TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Vitalijai išėjus anapus, tiltas sutvirtėjo

2007 08 16 0:00

Lapkričio 22 dieną gausi krepšininkių kompanija, kaip ir kasmet, būtų smagiai šventusi keturiasdešimt trečiąjį Vitalijos TUOMAITĖS gimtadienį. Tačiau praėjusią savaitę Vitalija paliko aukštaūgių liepų giraitę.

Draugės atsipūtė, kai ji pagaliau išsivadavo iš pragariškų kančių. Žinodamos Vitalijos užsispyrimą jos neabejoja, kad ir iš anapus ji ras būdų susisiekti su čia likusiais brangiais žmonėmis.

Kai Vitalija jau nesikėlė iš patalo, kažkuri bičiulė nufotografavo ją kalbančią telefonu. Mat draugai jai nuolat skambindavo iki pat lemtingos dienos. Vitalijai išėjus bičiuliai padaugino minėtą nuotrauką, išsidalijo ir dabar laukia, kuriam pirmajam suskambės. Tik kaip ji visiems prisiskambins - tokia gausybė kasdien laukia švelnaus jos balso iš anapus...

Tai ne juokai. Nes taip bendravo Vitalija. Taip ji ir savo draugus įpratino reaguoti į skaudžiausius dalykus. Be ašarų ir pagraudenimų - optimistiškai, plačiai atmerktomis akimis.

Šių eilučių autorė niekada nedrįstų savęs vadinti Vitalijos drauge, kad ir kaip to norėtų. Mes buvome tiesiog pažįstamos. Ne sykį stebėjau ją rungtyniaujančią. Kai 1997 metais mūsų krepšininkės vyko į Europos čempionatą, Vitalija dėl nuovargio po sunkaus sezono nevažiavo kartu su komanda į Vengriją, tačiau atskubėjo į oro uostą išlydėti draugių. Vėliau laiminga jas sutiko, kai šios grįžo su aukso medaliais. Po kelerių metų moterų krepšinio rungtynes jau stebėdavo kaip žiūrovė. Tačiau draugių ratas nepakito. Net išsiplėtė - šalia jų atsirado vyrai, vaikai. Ir visiems ji nepristigdavo dėmesio bei meilės.

Kartais būna - pamatai pažįstamą žmogų ir norisi sprukti į šalį. O Vitalija traukė kaip magnetas. Kai šių metų pradžioje sutikau ją parduotuvėje, visa spindėjo. Jokių ligos požymių. Šnektelėjome apie šį bei tą kaip geros pažįstamos. Kai išsiskyrėme, stebėjausi, kaip ji, atrodo, nieko ypatinga nedarydama sugeba pasėti vidinę ramybę, užkrėsti žmogų optimizmu.

Taip buvo ir 1999-ųjų balandį, kai iš Vitalijos ėmiau interviu. Ji buvo viena nuoširdžiausių ir šilčiausių iki tol mano kalbintų pašnekovų. Šiandien norėčiau ir mūsų skaitytojams pateikti šio pokalbio įrašo ištraukas.

- Kai atvažiuodavote žaisti į Vilnių, kaskart susirinkdavo daug jūsų bičiulių. Atrodydavo, jiems būtina jus pamatyti, pabūti šalia.

- Tikriausiai esate teisi. Net nežinau, kodėl taip yra. Tiesiog man niekada nebūdavo sunku bendrauti su žmonėmis. Be to, nemėgstu savų rūpesčių užkrauti kitiems. O gal rimtų bėdų iki šiol nebuvo?..

- Kaip reaguojate, kai apie jus nelabai palankiai rašoma ar šnekama?

- Man net keista, kad žmonės dėl to labai jaudinasi. Per tiek metų visiems buvo laiko gerai mane pažinti. Tad jei ir parašoma ar pasakoma kokia nesąmonė, nemanau, jog dėl to apie mane pasikeis kieno nors nuomonė.

- Iš šalies atrodo, jog dėl aukšto ūgio visai nesijaudinate.

- Tai tiesa. Jau net nepamenu, kaip buvo vaikystėje. Tačiau aštuonmetėje mokykloje manęs niekas nė sykio dėl to neįžeidė. Juolab iš dvylikos mokinių klasėje tebuvo trys vaikinukai, tad jie apskritai neturėjo balso.

- Graži buvo vaikystė?

- Gimiau Pakruojo rajono Jovaišių kaime. Šeimoje buvau vienintelis vaikas. Tačiau tėvai nelepino. O po aštuonių klasių išvažiavau į Panevėžio sporto internatą. Pirmieji metai buvo labai sunkūs, nes iki tol visai nesportavau. Iš pradžių net vengdavau važiuoti į Lietuvos jaunučių rinktinės stovyklas Vilniuje, nes palyginti su kitomis žaidėjomis buvau visai žalia, jaučiau, kad mane ten kviečia tik dėl ūgio.

- Nebuvo kilusi mintis mesti visus sportus?

- Mama ne sykį siūlė mesti, kad nebesikankinčiau. Atsakydavau - jei jau pradėjau, negaliu išeiti.

- Ar ką nors davė buvimas šalia vyresnių, jau pripažintų žaidėjų?

- Tais laikais būdavo labai akcentuojamas amžiaus skirtumas. Visko būta, tačiau išmokau gerbti vyresnes žaidėjas. Jų patarimai bei pastabos vėliau labai pravertė.

- Atstovavote net keturių užsienio šalių klubams. Kuriai šaliai jaučiate daugiausia sentimentų?

- Be jokių abejonių, Ispanijai. Pirmiausia gal dėl to, kad patekau į gerus klubus. Ir treneriai ten buvo puikūs.

- Ar dažnai prisimenate 1985 ir 1987 metų Europos čempionatus, kur iškovojote auksą atstovaudama TSRS rinktinei, ir 1988-ųjų Seulo olimpiadą, iš kurios parsivežėte bronzos medalį?

- Mano prisiminimai pirmiausia siejasi su žmonėmis: žaidėjomis, treneriais, o ne su laimėjimais. Tačiau iš minėtų varžybų maloniausiai prisimenu Seulą. Įspūdžiai labai geri. Kita vertus, buvo labai sunkus pasirengimo sezonas. Tuomet Sąjungos rinktinei vadovavo treneris Jačmeniovas. Jis nemėgo Baltijos šalių sportininkių. Rinktinėje buvau vienintelė iš šio regiono. Reikėjo daug jėgų atiduoti, kad išsikovočiau vietą joje. Palyginti su dabartiniais laikais, krūviai buvo nežmoniški.

- Bet juk dabar už darbą krepšininkėms mokama daug pinigų.

- Tada apie pinigus net negalvodavome. Kiek mokėdavo, tiek užtekdavo. Būdama Sąjungos rinktinėje iš pradžių gaudavau 330 rublių stipendiją, paskui mokėjo net 550. Už Seule iškovotą trečiąją vietą kiekviena gavome po 900 dolerių. Tai buvo labai daug.

- Per savo karjerą pažinote daug trenerių. Kurį prisimenate gražiausiai?

- Valentiną Kanapkį. Niekada jam nejutau jokio pykčio, nors visko būta. Iki šiol šauniai bendraujame. Didžiausias jo pranašumas - žmogiškumas. Dabar tokių trenerių mažai.

- Ar sportas padaro moterį grubesnę, vulgaresnę?

- Nemanau. Pažiūrėkite, kiek vulgarių moterų ne sportininkių. Tai priklauso nuo žmogaus savybių. Sportas užgrūdina, tačiau nenorėčiau sutikti, jog moterį padaro grubesnę.

- Galite atstumti nemielą žmogų?

- Žiūrint kaip. Turiu intuiciją: su tais, kuriems iš karto pajuntu antipatiją, stengiuosi nebendrauti.

- Ar mokate taupiai gyventi?

- Dar neišmokau. Esu gana išlaidi.

- Sakoma, kad apetitas kyla bevalgant. Jums tinka šis posakis?

- Nesvajoju apie labai didelius dalykus. Gyvenu šia diena. Nekuriu ateities planų. Tiesiog gyvenu, kaip išeina.

Kalba Vitalijos draugė, LTV sporto žurnalistė Gintarė GRIKŠTAITĖ

Į Vilniaus "Kibirkšties" komandą atėjome kartu - Vitalija buvo devintokė, aš septintokė. Nuo tada ji yra artimiausia mano draugė. O mūsų draugystė prasidėjo dar moksleivių rinktinėje ir trunka jau beveik trisdešimt metų. Krepšinyje nuolat buvome šalia, ji niekada nemokydavo, nenurodinėdavo. Vitalija aikštelėje darydavo savo darbą, aš savo. Tiesiog krepšinis mus suvedė. O paskui jis - buvęs nebuvęs. Tai jau nebuvo svarbu.

Vitalija iki lemtingos savaitės netikėjo, kad tai jau paskutinės jos dienos. Vos galėdama pasėdėti ji išsikvietė kirpėją, nusidažė plaukus, apsikirpo, susišukavo. Vilei Šerniūtei liepė "Sarmoj" savo nuožiūra nupirkti gerų kvepalų ir atvežti juos penktadienį (po penkių dienų, rugpjūčio 8 dieną, Vitalija išėjo į amžinybę - red. past.). Ir kai žadėtą penktadienį Vilė atvažiavo, Vitalija mums liepė nueiti ir išrinkti jai naują gražią sofą. Ji jau labai sunkiai šnekėjo. Aš ir sakau Vitalijai - kai sau pirkau naują sofą, man ją du mėnesius vežė. O ji atšauna - ir kas čia tokio, palauksiu ir aš.

Prieš dvi savaites ji pardavė bendrabutyje turėtą kambarį - nuo "Kibirkšties" laikų trijų kambarių bute jos gyveno trise - Vitalija, Daiva Jodeikaitė, dabar gyvenanti Lenkijoje, ir Vilma Šipelytė. Ši, atvykusi iš Amerikos, nupirko abiejų kambarius. Vėl draugėn suėjusioms bičiulėms Vitalija nusprendė surengti puotą. Ji ir sako V.Šerniūtei - nupirk sušio, bet būtinai iš japonų restorano, dar nupirk juodųjų ikrų ir butelį "Baileys". Vilė rado tik labai didelį "Baileys" butelį ir, pamaniusi, kad niekas jo neišgers, nupirko mažiuką "Caroline". Vitalija kad užsirūstino, jog atnešė ne tai, ko prašė. Tačiau vis tiek neliko nuošaly. Ir man įpilkit - paliepė. Išgėrė simboliškai dvidešimt gramų, užkando sušio...

Ji gulėjo namie. Kai būdavo labai blogai, kai valgyti beveik nieko nebegalėdavo, staiga sugalvoja - išvirkite man cepelinų. Ji tiek žmonių vienijo, tiek draugų turėjo, kad judėjimas jos namuose vyko ištisą parą. Visą laiką vieni kitus pakeisdami su ja būdavo mažiausiai trys žmonės. Ir dar nuolat skambėdavo telefonas. Ir kai jai jau fiziškai buvo sunku kalbėti, visi pradėjo skambinti mamutei arba Vitalijos draugui Erikui, su kuriuo ji gyveno. Erikas iki paskutinės minutės padėjo Vitalijai kentėti skausmą, neleido jai atitolti nuo mūsų.

Vitalija buvo beprotiškai mylima žmonių, nes sugebėjo toleruoti visus. Ji visus suprasdavo, nė vieno nesmerkdavo ir stengdavosi pateisinti. Buvo žmonių, kurie tarpusavy sunkiai bendraudavo, tačiau dėl Vitalijos sugebėdavo rasti bendrą kalbą. Vitalija gijas turėdavo savo rankose. Pavyzdžiui, grįžta iš Lenkijos Birutė Dominauskaitė (buvusi "Telekomo" žaidėja, paskui išvyko į Lenkijos klubą) ir sako man - skambinau Tuomyčiui (Vitalijai), tad viską jau žinau, užtat ir neskambinu jums. Jovita Jutelytė irgi - aš paskambinau Tuomyčiui, viską žinau. Ir visos taip. Nes Vitalija su visomis bendravo, su niekuo nesipykdavo. Kur dar rasi tokios tolerancijos žmogų. Ir tokios stiprybės. Tokios valios. Vitalija iki paskutinės minutės nedejavo, kad jai blogai. Kai ji dar buvo stipresnė, niekas nė neįtarė tikrosios jos būklės.

Apie Vitalijos ligą žinojau nuo pat pradžių. Prieš ketverius metus birželį ji palaidojo tėtį, o po kelių mėnesių - spalį - sužinojo savo diagnozę. Vitalija buvo vienturtė duktė. Jų šeima labai gražiai sutarė. Tad po tėčio mirties mama buvo labai silpna. Vitalija nuo mamos slėpė savo ligą iki paskutinės minutės. Ir tik kai ji atgulė, draugai mamos paprašė, kad atvažiuotų. Nebegalėjo, neturėjo teisės toliau slėpti tiesos.

Gydytojai, nustatę diagnozę, Vitalijai davė terminą nuo kelių mėnesių iki pusės metų. O ji išgyveno ketverius metus. Nes labai norėjo gyventi. Ir tikėjo, kad išgyvens.

Žinoma, būdavo silpnumo akimirkų. Bet ji neverkšlendavo, nereikalaudavo užuojautos. To ji labai nemėgo. Kai būdavo labai blogai, ji su didele ironijos doze išrėždavo man - na, baigiasi tavo draugė. Tačiau ir toliau gulėdama lovoj koordinavo visus darbus. Aš bendraudavau su gydytojais. Vilė Šerniūtė tvarkė finansinius reikalus, Birutė Dominauskaitė buvo atsakinga už maistą. Ir visiems Vitalija duodavo nurodymus, kaip ką daryti. Liepė nupirkti mamai akinius - ne tokius, kokių nori mama, o tokius, kokių reikia - kokybiškus, su metaliniais rėmeliais. Ir dar Vitalija liepė mamytei susitvarkyti dantis. Ji iki paskutinės akimirkos rūpinosi, kad mama gerai jaustųsi, kad neapleistų savęs.

Dar visai neseniai gydytojų konsiliumas nusprendė skirti Vitalijai gydymą Ispanijoje. Buvo suderinta, kad ji vyks į Pamploną, ten ją gydys naujesniu metodu. Tai Pamplonoje organizavo buvusi Sąjungos rinktinės narė, kartu su Vitalija žaidusi Galina Savickaja. Jos ir Ispanijoje kartu žaidė ketverius metus. Mes taip džiaugėmės, kad Vitalijai atsirado šansas. Tačiau tą pačią dieną ji atgulė...



Kalba ilgametis Vilniaus "Kibirkšties" ir šalies moterų rinktinės treneris Valentinas KANAPKIS

Vitaliją po aštuonių klasių atsivežiau į Vilnių iš Panevėžio sporto internato, kuriame ji mokėsi vienus metus. Ji buvo labai gera mergaitė, nuoširdi, daili. Ne miesto vaikas. Ne sykį jai sakiau - būk įžūlesnė, piktesnė, nes dabar žinau tik viena - kad tikrai būsi labai gera žmona. Kaip žmogus ji buvo gal net per gera. Nors, žinoma, taip kalbėti nevalia. Per gerų žmonių nebūna.

Atvykusi į Vilnių ji iškart pateko į moksleivių rinktinę, pradėjo važinėti į varžybas. Greitai tobulėjo. Čia paaugo dar aštuoniais centimetrais.

Kai 1981 metais dauguma "Kibirkšties" žaidėjų išėjo gimdyti, Vitalija pradėjo žaisti pagrindiniame penketuke. Ir po trejų metų ji su Vida Šulskyte (Beseliene) jau buvo nepakeičiamos vidurio puolėjos. Netrukus jas pastebėjo ir Sąjungos rinktinės treneriai.

Vitalija po krepšiu atkovojusi kamuolį galėdavo būti ir įžūlesnė, bet matydama, kad kita užima patogesnę poziciją, atiduodavo kamuolį draugei. Niekada nesistengdavo būtinai pati pelnyti taškų. Nebuvo savanaudė. Pagal savo ūgį (194 cm) Vitalija buvo labai staigi, taikliai mėtydavo į krepšį iš vidutinio nuotolio ir gynyboje puikiai žaidė. Manau, kad iki šiol Lietuvoje nėra geresnių centro puolėjų už V.Tuomaitę ir V.Šulskytę.

Gėda prisipažinti, bet paskutines savaites neradau savy jėgų aplankyti Vitalijos. Buvo labai sunku... Nors apie jos būklę žinojau viską. Papasakodavo Gintarė Grikštaitė ir gydytoja Janina Čekuolienė. Dar prieš kelis mėnesius buvau sutikęs Vitaliją. Labai gerai atrodė. Gyrėsi - važiuoju į Ispaniją atostogauti. Supratau, ką ji turėjo galvoje - tikėjo, kad pavyks išvykti į Ispaniją gydytis. Bet visos svajonės staiga sugriuvo. Negaliu sau atleisti, kad per vėlai atėjau atsisveikinti su Vitalija. Tyru, geru, nuostabiu žmogumi. Atėjau, kai prieš paskutinę savo kelionę ji jau gulėjo nebyli, sumenkusi, bet graži, kaip visada.

V.Tuomaitės titulai

Europos jaunių vicečempionė - 1983 m.

TSRS bronzinė prizininkė su Vilniaus "Kibirkštimi" - 1984 m.

Europos čempionė - 1985 ir 1987 m.

Seulo olimpiados bronzos medalio laimėtoja - 1988 m.

Lietuvos čempionė - 1982, 1983, 1989, 1990 ir 1999 m.



P.S. Vitalijos draugai labai dėkingi visiems padėjusiems jai pačiu sunkiausiu metu. Ypač dėkoja šalies moterų krepšinio rinktinės gydytojai Janinai Čekuolienei, Vilniaus universiteto onkologijos instituto Skausmo klinikos gydytojai Janinai Buterlevičiūtei ir 1997 metų Europos moterų krepšinio čempionių komandos treneriui, dabar - Seimo pirmininko pavaduotojui Vydui Gedvilui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"