Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
#LEGENDOS

Teofilius Matulionis: vyskupas čekistų gniaužtuose

 
2017 09 15 12:50
Vyskupas Teofilius Matulionis Birštone, parvykęs į tėvynę po trečio įkalinimo.
Vyskupas Teofilius Matulionis Birštone, parvykęs į tėvynę po trečio įkalinimo. Nuotrauka iš knygos „Atlikę pareigą“

Rugpjūčio 20-ąją sukako 55 metai, kai mirė arkivyskupas Teofilius Matulionis. Šiemet palaimintuoju paskelbtas dvasininkas kone 50 metų buvo persekiojamas tiek bolševikinėje Rusijoje, tiek okupuotoje Lietuvoje. Prisiminkime T. Matulionio kankinystės istoriją.

1962 metų rugpjūčio 20-osios rytą arkivyskupas T. Matulionis pabudo anksti, gal pusę septynių. Iš lovos nesikėlė: nors išvakarėse dar laikė mišias, dabar jautėsi labai blogai. „Niekas iš manęs!“ – tepasakė ligonis, matyt, suprasdamas, kad jo žemiškoji kelionė baigiasi. Tą patį šalia arkivyskupo buvusiam Šeduvos klebonui Antanui Misevičiui leido suprasti ir arkivyskupą apžiūrėjęs gydytojas. „Tuokart aš nuo arkivyskupo neatsitraukiau ir, jo prašomas, visokias maldas ir skaitymus skaičiau. Po rytinių pamaldų atėjo visi kiti Šeduvos kunigai, net šventovės tarnai. Visiems mums besimeldžiant jis atidavė Dievui sielą, būdamas sąmoningas iki pat paskutinio atsidūsėjimo“, – vėliau prisimins klebonas. O T. Matulionio šeimininkės pareigas ėjusi sesuo benediktinė Angelė Misiūnaitė paliudys: „Ligonis nė kiek nesuvaitojo, tik kakta pabalo, ir gyvybė užgeso... Rankos pasiliko sudėtos, kaip buvo meldęsis...“

Ir taip jau silpnos sveikatos T. Matulionio būklė itin pablogėjo prieš porą dienų, po nemalonaus įvykio. A. Misiūnas prisimena, kad rugpjūčio 18-osios rytą užėjęs pas arkivyskupą rado jį pasikeitusį, nors ir besistengiantį išlaikyti ramybę. „Vakar turėjau svečių: kratą pas mane darė, bet labai mandagiai – prašė manęs nesivarginti ir sėdėti, o šeimininkei liepė visur atidarinėti. Krėtė nuo pietų iki pavakario, o kiti gatvėje dežuravo, kad niekas pas mane neateitų“, – tokius arkivyskupo žodžius cituoja A. Misiūnas.

Per šią kratą kagėbistai iš T. Matulionio namų paėmė porą bloknotų, 45 laiškus, septynis sąsiuvinius, užrašų knygelę ir knygą „Marija kalba pasauliui“. Vis dėlto čekistus, matyt, labiau domino arkivyskupo susirašinėjimas su Panevėžio vyskupijos kunigais – būtent šią korespondenciją jie primygtinai reikalavo atiduoti. Tačiau nieko nepešė – T. Matulionis pareiškė jos neturintis. Kiti liudytojai pabrėžia, jog labiausiai arkivyskupas sielojosi dėl paimtos užrašų knygelės, kurioje buvo surašytos pavardės žmonių, į kurių laiškus jis dar nespėjo atsakyti. T. Matulionis nuogąstavo, kad tie žmonės gali turėti nemalonumų.

Tai, jog 89 metų arkivyskupo sveikata staiga pablogėjo būtent po šios kratos, paskatino prielaidas, kad kagėbistai tiesiogiai prisidėjo prie jo mirties. Tokius teiginius sustiprina ir kiti faktai – tiek iš senos, tiek iš visai nesenos praeities. Štai T. Matulionio brolio Jeronimo žmona Antanina Matulionienė atsiminimuose pažymi: „Porą savaičių prieš mirtį Jeronimo rūpesčiu jis buvo nuvežtas į Kauno klinikas, bet iš ten greit pasišalino, kai tik pajuto, kad medicinos priedanga siekiama nedorų tikslų… Iš ten ištrūkęs jis turėjo nesveiką išraišką, neteko gyvumo, buvo lyg apsnūdęs. Atsiprašęs ėjo ilsėtis. (...) Man atrodė, kad jis pas mus paskutinį kartą…“

Kažkas panašaus nutiko ir daug anksčiau, kai T. Matulionis buvo laikomas Vladimiro kalėjime. 1952-aisiais dvasininkas, regis, jautėsi visai gerai, nes viename laiške rašė: „Baigiu 80 metus, bet visoje pilnybėje nejaučiu jų sunkumo!“ Kad vyskupo sveikata pagal jo metus yra gera, pripažino ir kalėjimo gydytojai, sakydavę kitiems kaliniams: „Imkite iš jo pavyzdį! Matote, kaip gražiai atrodo!“

Viskas apsivertė aukštyn kojomis po metų, baigiantis 7 metų kalinimo laikui. Tuomet T. Matulionis buvo perkeltas į kamerą kitame kalėjimo aukšte. Ten jo sveikata be jokios aiškios priežasties ėmė smarkiai blogėti. Vyskupas per kelias savaites nusilpo taip, kad po pasivaikščiojimo net nebeužlipdavo į trečią kalėjimo aukštą be pašalinių žmonių pagalbos. Tai liudija ir vienas jo laiškas: „Aš visą laiką jaučiausi sveikas, bet maždaug nuo 1953 metų lapkričio 1 dienos susirgau ir XI.20 atsiguliau į ligoninę, kur pilna žodžio prasme išgulėjau patale iki 1954.V.28. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti...“

Taigi net jei prielaida, kad po paskutinės kratos T. Matulioniui palikti šį pasaulį padėjo KGB, pasirodytų abejotina ar bent jau nepakankamai pagrįsta, visiškai jos atmesti neleidžia kiti minėti faktai – pernelyg jau daug sutapimų. Be to, bolševikai ir sovietai visada laikė dvasininką savo rimtu priešu, persekiojo jį ištisus 50 metų... Visą šį laiką T. Matulionis buvo sekamas, ne kartą kalinamas, tremiamas. Ir ne tik sovietų okupuotoje Lietuvoje, bet ir prieškarinėje Sovietų Sąjungoje, o dar prieš tai – bolševikinėje Rusijoje. Atrodytų, keista, kad kunigas visai nemėgino gelbėtis nuo šių negandų ir, kitaip nei šimtai tūkstančių kitų lietuvių, nė neketino grįžti į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Maža to, net turėdamas galimybę iškeisti kalėjimo kamerą į laisvą gyvenimą tėvynėje, T. Matulionis nenorėjo to daryti ir parvyko į Lietuvą ne visai savo valia. Tam turėjo būti labai svarbių priežasčių. Ir jų būta. Tačiau apie tai kiek vėliau. O dabar sužinokime, kaip kunigas atsidūrė bolševikų užgrobtoje Rusijoje.

Pirmas įkalinimas

Tai, kad T. Matulionis pateko į Peterburgą, lėmė ne jo asmeninis apsisprendimas, o susiklosčiusios aplinkybės. 1891-aisiais aštuoniolikmetis jaunuolis nutarė stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Deja, ten jo nepriėmė – Daugpilio realinės gimnazijos penkias klases baigusio pretendento pažymėjime nebuvo lotynų kalbos įvertinimo. Todėl kitų metų rudenį T. Matulioniui neliko nieko kito, tik rinktis Peterburgo kunigų seminariją, kuri tokių reikalavimų nekėlė.

Reikia pažymėti, kad jaunojo klieriko gyvenimas Rusijoje galėjo trukti vos vienus metus. Teofilius, gerais pažymiais baigęs pirmą kursą, suabejojo savo pašaukimu ir paliko seminariją. Grįžęs į tėviškę tęsė mokslus gimnazijoje, gavo brandos atestatą ir, matyt, mąstė apie žemiškesnį kelią. Tačiau dangaus šauksmas vedė jį atgal į kunigystę. Vis dėlto grįžti į Peterburgo seminariją pasirodė ne taip paprasta: rektorius Vytautas Erdmanas pamanė, kad seminarija T. Matulioniui tėra būdas išvengti tarnybos kariuomenėje ir atsisakė vėl priimti jaunuolį. Belstis į seminarijos vartus teko trejus metus. Pagaliau vaikino atkaklumas nugalėjo – jam buvo suteikta galimybė tęsti mokslus.

1900 metų kovo 4-ąją į kunigus įšventintas T. Matulionis trumpam sugrįžo į tėviškę. Tų pačių metų birželio 26 dieną jis buvo paskirtas Latvijos Rezeknės apskrities Varaklianų parapijos vikaru, o netrukus – netoliese esančios Bikavos parapijos klebonu. Atrodė, jaunasis kunigas visiems laikams atsisveikino su Peterburgu, bet nutiko kitaip. Po devynerių tarnystės Bikavoje metų T. Matulionis vėl atsidūrė Peterburge, tačiau ne savo noru. Už tai, kad pakrikštijo kataliko ir stačiatikės vaiką, caro valdžia vieniems metams išsiuntė kleboną į kunigų baudos vienuolyną prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios.

Vargu ar T. Matulionis tuomet numanė, kad tie vieni metai Rusijoje taps ilgais dešimtmečiais. Tačiau atsitiko būtent taip. Atlikęs bausmę kunigas buvo paliktas statomoje naujoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, kurioje patarnaudavo ir gyvendamas vienuolyne. Ten T. Matulionį užklupo bolševikų perversmas. Po jo prasidėjęs chaosas, suirutė, nepritekliai ir teroras daugelį lietuvių vertė legaliais ar nelegaliais būdais bėgti į tėvynę. Tuo metu T. Matulionis apsisprendė kitaip – matydamas, kaip drastiškai bolševikų valdžia rauna iš žmonių širdžių tikėjimą, uždaro bažnyčias, grobia jų turtą, kunigas nutarė likti apaštalauti Rusijoje iki mirties. Galima drąsiai sakyti, kad būtent šis sprendimas ir lėmė visą jo gyvenimo golgotą.

Vyskupas per kelias savaites nusilpo taip, kad po pasivaikščiojimo net nebeužlipdavo į trečią kalėjimo aukštą be kitų žmonių pagalbos.

Reikia paminėti, kad kelerius metus bolševikai T. Matulionio nelietė. Tačiau vieną dieną atėjo laikas ir jam. 1922-ųjų pradžioje bolševikų vyriausybė nutarė suvalstybinti šventoves ir visą jų turtą. Tų pačių metų balandį T. Matulionis (kaip ir kiti kunigai), vykdydamas bažnytinės vyresnybės nurodymą, atsisakė atiduoti valdžios sudarytai komisijai statomos Švč. Jėzaus širdies bažnyčios brangenybes, o juo labiau – sudaryti specialų komitetą, turintį pasirašyti sutartį dėl suvalstybintos šventovės ir jos inventoriaus nuomos. 1922-ųjų metų gruodį, tuometinį Petrogradą pasiekus maldos namų naikinimo vajui, bolševikai uždarė ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią.

Tačiau tuo represijos nesibaigė. 1923-iųjų kovą T. Matulionis drauge su vyskupu Jonu Ciepliaku ir visais Petrogrado kunigais buvo nugabentas į Maskvoje surengtą teismo procesą. Už tai, kad atsisakė perduoti valdžios atstovams bažnytines brangenybes (nors jų šventovėje, tiesą sakant, nė nebuvo), T. Matulioniui teismas skyrė 3 metus nelaisvės. Tai gana švelnus nuosprendis, palyginti su kitų šešių kartu teistų kunigų dalia. Vieni jų gavo po 10 metų kalėjimo, o du, apkaltinti priklausymu kontrrevoliucinei organizacijai, buvo pasmerkti myriop.

T. Matulionio kalinimų, tremčių ir kitokių persekiojimų epopėja prasidėjo Maskvos Butyrkų kalėjime. Iš jo kunigas netrukus buvo perkeltas į Sokolnikų pataisos namus. Po aštuonių mėnesių kalinimo T. Matulionis, sušlubavus širdžiai, paprašė jį ir dar 7 silpnos sveikatos dvasininkus perkelti į „pasitaisančiųjų“ grupę bei spręsti dėl priešlaikinio paleidimo arba bent jau palengvinti kalinimo sąlygas. Užstoti kunigą mėgino ir 129 jo parapijiečiai, parašę laišką pačiam Visos Rusijos Centro vykdomojo komiteto pirmininkui Michailui Kalininui ir užvertę prašymais kitas partines bei valdžios institucijas. Užstoti nuteistuosius mėgino ir Lenkijos Raudonasis Kryžius. Tačiau niekas nieko nepešė – visi prašymai buvo atmesti. Į laisvę T. Matulionis išėjo tik 1925 metų vasario 25-ąją, praleidęs kalėjime 2 metus ir 15 dienų.

Užverbuoti nepavyko

Po pirmojo paleidimo T. Matulionis išbuvo laisvas ne visus 5 metus. Sugrįžęs į senąją savo vietą prie Švč. Jėzaus Širdies šventovės, jis vėl uoliai ėmėsi sielovados darbo. Tačiau per tą laiką nutiko dar svarbesnis dalykas. Baigiantis 1928-iesiems asmeninis popiežiaus Pijaus XI atstovas vyskupas Michelis d'Herbigny per vieną prancūzų kunigą perdavė T. Matulioniui slaptą raštelį. Jį, perskaičius prie dviejų liudytojų, reikėjo tuoj pat sunaikinti. Tame dokumente sakoma, kad T. Matulionis skiriamas vyskupu „in partibus infidelium„ (netikinčiuose kraštuose). 1929 metų vasario 9-ąją lietuvis kunigas buvo slapta konsekruotas Švč. Marijos Širdies šventovėje.

Apie T. Matulionio paskyrimą ir jo konsekravimą nežinojo net kunigai, ką jau kalbėti apie bolševikinę valdžią. Tačiau šiai pakako ir to, kad slaptasis vyskupas turėjo didžiulį autoritetą, todėl jį nuolat ir atkakliai mėgino užverbuoti. Bet nesėkmingai. Visos čekistų pastangos buvo bergždžios – nepadėjo nei įkalbinėjimai, nei grasinimai. Galiausiai 1929 metų lapkričio 25-ąją jie vyskupą suėmė ir uždarė į kalėjimo vienutę.

Matydamas, kaip drastiškai bolševikų valdžia rauna iš žmonių širdžių tikėjimą, uždaro bažnyčias, jis nutarė likti apaštalauti Rusijoje iki mirties.

Šį kartą T. Matulionio laukė kur kas sunkesni išbandymai nei per pirmą kalinimą pataisos namuose. Be teismo jis išbuvo kalėjime visus metus. Vyskupui teko ištverti įprastus čekistų metodus, nuo kurių palūždavo ne vienas kalinys. Tardymai vykdavo naktimis, o dieną suimtajam nebūdavo leidžiama nei pailsėti, nei prigulti. Čekistai mėgino apkaltinti T. Matulionį šnipinėjus Lietuvos naudai – tokie kaltinimai galėjo baigtis net mirties nuosprendžiu.

Po kurio laiko čekistai, matyt, nusprendė, kad iškankintas dvasininkas dabar jau neatsispirs pasiūlymui išeiti į laisvę, ir 1930-ųjų pavasarį dar kartą pamėgino jį užverbuoti. Tačiau vyskupas buvo nepalenkiamas. Todėl valdžiai beliko jo atsikratyti. O kadangi kaltinimų šnipinėjimu sufabrikuoti nepavyko, T. Matulionis be teismo dešimčiai metų buvo ištremtas į Solovkų salas.

Neatrodo, kad dėl tokio nuosprendžio vyskupas būtų labai išgyvenęs, mat Solovkuose tuo metu kalėjo 34 kunigai. Jie drauge su stačiatikių šventikais ir kai kuriais pasauliečiais ten turėjo įkūrę savotišką 60 narių komuną, kuriai priklausiusieji visaip stengėsi palengvinti vienas kito gyvenimą. Šiaip jau Solovkų galiniai buvo verčiami dirbti sunkius fizinius darbus. Iš jų svarbiausias – kasdien išgrįsti po 50 metrų arklių vežimams skirto kelio. Tam reikėdavo prikirsti šakų, šias iškloti ir apiberti žemėmis, kurių tankiame miške buvo beveik neįmanoma prisikasti.

Alinamo darbo diena trukdavo iki 12 valandų. Jei ne komunos brolybė, senyvo amžiaus T. Matulionis vargu ar būtų ilgai tai ištvėręs. Matydami, kad vyskupui pernelyg sunku, kiti kunigai išgelbėjo jį nuo miško darbų ir paskyrė komunos ūkvedžiu. Lagerio administracija, kurioje taip pat dirbo kaliniai, kunigų savivaldai nesipriešino. Žinoma, ne už ačiū. Visi komunos narių gaunami siuntiniai ir pinigai keliaudavo į bendrą kasą, iš kurios administracijos atstovams atitekdavo po 100–200 rublių.

Deja, komuna gyvavo neilgai. 1932-aisiais, įskundus vienam stačiatikių dvasininkui, buvo suimti trys lagerio administracijoje dirbę nuteistieji, taip pat areštuoti ir į Leningrado kalėjimą perkelti septyni kunigai. Tarp jų atsidūrė ir vyskupas T. Matulionis. Vėl prasidėjo ilgi naktiniai tardymai. Po jų vyskupui buvo skirti vieni metai baudžiamojo izoliatoriaus prie Ladogos ežero. Silpnos sveikatos dvasininkui šį kartą jau teko dirbti itin sunkų darbą – pelkėse per balas arkliais tempti rąstus. Tačiau ne mažiau už nepakeliamą darbą kankino vienatvė ir atskyrimo jausmas, mat baudos izoliatoriaus kaliniai negalėdavo gauti nei siuntinių, nei laiškų.

Gyvenimą prie Ladogos T. Matulionis vėliau aprašys taip: „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome malkas rogėmis. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti sijų naujai vedamam keliui. Buvo tokių parų, kai per šakas ir akmenis turėdavome iš miško į kelią (šimtą ir daugiau metrų) ant pečių išnešti po 12 kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6–7 val. ryto iki vakaro. Jei padarydavai normą, vakare gaudavai duonos, o jei neįstengdavai – pasilikdavai visiškai alkanas... Nešami medžiai pragrauždavo mums nugaras, pečius. Vėliau teko vandens atplukdytus rąstus vilkti iš jūros į krantą, o išvilkus reikėdavo susikinkyti keliems ir vežti juos 2–3 km. Nuo to pasidariau invalidas. Tada gavau įsakymą tvarkyti kalinių apgyvendintą baraką.“

Gelbėtis nepanoro

Vargu ar tokiomis sąlygomis T. Matulionis būtų ilgai gyvenęs. Tačiau, nepraėjus nė metams, vyskupui netikėtai buvo pasiųstas išsigelbėjimas, kurio jis, beje, visiškai nenorėjo priimti. Vieną 1933-iųjų rudens dieną T. Matulionis sužinojo, kad su grupele kitų baudos izoliatoriaus kalinių yra perkeliamas į Maskvą. „Esate laimingi, grįžtate į tėvynę“, – išgirdo jis lagerio raštinėje.

Maskvos kalėjime, kuriame T. Matulionis sutiko dar keliolika į Lietuvą grąžinamų kunigų, paaiškėjo ir tokios netikėtos malonės priežastis: per Lietuvos ir SSRS derybas sutarta pasikeisti politiniais kaliniais. Kunigai turėjo būti paleisti namo mainais į 24 Lietuvoje kalintus komunistus, tarp kurių buvo Antanas Sniečkus, Juozas Garelis, Kazys Preikšas ir kiti pogrindžio veikėjai. Beje, Maskvoje įsitaisęs komunistų veikėjas Zigmas Angarietis tuomet džiūgavo: „Už keliolika nusenusių kunigų ir zakristijonų gavome 24 jaunus revoliucionierius.“

Atrodytų, džiaugtis turėjo ir T. Matulionis: juk tiesiai iš siaubingo lagerio jo laukė ne šiaip sau laisvė, bet tėvynė. Tačiau vyskupas visų nuostabai pareiškė liekantis Rusijoje. Tikrosios tokio sprendimo priežasties jis negalėjo pasakyti. Niekas neturėjo žinoti, kad T. Matulionis paskirtas ne šiaip sau vyskupu, o vyskupu netikintiems kraštams, ir kad šios misijos niekaip negali atsisakyti.

Jei tuomet kas nors būtų atsižvelgęs į T. Matulionio sprendimą, Rusijoje jis būtų sulaukęs siaubingų 1937-ųjų, įėjusių į istoriją kaip didžiojo teroro metai, ir vyskupo likimas greičiausiai būtų buvęs tragiškas. Tačiau grąžinamųjų nuomonė niekam nerūpėjo. 1933 metų spalio 19-osios vakarą traukinys, kuriuo važiavo grupė išlaisvintų kunigų ir pasauliečių, pasiekė Kauną. Buvusių kalinių sutiktuvės sujaudino ne vieną. Štai kaip jas tuomet aprašė katalikiškojo savaitraščio „Šaltinis“ korespondentas: „Pagaliau laikrodis rodo 8 v. 55 min. Iš tunelio išlenda traukinys. Minia sustingsta. Visų akys nulinksta į palengva ateinantį traukinį, kuris sustoja. Pro vagono langus pasimato išdžiūvę laukiamųjų veidai. Karo invalidų orkestras pradeda groti džiaugsmo maršą. 20.000 minia pradeda šaukti „valio“. Sukasi po orą iškeltos kepurės. Ant vagono krinta žiedai... Palengva iš vagono lipa laukiamieji. Štai pasirodo senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kun. Velička ir visi kiti. Jie atrodo labai išvargę, daug kentėję. Iš pageltusių blakstienų krinta džiaugsmo ašaros.“

Tą džiugią dieną T. Matulionis nė nenumanė, kad po 13 metų vėl atsidurs toje pačioje gulago mėsmalėje, iš kurios ką tik taip stebuklingai ištrūko. 1940-aisiais, kai sovietai okupavo Lietuvą, dvasininko niekas nelietė, tačiau 1944 metais, okupantams vėl sugrįžus į mūsų kraštą, vyskupas iš karto atsidūrė NKVD, vėliau – MGB akiratyje, o 1946 metų gruodžio 18-ąją buvo suimtas.

Toliau laukė 9 mėnesiai MGB rūsyje ir nesibaigiantys tardymai. Vyskupui inkriminuota daugybė „nusikaltimų“: ganytojiški laiškai, kuriuose artėjant Raudonajai armijai T. Matulionis ragino tikinčiuosius būti budrius, kad nepasikartotų 1940-ieji, kai Lietuva buvo įtraukta į SSRS; vyskupų suvažiavimų organizavimas Ukmergėje ir Kaune; atsisakymas pasmerkti partizaninę kovą; „nacionalistinio pogrindžio spaudos laikymas“. Vyskupui primintos ir senos jo „nuodėmės“, padarytos bolševikinėje Rusijoje bei Sovietų Sąjungoje.

1947 metų rugsėjo 27-ąją Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB „už bendradarbiavimą su antisovietine nacionalistine gauja ir antisovietinę agitaciją“ nuteisė T. Matulionį 7 metams nelaisvės. Po kelių savaičių vyskupas buvo išvežtas į Vladimiro ypatingojo režimo kalėjimą. Beje, Vladimiro jis galėjo ir nepasiekti, nes Oršos paskirstymo kalėjime pateko tarp ypač nuožmių kriminalinių nusikaltėlių. Išgelbėjo vietos gydytojas, paguldęs vyskupą į ligoninę.

Kas žino, ar T. Matulioniui „pasiūlyta“ recidyvistų kompanija nebuvo mėginimas jį sunaikinti. Kaip ir jau minėtas perkėlimas pačioje kalinimo pabaigoje į kitą Vladimiro kalėjimo aukštą, iš kurio vyskupas išėjo sunkiai pasiligojęs. Šiaip ar taip, sovietinė valdžia, fiziškai nesunaikinusi T. Matulionio, bandė sužlugdyti jį morališkai. Pasibaigus bausmės laikui vyskupas ne iškart buvo paleistas į laisvę. T. Matulionio prašymą sugrąžinti jį į Lietuvą bent jau numirti valdžia patenkino, bet prieš tai klastingai apgavo: užuot parvežusi į tėvynę, išgabeno į ypatingos paskirties invalidų namus Mordovijoje.

Kai 1956-aisiais ligotas vyskupas pagaliau grįžo į Lietuvą, KGB vis tiek nedavė jam ramybės: neleido eiti pareigų, iškeldino iš Birštono, pas kurio kleboną buvo radęs prieglobstį, prievarta išvežė į Šeduvą. Taip T. Matulionis dar kartą tapo tremtiniu, šįsyk – savo tėvynėje. O šią tremtį dar lydėjo nuolatinės kratos, kurių paskutinė buvo lemtinga. Ar prieš pusmetį iki mirties arkivyskupo titulą gavusio T. Matulionio mirtį priartino pats kratos faktas, ar tądien jo mirtį sąmoningai priartino KGB? Į šį klausimą greičiausiai niekas niekada neatsakys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#LEGENDOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"