Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Vytautas Andruškevičius: apie gyvenimą JAV, Lietuvą ir ateitį

 
2017 09 29 16:46
lff.lt nuotrauka

Portlando „Timbers“ klubui atstovaujantis gynėjas Vytautas Andriuškevičius po ilgos pertraukos sugrįžta į Lietuvos rinktinę ir pasidalino mintimis apie praėjusius metus JAV bei situaciją nacionalinėje komandoje.

Lietuviams liko sužaisti dvi rungtynes šiame pasaulio čempionato atrankos cikle. Spalio 5 dieną mūsų komanda svečiuose susitiks su Malta, o po trijų dienų LFF stadione mes iššūkį Anglijos rinktinei. Būtent pastarųjų rungtynių dieną savo gimtadienį švenčia V. Andriuškevičius, kuris aikštėje gali pažymėti 27 metų gimtadienį.

Alytiškis praeitų metų liepą tapo MLS lygoje žaidžiančio „Timbers“ klubo nariu. Jame šį sezoną jis sužaidė 20 rungtynių, iš kurių 17 pradėjo startinėje sudėtyje. Savo debiutinį įvartį V. Andriuškevičius įmušė praeitą sezoną, o šiais metais spėjo pridėti tris rezultatyvius perdavimus.

Paskutinį kartą V. Andriuškevičius Lietuvos rinktinėje žaidė praeitų metų lapkritį. Jis džiaugiasi galėdamas sugrįžti į komandą. LFF.lt svetainei jis papasakojo priežastis, dėl kurių neatvyko į rinktinę šiais metais, žaidimą „Timbers“ gretose ir savo ateities planus.

– Vytautai, kaip apibūdintum dabartinę savo klubo situaciją MLS, kurios Vakarų konferencijoje užimate antrą vietą?

– Liko trys rungtynės iki atkrintamųjų („play-off“) varžybų. Praeitais metais mes į jas nepatekome, bet dabar yra labai didelė tikimybė, kad ten žaisime. Turime tikrai gerą komandą ne tik ant popieriaus, bet ir aikštėje, todėl visi nekantrauja pamatyti, kaip pasirodysime kitame etape. Tikiu, kad įrodysime savo galimybes.

– MLS žiniasklaidoje dažnai mėgsta pašiepti, kaip „pensininkų lygą“, į kurią atvyksta žinomi Europoje žibėję žaidėjai savo karjeros saulėlydyje. Kaip apibūdintum čempionato lygį po daugiau nei metų žaidimo ten?

– Kiekvienas turi savo nuomonę ir vadina ją, kaip nori, bet tau reikia gerai susipažinti su čempionatu, jog galėtum taip sakyti. Ji tikrai nėra pensininkų lyga ir joje įdomu žaisti. Pavyzdžiui, Davidas Villa gerai žaidžia Niujorke ir yra kviečiamas į Ispanijos rinktinę. Manau, kad tai nemažai pasako apie čempionato lygį.

Kai atvažiavau čia, man teko prisiminti fizinio futbolo subtilybes, nes prieš tai žaidžiau Olandijoje, kurioje labiau dominuoja taktinis futbolas, grįstas kamuolio valdymu. MLS reikalauja daugiau ištvermės, bėgiojimo aikštėje. Atvykau į komandą vidury sezono ir dariau daugiau klaidų, norėjau žaisti rizikingai, bet pavyko prisitaikyti ir dabar jaučiuosi labai gerai, kai žinau, ką reikia daryti.

– Tavo natūrali pozicija yra krašto gynėjas, bet ar „Timbers“ komandoje turi kitokią rolę, nei klubuose Olandijoje ir Švedijoje?

– Žaisdamas Švedijoje pradėjau dažniau leistis į atakas, kas man labai patinka. Olandijoje ir čia yra panašiai, bet mano pozicijos vaidmuo stipriai priklauso nuo komandos. Jei komanda negali valdyti kamuolio, man jungtis į atakas nėra kada ir nėra tikslo – tu jau gali apsisukti atgal, nes nieko iš to nebus. Bet „Timbers“ komandoje yra nemažai kokybės ir mes mokame valdyti kamuolį, kas padaro mano darbą lengvesniu, nes galiu jungtis į atakas ir turiu erdvės, kur bėgti. Man toks žaidimas yra labai priimtinas, bet jis priklauso ir nuo kitų futbolininkų.

– Tavo nuomone, ką naujo į tavo žaidimą pridėjo praleisti metai MLS ir įgauta patirtis?

– Ankstesnėse savo atstovaujamosiose komandose buvo mažiau kokybės. Tačiau šį sezoną „Timbers“ turime jos daug ir tai palengvina tavo darbą, tu mėgaujiesi futbolu. Manau, kad ne tiek šalis, kiek pastovus rungtyniavimas per visus metus suteikia brandą. Analizuodamas savo sezonus ir rungtynes pastebėjau, kad ankščiau žaidžiau banguotai – vienos rungtynes geros, kitos prastos ir panašiai – o šį sezoną negaliu pasakyti, kad turėjau blogas rungtynes, kuriose dėl mano kaltės praleidome įvartį. Būdamas beveik 27-erių, aš jau suprantu, kad atėjo ta branda, kuri leidžia žaisti stabiliai. Aš žinau, kad esu geras žaidėjas ir darau tai, ką man reikia daryti. Mano tikslas yra tai daryti kiekvienose rungtynėse.

– „Timbers“ klubas išparduoda pilną stadioną savo rungtynėms. Naujausiais duomenimis yra apie 10 tūkst. žmonių, laukiančių galimybės įsigyti sezono abonementą.T tai parodo didelį susidomėjimą futbolu. Kaip apibūdintum fanų kultūrą žaidžiant Portlande?

– Portlande futbolas, ko gero, yra sportas numeris vienas, nors Amerikoje yra miestų, kur tai nėra taip populiaru. Visi fanai čia yra malonūs, dainuoja dainas, niekas nesimuša ir yra draugiški. Kiekvienos šalies gerbėjai yra skirtingi – Lenkijoje mus palaikė chuliganiški ultros, Švedijoje ir Olandijoje kultūra šiek tiek kitokia, tačiau visus vienija meilė futbolui ir palaikymą gali jausti. Portlande fanai man labai patinka.

– Kokios tradicijos žaidžiant „Timbers“ klube tau labiausiai įstrigusios?

– Tarp fanų yra įvairių tradicijų. Pavyzdžiui, 80 rungtynių minutę jie visada užtraukia dainą „Sunshine“, nes vieno fano dukra mirė 80 minutę. Taip pat stadione yra paliktos dvi kėdės dviejų moterų garbei. Jos buvo visose „Timbers“ rungtynėse nuo klubo įkūrimo ir po jų mirties žmonės nuolat padeda gėles ant tų kėdžių, kurių niekas užimti negali. Taip pat yra žinoma tradicija geriausiam rungtynių žaidėjui atpjauti medžio rastą, o merginų varžybose, kurios taip pat yra gausiai lankomos, žaidėjoms įteikiamos rožės. Klube yra bendruomeniškumo jausmas, kurį galima jausti ir Portlando mieste. Čia tau visi išties pagalbos ranką, nes tai grįžta atgal. Man tai yra geriausias Amerikos miestas.

– Kokie tavo ateities planai? Negalvoji apie grįžimą į Europą?

– Man patinka čia gyventi ir mielai likčiau „Timbers“ klube. Turiu kontraktą iki kito sezono galo ir jį bus galima pratęsti dar metams. Mano prioritetai yra žaisti, negauti traumų ir nesukti sau galvos. Tu gali norėti išvykti į „Barcelona“, bet žinai, kiek tai yra realu. Jeigu man tai būtų paskutinis sezonas, galbūt jau sukčiau galvą, ką daryti, bet po atostogų aš žinosiu, jog turiu komandą ir per daug apie išvykimą negalvosiu. Konkretaus dėmesio nesulaukiau. MLS galioja taisyklė, kad po sezono klubai gali įrašyti 12 žaidėjų, kurie yra neliečiami. Bet jeigu nepatekčiau į tą sąrašą, galbūt kita komanda iš MLS siūlytų atlikti mainus arba pateiktų pasiūlymą. O tikėtis pasiūlymo iš Europos klubo būtų sunku.

– Sugrįžti į Lietuvos rinktinę beveik po metų pertraukos. Kaip jautiesi prieš atvykdamas į komandos stovyklą?

– Žinoma, džiaugiuosi sulaukęs kvietimo ir smagu, kad vėl galėsiu pasimatyti su vaikinais. Tačiau žinau, kad neatvažiuoju į rinktinę kaip turistas, aš atvažiuoju čia dirbti. Tikiuosi išbėgti į aikštę ir žaisti.

– MLS ir rinktinių tvarkaraščiai dažnai kertasi, todėl tau tenka nelengva dilema. Apie tai sklandė įvairių versijų. Kaip pats pakomentuotum, dėl ko šiemet nebuvai rinktinės gretose?

– Kai prasidėjo MLS sezonas, į pirmą rinktinės stovyklą kovo mėnesį važiuoti atsisakiau, nes norėjau užsitikrinti vietą „Timbers“ startinėje sudėtyje. Bet jau po pirmų sezono rungtynių gavau traumą – įplyšo blauzda – tad praleidau tiek stovyklą, tiek klubo mačus. Birželį, rinktinės stovyklos metu, turėjome dvi rungtynes, iš kurių vienos buvo su tuometine lydere „Dallas“ komanda. Todėl treneriui pasakiau, kad noriu likti ir žaisti už „Timbers“.

Noriu atstovauti Lietuvos rinktinei ir man garbė tai daryti, bet abiejų pusių nepatenkinsi. Jeigu lieku čia, klubo treneris yra laimingas, bet rinktinė nelaiminga. Jeigu būčiau važiavęs į rinktinę, jie laimėtų, o aš grįžęs atgal sėsčiau ant suolo. Žinojau, kad rugsėjį buvo tikimybė, kad manęs nekvies. Dėl to neįsižeidžiau, pilnai suprantu trenerį Edgarą Jankauską, kuris sprendžia, kas rinktinei yra geriausia. Prieš pasirašydamas sutartį su „Timbers“ aš žinojau galimas pasekmės.

– Visas rinktinės rungtynes nuo kovo tau teko stebėti per televizorių, o komanda pateko į nesėkmių ruožą. Kokie jausmai buvo stebint komandą ir matyti prastus rezultatus?

– Padėti visada norisi, bet aš esu kairysis gynėjas ir nesu tas, kuris gali nulemti daugiau, kaip, pavyzdžiui, puolėjas Fedoras Černychas. Kai tu esi aikštėje, žinai visą situaciją, todėl aš visiškai suprantu vaikinus. Mano manymu, šiame atrankos cikle turime kokybiškesnį trenerių štabą ir jie daro viską, kad būtų geriau. Bet jiems tenka lipdyti komandą iš to paties molio ir išspausti kažką yra labai sunku.

– Žaidi rinktinėje jau nuo 2011 metų. Per šį laiką kartu su komanda išgyvenai nė vieną nesėkmių ruožą. Kas labiausiai trukdo pasiekti gerus rezultatus ir kas galėtų padėti išbristi į šviesesnį rytojų?

– Kitos šalys į vieną poziciją gali pasiūlyti dešimtis žaidėjų, kai mes turime vos porą ir kartais kažką tenka statyti, nes kitas žaidėjas – traumuotas. Bet mes turime susitaikyti su realybe. Dabar įvyko trenerių kaita ir vieni juos vertina pagal gerus rezultatus, kiti – kokybiškesnį darbą treniruotėse ir atmosferą komandos viduje. Aš jaučiu patobulėjimą komandoje, bet esame tie patys žaidėjai ir neturime iš ko rinktis. Mes esame ten, kur esame, mūsų geriausi žaidėjai žaidžia Lenkijoje ir Izraelyje. Dabar, mano manymu, sėkmė rungtynėse lemia mažai – ankščiau spirdamas į priekį galėjai tikėtis, kad pasiseks. Dabar laimėti šansų turi daugiau tos komandos, kurios daugiausiai kontroliuoja kamuolį.

Galbūt pasitikėjimas aikštėje būtų visai kitoks, jei mūsų žaidėjai žaistų aukštesniame lygyje. Manau, kad tada jaustume aukštesnę kokybę ir tai padėtų lengviau įgyvendinti trenerių sumanymus.

– Iš Lietuvos išvykai labai seniai, bet ar seki gimtojo miesto Alytaus komandos rungtynes?

– Seku rezultatus, o apie komandą daugiau informuoja tėtis. Nesuprantu, kaip Alytaus komandos dar nėra A lygoje, nes tai yra futbolo ir futbolininkų miestas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"