęs. 2008 metais vis dar jaučiausi puikiai, įrankį mesdavau ties 70 m riba, tačiau nuvykus į Pekiną nepavyko pademonstruoti visos galios. Nežinau, kas nutiko. Apskritai Azijoje man nesisekė. Nei Kinijoje, nei Japonijoje ar Pietų Korėjoje. Galbūt mano organizmas negalėjo prisitaikyti prie vietos klimato – didelės oro drėgmės ir karščio.

Pekine nuo antrosios vietos mane skyrė tik 3 centimetrai. Bet skirtumo nėra. 2 ar 3 vieta – vis tiek tai yra pralaimėjimas.

– Ketvirtoji vieta 2012 metų Londono olimpiadoje – taip pat pralaimėjimas?

– Karjeros pabaigoje labai norėjau olimpinio bronzos medalio, dėjau visas pastangas, bet nepavyko. Nuo trečiosios vietos mane skyrė 65 centimetrai. Net iki pirmosios trūko 89 centimetrų. Tačiau trūko ir viskas. Antra vertus, kai tau 40 metų – olimpinis medalis būtų lyg stebuklas.

– Būtent jūsų amžius buvo dažnai akcentuojamas. Retas keturiasdešimtmetis geba dalyvauti aukščiausio lygio varžybose. Kaip pavyko taip ilgai išlaikyti gerą sportinę formą?

– Sutinku, kad tai retas reiškinys. Padėjo gera mano metimo technika ir greitis. Metimų sporto šakose tai labai svarbu. Sportininkai su amžiumi lėtėja, o man sektoriuje apsisukti pavykdavo gana greitai ir gerai. Taip pat naudojau kitokią treniruočių metodiką. Kai buvo karjeros pikas, nepersidirbdavau – pasiekęs tam tikrą lygį, kurio pakakdavo laimėti varžybas, neužsikraudavau maksimalių krūvių, patausodavau jėgas. Protingas jėgų paskirstymas ir lėmė ilgą karjerą.

– Individualiose sporto šakose netrūksta monotonijos. Tikriausiai reikia didelės kantrybės ir užsispyrimo?

– Nebuvau tikras profesionalas, kuris ištisus metus treniruojasi. Sportą kaitaliojau su tarnyba Vadovybės apsaugos departamente. Ypač gerai sekėsi, kai pusmetį dalyvaudavau varžybose, o pusmetį dirbdavau pareigūnu. Būti vien sportininku greitai pabosta, o pakeitus aplinką spėdavau pailsėti ir vėl pasiilgti varžybų. Juolab dirbti departamente buvo įdomu – čia niekam nerūpėjo, kad tu esi olimpinis čempionas, privalėjai paklusti įsakymams ir atlikti savo pareigas.

Sporte daug lemia ne tik maksimali jėga, bet ir veiksmo atlikimo technika. Ji turi būti nepriekaištinga. Idealios metimo technikos mokiausi visą karjerą. Štai ir dabar pamėgau žaisti golfą. Atrodo, kad visko mokausi iš naujo. Sunku gludinti smūgiavimo techniką. Sporte kantrybės tikrai reikia.

Sūnus – tėvo pėdomis

– Jums baigus karjerą, žmonės kalbėjo panašiai kaip ir pasitraukus R. Ubartui – tokio metiko neturėsime dar ilgai. O kaip vertinate Andriaus Gudžiaus perspektyvas?

– Andrius – dar jaunas sportininkas, bet būdamas tokių metų disko nemečiau tiek, kiek meta jis – yra pasiekęs 67 m ribą. A. Gudžius turi visas galimybes tapti geru sportininku. Dabar jis debiutuos Rio de Žaneiro žaidynėse, kaip prieš 20 metų aš debiutavau Atlantos olimpiadoje. Būtų šaunu, jei olimpiadoje jis patektų į finalinį 12-uką. Šiemet Andrius buvo patyręs kojos lūžį. Maniau, jog po tokios traumos praleis olimpiadą, bet įrodė, kad yra stiprus ir užsispyręs kovotojas.

Turime ir dar vieną perspektyvų disko metiką. Tai – Lietuvos čempionas, R. Ubarto auklėtinis 20-metis Domantas Poška. Jau dabar jis diską numeta 63 m, tad kitoje olimpiadoje Tokijuje gali nustebinti.

– Ar nekyla minčių savo patirtį perteikti jauniesiems sportininkams, kaip tą daro R. Ubartas ir Vaclovas Kidykas?

– Dar nesijaučiu subrendęs trenerio darbui. Tiesa, 16-metis sūnus Martynas diską mėto, kartais jam padedu treniruotis. Lietuvos jaunių iki 18 metų čempionate jis užėmė antrąją vietą, tad potencialo turi. Martynas panašus į mane ir yra tinkamas šiai sporto šakai. Svarbiausia, kad pats norėtų sportuoti ir siekti karjeros. Jei norės – tikrai padėsiu ir patarimų duosiu.

Virgilijus Alekna olimpinėse žaidynėse

1996 m. Atlanta – 5 vieta (65,30 m)

2000 m. Sidnėjus – 1 vieta (69,30 m)

2004 m. Atėnai – 1 vieta (69,89 m)

2008 m. Pekinas – 3 vieta (67,79 m)

2012 m. Londonas – 4 vieta (67,38 m)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"