Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Ž. Vaiciukevičiūtės rankose – pirmas ėjikų medalis

 
2017 07 18 6:00
Eidama Živilė Vaiciukevičiūtė jautė atsakomybę, nes kiti lietuviai nebuvo iškovoję medalio.
Eidama Živilė Vaiciukevičiūtė jautė atsakomybę, nes kiti lietuviai nebuvo iškovoję medalio. Roberto Trakio (lengvoji.lt) nuotrauka

Lietuviai tuščiomis iš Europos lengvaatlečių iki 23 metų čempionato Bydgoščiuje (Lenkija) negrįš: moterų 20 km sportinio ėjimo varžybose neįtikimą ištvermę parodė 21-erių Živilė Vaiciukevičiūtė.

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė ėjikams nepalankiomis oro sąlygomis – kepinant kaitriai saulei – iškovojo bronzą. Nuotolį Viktoro Meškausko auklėtinė įveikė per 1 val. 32 min. 21 sekundę.

Per nepriklausomos Lietuvos istoriją ėjikams nebuvo pavykę laimėti medalių jokiuose pasaulio ar Europos čempionatuose. Auksą pelnė kaip neutrali sportininkė dalyvavusi rusė Klaudija Afanasejeva (1 val. 31 min. 15 sek.), sidabrą – ispanė Maria Perez (1 val. 31 min. 29 sek.). Živilės dvynė sesuo Monika Vaiciukevičiūtė tarp 27 dalyvių finišavo 13-a.

Šis Europos čempionatas Lietuvos rinktinei buvo vienas sėkmingiausių istorijoje: Ž. Vaiciukevičiūtė iškovojo bronzą, o dar net penki lietuviai pateko į savo rungčių finalus.

– Distancijos pradžioje žingsniavote drauge su lyderėmis, paskui – šešta. Ar tokia taktika buvo eiti savo tempu ir nepaisyti to, kaip eis varžovės?, – šalies Lengvosios atletikos federacijos svetainė paklausė Živilės Vaiciukevičiūtės.

– Su treneriu prieš varžybas kalbėjome, kad žingsniuosime įprastu tempu. Žinoma, jei būtų buvusi kompanija, kurios laikas būtų tikęs, taip būčiau ėjusi ir aš. Bet po šešto kilometro jos pradėjo žingsniuoti greičiau, o aš toliau – savo tempu. Jei būčiau paskubėjusi, gal paskui būčiau ėjusi lėčiau.

– Ar nebuvo baimės, kai žingsniavote šešta?

– Buvo, maniau, jau kažkas ne taip. Eidama skaičiavau vietas, mačiau, kad varžovės labai nenutolo. Tikėjausi aplenkti ispanę. Kadangi dvi ispanes diskvalifikavo už netaisyklingą ėjimą, taip ir išėjo.

– Kada supratote, kad einate trečia?

– Nežinau, kelintas kilometras buvo... Pastebėjau, jog ispanės nėra, visi lietuviai pradėjo šaukti, kad einu trečia. Tada sukilo azartas ir pagreitinau tempą.

– Ėjikams palankesnis vėsesnis oras. Ar nemaišė karštis?

– Manau, oro sąlygos turėjo įtakos. Jei ne oras, laikas galėjo būti ir geresnis. Saulei pasislėpus ėjimas būdavo visai kitoks. Kiekvieną kilometrą reikėjo piltis vandens, nes karštis darė savo.

– Ką reiškia iškovota bronza – pirmasis tokio rango varžybų medalis?

– Medalis man, kaip ir kiekvienam sportininkui, reiškia labai daug. Tai pirma iškovota asmeninė pergalė. Galbūt ir ne paskutinė. Rengiamės pasaulio čempionatui, tikiuosi, ten viskas bus gerai.

– Sportinis ėjimas nėra labai paplitęs Lietuvoje. Kaip manote, ar plačiai žmonės sužinos apie šį medalį, ar jis padarys šią rungtį populiaresnę?

– Ėjimas išties nėra populiari sporto šaka. Viliuosi, jog dabar, kai iškovotas medalis, kas nors panorės sportuoti, užkibs. Tai paskatins ir jaunuosius sportininkus treniruotis. Kuo daugiau kalbėsime apie ėjimą, tuo didesnis bus susidomėjimas.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, kad Rusijos ėjikei leista dalyvauti čempionate kaip neutraliai sportininkei?

– Iš tiesų neapsidžiaugiau, maniau, jog dėl to užimta vieta bus žemesnė. Domėjausi rusės asmeniniu rekordu, mačiau, kad jos laikas daug geresnis negu mano. Supratau, jog finišuos prieš mane, bet bandžiau nusiteikti. Trasoje galvojau, kad ji iškart eis į priekį, tačiau laikėsi su ispanėmis ir tik pabaigoje pradėjo žingsniuoti greičiau.

– Treneris neslėpė, jog tikslas yra medalis. Ar jautėte spaudimą, kad reikia jį parvežti, ypač kai medalių neiškovojo anksčiau dalyvavę lietuviai?

– Buvo spaudimo, bet svarbiausia – eiti savo laiku. Tą ir dariau, nors norėjau truputį greičiau žingsniuoti. Rezultatas išties geras. Atsakomybę didino tai, kad kiti lietuviai nelaimėjo medalių. Reikėjo pasirodyti gerai – ir pasirodžiau.

– Ar trasoje matėte, kaip žingsniuoja sesuo? Raginote viena kitą?

– Mačiau sesę... Atrodo, kilometru ją aplenkiau. Nebuvo jėgų raginti, ėjome sau ir tiek.

„Lietuvos žinių“ inf.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"