TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

A.Narbekovas: ribos, kalbant apie žmogaus gyvybę, yra aiškios, tad nereikėtų gudrauti

Romo Jurgaičio nuotrauka

Homo sapiens yra vienintelė protinga ir laisva būtybė, tačiau elgiasi sunkiai suvokiamai – naikina save ir savo rūšį. Taip teigia Lietuvos bioetikos komiteto narys, kunigas ir buvęs chirurgas Andrius Narbekovas. Anot jo, žmogus dažniausiai save pastato į vietą, kuri jam nepriklauso – nori būti dievas be Dievo.

Žmonija nuolat susiduria su vis naujais mokslo, ypač – biomedicinos, atradimų skatinamais iššūkiais ir klausimais. Tačiau ar viskas, kas nauja, žmogui į naudą? Ar viskas, kas techniškai įmanoma, ir turėtų būti daroma?

Bioetika – tai mokslas, kuris ir siekia, kad moksliniai eksperimentai etikos ribų neperžengtų ir nekenktų žmogaus gerovei.  

Apie didžiausias šių dienų bioetikos problemas su Lietuvos bioetikos komiteto nariu, kunigu A. Narbekovu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Kas yra bioetika?

Reikia pabrėžti, kad bioetika ne taip seniai atėjo į mūsų gyvenimą. Pirmą kartą šį terminą 1970 m. pavartojo vienas JAV onkologas. Pats žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių gyvybę ir etiką. Labai populiariai galima sakyti, kad bioetika – gyvybės mokslo etika. Manau, kad mintis, jog turi egzistuoti bioetika, kilo dėl labai svarbios priežasties – negalima, kad gyvybė išnyktų nuo žemės paviršiaus. Bioetika yra platesnė nei medicinos etika sąvoka. Mes nagrinėjame problemas, susijusias ne tik su žmogaus sveikata, jo gyvybe, bet kalbame ir apie gyvybę apskritai (net apie mikroorganizmų gyvybę, genetiškai modifikuotus organizmus ir pan.). Kitaip sakant, galvojame, kaip sugyventi, kad nė vienai gyvybės rūšiai nekiltų pavojus išnykti. Žinoma, šis procesas vyksta savaime, bet svarbu, kad mes jo nepasuktume fatališka kryptimi ir nereikėtų gailėtis.

Šiais laikais kalbama apie disciplinų sąsajas. Bioetika taip pat negali būti be kitų disciplinų – būtina turėti bent šiek tiek biologijos, medicinos, biomedicinos žinių, nes be jų negalima kalbėti apie etinius sprendimus ir apskritai gyvybę. Taip pat bioetika labai susijusi su antropologija – nuo to, kaip mes žvelgsime į žmogų, priklausys ir mūsų sprendimai. Žmogus suvokiamas įvairiai ir, deja, kai kurios sampratos atveria galimybes veiksmams, kuriuos sunkiai galima paaiškinti sveiku protu. Tarkim, jei žmogų vertinsime dualistiniu požiūriu ir remsimės Rene Descartes’u, kūną ir dvasinį pradą matysime atskirai, žmogus mums tebus biologinis subjektas. Bet jei antropologijai pritaikysime holistinį požiūrį (žmogus yra kūno ir dvasinio prado vienovė; žmogaus kūnas yra ne tai, ką jis turi, o tai, kas jis pats yra; tai, kas susiję su žmogaus kūnu, yra žmogiška ir labai skiriasi nuo to, kas vyksta kituose gyvuose organizmuose), daugelis dalykų įgaus visai kitokią reikšmę. Tarkim, jei mes į žmogaus vaisingumą žiūrėsime tik kaip į paprastą fiziologinę savybę, tuomet gali daryti, kaip tau išeina arba naudinga. Bioetika paliečia daug dalykų, susijusių su naudos aspektu, o iš jų kyla daugelis diskusijų ir prieštaravimų.

Kokios šiuo metu bioetikos akiratyje esančios problemos svarbiausios, aršiausios, kelia daugiausia etinių dilemų?

Kai kurios pastarųjų metų diskusijos buvo labai audringos ne tik visuomenėje, bet ir Seime. Niekaip nebaigiamas ginčas dėl dirbtinio apvaisinimo. Taip pat nerimą sukėlusi tema yra eutanazijos įstatymo projektas, kurį buvo bandoma pateikti praėjusios kadencijos Seime.

Dar ir dabar vyksta diskusijos, o visuomenė klaidinama, kai kalbama apie kamieninių ląstelių panaudojimą. Ko gero, viena iš sparčiausiai besivystančių technologijų – kamieninių ląstelių panaudojimas gydymo tikslais. Netgi praėjusių metų medicinos srities Nobelio premija skirta būtent už eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai buvo ne embrioninės kamieninės ląstelės. Ši diskusija vyksta jau kelerius metus ir kartais net sąmoningai neatskiriama, kada kalbama apie embriono kamienines ląsteles, kada apie suaugusių žmonių kamienines ląsteles, o kada apie kamienines ląsteles, paimtas iš virkštelės kraujo vaikui gimus, kitaip sakant, nesunaikinant embriono.

Vienas iš bioetikos teiginių – mokslo pažanga negali būti pavojinga pačiam žmogui, jos negalima nukreipti prieš patį žmogų. Čia kyla klausimas, kas yra žmogus. Yra aibė įvairiausių teorijų, aiškinančių, kada žmogus atsiranda. Taip pat dažnai bandoma paneigti akivaizdžią ir mokslui abejonių nekeliančią tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda apvaisinimo momentu. Tačiau jei kažkam naudinga embrioną panaudoti tam tikriems tikslams, kuriamos įvairios teorijos, kad žmogus atsiranda vėliau, mes neturime moralinių įsipareigojimų ir nieko blogo nenutiks. Būtina žinoti, kad paėmus kamieninių ląstelių iš blastocisto stadijoje esančio 5–6 parų embriono, jis žūva. Todėl vyksta diskusijos, keliami etiniai ir moraliniai klausimai, kad embriono negalima naikinti. Be to, net iš medicininės pozicijos vertinant, embriono kamieninės ląstelės kelia labai daug pavojų, o ir tose šalyse, kurios eksperimentų su embrionų kamieninėmis ląstelėmis nedraudžia, apčiuopiamų rezultatų, kad taip galima padėti žmogui ir išgydyti kokią nors ligą, nėra. Su gyvūnais atliekami eksperimentai kelia nemažai nerimo – gyvūnai žūva nuo piktybinių auglių, kurie susidaro būtent iš embrioninių kamieninių ląstelių. Galima labai atsakingai pasakyti, kad niekur pasaulyje žmonės embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis nėra gydomi.

Šiandien mes jau žinome, kad kamieninių ląstelių šaltinis yra pats suaugęs žmogus, žinome apie kaulų čiulpų persodinimą – tai ne kas kita, kaip kraujodaros kamieninių ląstelių persodinimas. Visi supranta, kad tai kilnus dalykas, o donorams jis nekenkia. Bioetikos požiūriu, jeigu yra kamieninių ląstelių, kurios yra ne iš embriono ir nesukelia jokių etinių arba moralinių diskusijų, labai aišku, kokiu keliu reikėtų eiti. Taigi ir Nobelio premija skirta už suaugusių žmonių, o ne embrionų kamieninių ląstelių tyrimus.

Kas dar jums kelia nerimą? Kokie moksliniai eksperimentai peržengia moralės ir etikos ribas?

Mokslas vystosi neįtikėtinu greičiu ir turėtų tarnauti žmogui bei jam nepakenkti. Bioetika yra tarsi saugiklis, nustatantis ribas ir galimybes, pritariantis arba ne eksperimentams. Dabar suabsoliutinta mokslinių tyrinėjimų laisvė: jeigu pasakoma, kad negalima atlikti tyrimų su embrionais ir jų sunaikinti, tariamai trukdoma arba stabdoma tyrėjo laisvė. Bet kur mes galime nueiti? Juk vadinamieji moksliniai eksperimentai vyko ir nacių koncentracijos stovyklose. Išliko dokumentų ir vaizdinės medžiagos, kad mokslo vardu buvo daromi eksperimentai su koncentracijos stovyklų kaliniais, netgi vaikais. Taigi kiek žmonių gyvybių buvo sunaikinta prisidengus mokslo vardu? Šios paralelės labai nemėgsta šiuolaikiniai mokslininkai, bet jie turėtų suprasti, kad ne viskas, kas techniškai įmanoma, turėtų būti daroma. Pirmiausia reikėtų pažiūrėti, ar tai nesikerta su etika ir morale. O tai, kas nukreipta prieš žmogaus gyvybę, kad ir kokia tai gudrybė arba naujovė, vis tiek nebus pateisinama. Pavyzdžiui, Lietuvoje ne pirmą kartą kaip didelę naujovę ir didelį progresą bandoma pateikti medikamentinį abortą. Buvo nemažai net ir politikų, suinteresuotų panaikinti šito preparato draudimą, nes tariamai tai mokslo atradimas, padėsiantis žmonėms. Tačiau šis išradimas nukreiptas prieš negimusį žmogų. Toks mokslas man nepriimtinas ir jį netgi mokslu vadinti sudėtinga.

Kaip atsitiko, kad žmogus kuria jį patį naikinančius produktus?

Tai didžiulis paradoksas. Homo sapiens yra vienintelė protinga ir laisva būtybė, tačiau elgiasi sunkiai suvokiamai – naikina pats save ir savo rūšį. Gamtoje gyvi sutvėrimai savo palikuonių nenaikina. Jei paukštis išmeta iš lizdo paukščiuką, toks poelgis susijęs su instinktais – jei nėra kaip pramisti, gyvūnai klausimą sprendžia taip. Bet žmonės atsikrato negimusių vaikų ne todėl, kad neturi valgyti. Dažniausiai žmogus save pastato į tą vietą, kuri jam nepriklauso – žmogus nori tapti dievu be Dievo.

Gebėjimas kažką padaryti rodo, kad žmogus iš tikrųjų tobulesnis, kažką sugeba, bet tam tikrų dalykų peržengti nevalia. Reikėtų pasakyti (kalbėsiu kaip teologas), kad egzistuoja moraliniai, dorovės dėsniai. Jeigu mes juos laužome arba ignoruojame, blogų pasekmių neišvengsime. Kiekvienas protingas žmogus sutinka, kad negalima kitam daryti to, ko nenorėtum pats – tai auksinė taisyklė. Bandydamas šiuos dalykus ignoruoti ir elgdamasis taip, kaip jam patinka, save laikydamas aukščiausiu sutvėrimu, galinčiu daryti bet ką, žmogus neišvengs pasekmių. Mokslininkas, ketinantis nužudyti embrioną, turi prisiminti, kad jis pats kažkada buvo embrionas.

Vis dėlto žmogaus prigimtis yra sužalota, mes esame linkę daryti ne tik gerus, bet ir blogus darbus, o problemos dažniausiai kyla, nes kažkam tai naudinga, patogu. Klaidingas laisvės supratimas, suabsoliutinimas veda prie tam tikrų pasekmių, tarkim, jokių dorovinių taisyklių arba normų nebuvimas lytiškumo srityje. Tai atsigręžia prieš patį žmogų.

Kiek šiuos žodžius, pamąstymus apie mokslo išradimus ir moralės normas lėmė jūsų, kaip mediko, patirtis?

Tam tikri dalykai, pavyzdžiui, supratimas, ko nevalia daryti, o ką būtina, žmogui duoti iš prigimties. Mes visi žinome, kad reikia daryti gera, vengti blogio ir pan. Žinoma, žmogui, kuris prisiliečia prie mokslo, bet nepamiršta, kad yra dorovinė, moralinė pusė, viskas aišku ir paprasta. Man visada buvo aišku, kad gydytojui (man pačiam teko būti gydytoju) patikėta žmogaus gyvybė, kad gyvybė yra neliečiama, kad atimti, sunaikinti gyvybę būtų baisiausia, ką galima įsivaizduoti, ir žmogus, patekęs į medikų rankas, neturėtų bijoti. Taigi žmogui, negalvojančiam apie pelną ir suprantančiam, kas neetiška ir nemoralu, visiškai nesudėtinga.

Kita vertus, eutanazijos šalininkai kalba apie orią mirtį ir paneigtų nuomonę, kad jie siekia asmeninės naudos. Ką manote apie tai?

Norint pateisinti reiškinį, kuris iš esmės yra blogas, reikia tam tikro konteksto, kuris atrodytų gražiai, kilniai, sukurtų įspūdį, tarsi tu darai gerą darbą. Tačiau eutanazijos esmė ta, kad gydytojas ligoniui atima gyvybę, o tai kaip tik prieštarauja gydytojo pašaukimui. Hipokrato priesaika kalba apie žmogaus gyvybės, negimusio žmogaus saugojimą, bet tie, kurie duoda šią priesaiką ir turėtų ja vadovautis, atvirkščiai – laužo. Kodėl laužo? Atsakymo reikia ieškoti.

Kalbėjome apie probleminius dalykus – moralinę, etinę ir mokslo įtampą. O ar galite įvardyti teigiamų pavyzdžių, kur bioetikos sričiai pavyko įtikinti ar nugalėti pavojų keliančius mokslinius išradimus?

Yra viena sritis, nekelianti mokslininkų ir tų, kurie gina etines ir dorovines normas, ginčų. Tai organų donorystė. Dažniausiai bažnyčiai ir man, kaip jos atstovui, priekaištaujama, kad aš visur kišuosi, trukdau, stabdau mokslą. Šiuo atveju bažnyčiai dažniausiai kliūva ne todėl, kad ji kišasi, o todėl, kad per mažai kišasi. Tai vienintelė sritis, kurioje ne taip sudėtinga suprasti, kas yra gerai ir kas blogai. Lietuvoje dėl organų donorystės nėra problemų, vis dėlto yra šalių, kuriose būna visko.

Pokalbio pradžioje minėjote apie įtampą tarp mokslo ir etikos, moralės. Kaip jums atrodo, ar mokslas ir etika, moralė bei religija gali nekaltinti vieni kitų ir dirbti drauge?

Ne tik gali, bet ir privalo. Jeigu mes galvojame apie išlikimą, žmogaus gyvybės išsaugojimą, privalome rasti sutarimą. Tačiau nesutarimas kyla ne iš nežinojimo, kas yra blogai, o dėl naudos. Tol, kol žmonės ieškos materialinės naudos, garbės, sutarimo nebus. Kai kuriose šalyse bandoma klonuoti žmogų, ir mokslininkams, kurie tai padarys pirmieji, atiteks visa garbė (pavyzdžiui, mokslininką, kuris klonavo avį Dolę, žino visi). Tačiau pirmiausia reikėtų pagalvoti, kas atsitiks tam klonuotam žmogui, ar jo gyvenimas bus toks pats, kaip ir prokreacijos keliu atsiradusio žmogaus, ir tik tada nuspręsti, galima tai daryti ar ne. Vis dėlto, žmonės, norintys bet kuria kaina tapti garsūs, populiarūs arba turtingi, visada bandys ignoruoti etinius dalykus.

Taigi siekis gauti naudos dažnai skatina neetiškus išradimus?

Sąžiningas, protingas ir laisvas žmogus nesuinteresuotas daryti kažką dėl pinigų ar garbės. Jis visada žino, kur yra ribos. O ribos, ypač kalbant apie žmogaus gyvybę, pakankamai aiškios, todėl nereikėtų gudrauti, išsisukinėti, bandyti ignoruoti arba nustumti ribas (neva, mes nieko blogo dar nedarome). Neįmanoma nesuvokti, koks skirtumas, kai gyvybė naikinama arba, atvirkščiai, stengiamasi ją išsaugoti. Tai labai paprasta ir aišku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"