TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Alkoholį vartojančių paauglių mergaičių padaugėjo daugiau nei trigubai

Vakaruose sveikatos mokslininkai atkreipia dėmesį, kad plinta moterų, ypač jaunų, alkoholizmas. Lietuvoje taip pat pastebimos tokios tendencijos, ir čia moterys pradeda vartoti dar paauglystėje, pastebi specialistai.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės (NTAKD) departamento direktoriaus Zeniaus Martinkaus teigimu, apie 30 proc. 11 metų mergaičių jau yra vartojusios alkoholio.

NTAKD atlikta visuotinė gyventojų apklausa rodo, kad per paskutinius metus alkoholio vartojimas Lietuvoje sumažėjo 5 proc. Tačiau skaičiai tarp jaunų žmonių kitokie: 2010 m. apklausa, palyginti su 1994 m., rodo, jog alkoholį vartojančių 11–15 metų mergaičių padaugėjo daugiau nei tris kartus.

Ąžuolyno klinikos psichiatras Dainius Stasiūnas sako, kad į specialistus dėl priklausomybės nuo alkoholio kreipiasi daug mažiau moterų nei vyrų, nes moterims esą gėda parodyti savo silpnumą. „Vyrams šiuo atžvilgiu ne taip gėda“, – pastebi gydytojas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro gydytojos psichiatrės Vilmos Andrejauskienės manymu, tai susiję su požiūriu, kuris buvo gajus dar iki praėjusio amžiaus vidurio. Anot psichiatrės, buvo manoma, kad alkoholizmas – kone ne vien vyrų problema ir nėra labai būdingas moterims.

„Dėl to turime esamą padėtį. Kitas dalykas – susiformavę standartai, kurie nelabai linkę būti keičiami. Tiesiog taip patogiau. Kaip kolegos sako, neblaivus gatve einantis vyras sulaukia daug paaiškinimų, pateisinimų: gal bloga žmona, gal sunkus darbas, gal oras per karštas ar per šaltas“, – sako V.Andrejauskienė.

– Pone Martinkau, Didžiosios Britanijos mokslininkai atliko tyrimus, kad alkoholizmas plinta tarp 8-ajame dešimtmetyje gimusių moterų, jos nuo to jau miršta. Ar mūsų patirtis panaši į Vakarų šalių patirtį?

Z.Martinkus: Kiekvienos valstybės, šalies, tautos, kultūros tradicijos skirtingos ir, be abejo, mes truputį skiriamės nuo kitų šalių. Lietuvoje statistiškai aštuoni iš dešimties žmonių vartoja alkoholį. Moterų truputį mažiau – septynios iš dešimties. Nuolatos alkoholį vartoja maždaug du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Tai, kad ta problema egzistuoja, mes tikrai sutinkame ir pripažįstame, tik reikėtų paanalizuoti, kokios priežastys lemia būtent tokį specifišką vartojimo būdą.

– Bet vartoti alkoholį dar nereiškia būti alkoholiku? Du trečdaliai žmonių vartoja, o kiek iš jų tampa alkoholikais? Kalbame būtent apie moteris.

Z.Martinkus: Iš tikrųjų bet koks alkoholio kiekis, kad ir labai nedidelis, veikia kaip nuodas, todėl organizmas su juo kovoja ir detoksikuoja. Organizmo atsparumą lemia individualios savybės, tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad maždaug 50 proc. populiacijos turi genetinį polinkį. O likusiems 50 proc. įtaką daro aplinkybės ir sukurtos sąlygos. Priklausomybė išsivysto individualiai, galbūt kolegos gydytojai tą mechanizmą galėtų geriau paaiškinti. Tačiau PSO nurodo tris priežastis, dėl ko vartojimas mažėja ar didėja, – tai alkoholinių gėrimų prieinamumas, kaina ir reklama.

– Lietuvos moterys alkoholio vartoja daugiau ar mažiau?

Z.Martinkus: Čia galime panagrinėti ilgesnę ir trumpesnę perspektyvą. Pernai mūsų departamentas atliko visuotinę gyventojų apklausą, ir jos duomenys rodo, kad per paskutinius metus vartojimas sumažėjo 5 proc. Tačiau jaunų žmonių vartosenos ypatumai kitokie: 2010 m. apklausa, palyginti su 1994 m. apklausa, rodo, kad alkoholį vartojančių 11–15 metų mergaičių padaugėjo daugiau nei tris kartus.

– Pone Stasiūnai, kiek moterų kreipiasi į medikus?

D.Stasiūnas: Iš esmės moterų priklausomybė nuo alkoholio labai stipriai susijusi su aplinkos veiksniais. Kaip minėjo pašnekovas, vartoti alkoholį pradedama dėl genetiškai determinuotų savybių ir dėl įgytų (dėl psichikos būsenos arba aplinkos veiksnių). Galėčiau pasakyti, kad moterys mažiau kreipiasi dėl tos problemos.

– Rečiau nei vyrai?

D.Stasiūnas: Taip. Joms lyg ir gėda kreiptis, parodyti savo silpnumą. Vyrams šiuo atžvilgiu ne taip gėda.

– Taip yra dėl visuomenės požiūrio?

D.Stasiūnas: Taip, gali būti dėl visuomenės požiūrio. Moterys į psichiatrus dažniau kreipiasi dėl kitų problemų: nerimo, depresijos, miego sutrikimų ir t. t. O išsiaiškinę, kad žmogus priklausomas nuo alkoholio, ir pasakę, kad pirmiausia reikia tvarkyti šitą problemą, tik paskui –psichikos būseną, mes labai dažnai nusiviliame, nes žmonės, ypač moterys, to nepripažįsta. Jeigu moteris pripažįsta, kad yra priklausoma nuo alkoholio, tai jau labai gerai, mes tai vertiname kaip labai didelį žingsnį norint pasveikti. Mūsų visuomenėje yra toks požiūris, kad nieko blogo, jei vyras kartais ar kelias dienas iš eilės išgeria, o į moteris žiūrima kitaip.

– Ponia Andrejauskiene, kodėl moterys linkusios slėpti alkoholizmo problemą?

V.Andrejauskienė: Net iki praėjusio amžiaus vidurio buvo manoma, kad tai kone ne vien vyrų problema ir kad alkoholizmas nelabai būdingas moterims. Dėl to turime esamą padėtį. Kitas dalykas – susiformavę standartai, kurie nelabai linkę būti keičiami. Tiesiog taip patogiau. Kaip kolegos sako, neblaivus gatve einantis vyras sulaukia daug paaiškinimų, pateisinimų: gal bloga žmona, gal sunkus darbas, gal oras per karštas ar per šaltas. Girta moteris gatvėje sulauks labai labai daug priekaištų, pašaipų. Kita vertus, vyrai bailesni (čia bent tokia mano moteriška logika sako) – jie, pajutę bėdą, greičiau ateina ir net atkreipia dėmesį į artimųjų, bendradarbių, draugų pastabas. Vyrai mėgina kalbėti, ką daryti, kaip išvengti, kaip susilaikyti. Moterys drąsesnės ir ta drąsa joms neleidžia pasinaudoti bailumu, sąmoningu pasigąsdinimu, kas bus toliau, jeigu problema progresuos.

– Ar ne paradoksalu, kad moterys labiau linkusios lankytis pas psichologus ir kalbėti apie savo problemas, bet alkoholizmas tampa tokia problema, apie kurią nenorima kalbėti?

V.Andrejauskienė: Dirbu Priklausomybės ligų centre ir vyrai procentiškai sudaro didesnę dalį asmenų, besikreipiančių psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų paslaugų, konsultacijų. Šitai vėl rodo, kad vyrai bailesni ir greičiau suklūsta ir bėga pagalbos. Moterys, kurios ateina pagalbos, labiau akcentuoja psichologinius veiksnius, ir reikia labai daug pastangų norint išsiaiškinti, kiek alkoholio jos vartoja – ar jau peržengė rizikos grupės ribas, ar tik piktnaudžiauja, ar priklausomybė besiformuojanti ar jau susiformavusi.

Mažas akmenukas į psichiatrų daržą – ne visada užtenka laiko, pakantumo ir net mokėjimo paklausti, kad išaiškėtų, kokią bėdą turi ta moteris. Kita vertus, Psichikos sveikatos centre gydytojo konsultacijai skiriama 15–20 minučių. Tada ir gydytoją, ir klientą riboja laikas, todėl moteris iškelia pačias svarbiausias savo bėdas. Kadangi kalbame apie gėdingą, nepriimtą, netoleruotiną dalyką, jis pasiliekamas pabaigai, lyg tarp kitko. Vienas iš naiviausių užduodamų klausimų – ar jūs geriate. Žinoma, didžioji dalis atsakys – taip, geriu, per šventes, laidotuves, kai yra proga.

– Kaip reikia paklausti?

V.Andrejauskienė: Kas atsitinka, kai jūs geriate? Kokios bėdos? Ar yra su tarpusavio santykiais susijusių bėdų? Kai moteris kalba apie vaikus, vyrus, tėvus, iš to pasakojimo galima suprasti, ar yra bėdų. Svarbu ir reakcija – kiek ji atsitraukia, kiek priartėja. Toliau reikia klausti, ar yra psichikos ar fizinės sveikatos problemų, problemų darbe, moksle, finansinių rūpesčių. Tie klausimėliai užveda ant kelio, ir tada kartais galima net per 5–10 min. motyvacinį pokalbį, užklausti, nepatingėti ir tendencingai nukreipti, kad atvyktų kitą kartą išsianalizuoti, kokio lygmens ta bėda. Moterims labai tinka kognityvinis poveikis: požiūrio į save, savo elgseną keitimas kartais duoda labai gerų rezultatų. Vyrų atvejis sudėtingesnis, galima pritaikyti kitokią metodiką.

Moterims, kurios nežino, ką atsakyti, kai paklausiama, kur jos vaikšto, siūlau sakyti, kad jos dalyvauja grožio procedūrose, jos brangiai kainuoja. O mes kalbame apie vidinį grožį. Jeigu yra noras visiškai atsisakyti alkoholio, reikia ilgai ruoštis – vieno vizito pas gydytoją neužtenka. Tad darbas ilgas, bet ne per ilgas, kad neatsirastų priklausomybė nuo psichiatro, kitaip visą gyvenimą ir vaikščiosi.

– Pone Martinkau, kokio amžiaus moterys pradeda vartoti alkoholį ir kada turi daugiausia problemų?

Z.Martinkus: Apklausos duomenimis, apie 30 proc. 11 metų mergaičių jau yra vartojusios.

– Kur jos pabando alkoholio? Tėvai pasiūlo?

Z.Martinkus: Manau, kad tėvai nepasiūlo. Dažniausiai vartoti pradeda nedarnių šeimų, gana geras pajamas gaunančių šeimų vaikai arba tiesiog iš smalsumo. Tas skaičius nėra pastovus, tačiau tiems žmonėms, kuriems patinka vartoti alkoholį, problemų atsiranda vėliau. Mes turime oficialią statistiką, kad su problemomis moterys susiduria maždaug nuo 25 metų, apie 40 metus statistika rodo didžiausią skaičių. Apie 50 metus tos tendencijos dar išlieka, bet vėliau mažėja.

Papildysiu daktarę. Mes turime duomenų apie moteris, kurios kreipiasi į priklausomybės ar psichikos sveikatos ligų centrus dėl alkoholio vartojimo. Palyginti su 2011 m., 2012 m. moterų kreipėsi 50 proc. daugiau. Tačiau, kaip ir minėjau, vartojimo duomenys rodo, kad maždaug apie 5 proc. alkoholio suvartoja mažiau.

– Vadinasi, moterys darosi sąmoningesnės?

Z.Martinkus: Taip, gal ir galėtume padaryti išvadą, kad moterys išsivaduoja iš tokių kultūrinių varžtų, galbūt suvokia, kad pagalbos reikia prašyti, ir kreipiasi į specialistus. Tai galėtų būti vienas iš paaiškinimų, kad reikėtų daugiau aiškinti, šviesti, reikia specializuotos pagalbos.

– Pone Stasiūnai, ar Jūs irgi pastebite, kad didėja sąmoningumas, problema dažniau pripažįstama ir dažniau kreipiamasi pagalbos?

D.Stasiūnas: Anksčiau mes tokių pacienčių praktiškai neturėdavome arba būdavo viena kita. O pastaruoju metu pagalbos kreipiasi vis daugiau moterų. Jos net tiksliai įvardija tikslią, kiek vartoja. Moterys sąmoningesnės už vyrus (gal mano kolegė paneigs tai). Esu turėjęs pacienčių, kurios atsineša schemas, kada pradėjo gerti, kada nustojo, kiek laiko buvo blaivios. Tai džiugina. Noriu paantrinti savo kolegei dėl pirmojo susitikimo reikšmės. Pirmasis susitikimas su paciente yra labai svarbus. Labai dažnai pirmasis susitikimas būna ir paskutinis, ypač jei nerandama kontakto arba žmogus negauna to, ko nori.

– Jūs su moterimis dirbate kitaip?

D.Stasiūnas: Šiek tiek kitaip, nors kognityvinės technikos visiems vienodos – tiek vyrams, tiek moterims. Tai tarsi režimas laikytis susitarimo. Bet su moterimis reikia truputėlį kitaip, nes jų kitokia psichologija ir požiūris. Visų pirma pastebėjau, kad moterys dažniau renkasi silpnuosius gėrimus, kas irgi šiek tiek kitaip negu vartojant stipriuosius gėrimus, kuriuos dažniau pasirenka vyrai (išskyrus alų). Truputėlį ir simptomatika, pati priklausomybė šiek tiek kitokia negu vyrų, todėl su jomis truputėlį reikia kitaip dirbti.

– Ponia Andrejauskiene, jeigu mergaitės pradeda vartoti alkoholį 11 metų, problemų jau atsiranda 25-erių. 25-eri – toks žavus amžius: finansinė nepriklausomybė, iš tėvų išeita, darbas yra, kai kurios turi šeimas. Atrodo, pati jaunystė. Kas verčia jaunas moteris griebtis alkoholio?

V.Andrejauskienė: Priežasčių labai daug. Kita vertus, jos taip pasirenka. Nebūna taip, kad iki 25 metų alkoholio visai nevartojama, o sulaukus 25-erių pradedama vartoti. Dažniausiai pratinamasi prie tradicijų, legalaus narkotiko, tai laikoma naudingu, reikalingu, geru dalyku. Tol, kol yra šita iliuzija, kol ji užima dalį realaus gyvenimo, tol vystosi palankios sąlygos. 20–21 metų jaunuoliai, jeigu pradėtume kalbėti apie alkoholio žalą organizmui, būsimas pasekmes, galimas pačias baisiausias situacijas, nelabai ir suklustų. Dažniausiai suklūstama kažką išgyvenus asmeniškai. Moralizavimas gimdo priešingą reakciją.

Mes, psichiatrai, pasidžiaugiame, kai ateina jaunesni žmonės, kurie sąmoningai sako „man bėda ir nenoriu, kad man būtų taip, kaip mano tėvui“. Kai jie patys išgyvenę svarstymo etapą, motyvas aiškesnis, jie jau pasiruošę veikti. Tada reikia išsiaiškinti, ko žmogus nori – ar tik susilaikyti ir per tą laiką apmąstyti bei priimti sprendimą visiškai atsisakyti alkoholio, ar visiškai nutraukti. Tada reikia pasiūlyti esamas priemones, o klientas renkasi pats. Visą laiką terapinis ryšys yra tiesioginis: terapeutas nėra aukščiau, o klientas žemiau. Svarbiausia klientui padėti. Jeigu negali padėti, nusiųsk pas kitą, kuris gali pastūmėti rinktis kažkokį veiksmą. Dar viena bėda, palyginti su vyresnio amžiaus moterimis, jaunesnės (iki 30 metų) moterys alkoholio suvartoja daugiau ir dažniau. Tai parodo, kad nemanoma, jog alkoholį vartoti blogai, arba kad juo bandoma išvengti emocinių problemų, skyrybų, netekčių ir kitokių nesėkmių.

Olga, turėjusi priklausomybę nuo alkoholio:

Mano istorija labai paprasta ir primityvi, nuolat girdžiu panašias istorijas. Tiesiog savo gyvenime susidūriau su daug problemų, man buvo sunku susitaikyti su tuo, kas vyksta ir priimti tam tikras gyvenimo aplinkybes. Buvo labai sunku išgyventi visa tai, kas vyko. Pasižymiu tokiais charakterio ypatumais, tokiais būdo bruožais, kad man yra sunku priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Todėl, neatlaikius nuolatinės įtampos, imdavausi lengviausio būdo atsipalaiduoti ir suteikti sau kažkokią „psichologinę pagalbą“. Alkoholis – tai prieinamiausia priemonė.

Tada man atrodė, kad iš tiesų tai yra pagalba. Ir žinokite, pirmoje stadijoje tai padeda. Bet kai priklausomybė vystosi toliau, tai tampa našta, kurios neįmanoma pakelti. Yra tokia iliuzija – neva kažkokį „vaistą“, eliksyrą, kuris nuolat Tave gydys ir ištrauks iš tų visų nepakeliamų būsenų. Bet tai yra tik iliuzija.

Jau gerokai įklimpusi supratau, kad man reikalinga specialistų pagalba. Iš pradžių atrodė, kad aš galėsiu susitvarkyti gyvenimą savo jėgomis ir nutrauksiu alkoholio vartojimą kada tik norėsiu. Kada aš tai supratau, jau buvo per vėlu.

Paprastai tai įvyksta tada, kai žmogus vienas jau nieko negali sutvarkyti. Yra peržengta tam tikra riba, kai savo jėgomis, net labai norint, negali to padaryti. O kada tai supratau, jau buvau intensyviai gėrusi 4–5 metus.

Kaip galėjau, taip slėpiau tai nuo artimųjų. Ir man tai atrodė, kad aš tai dariau labai sėkmingai, bet tai buvo stručio politika – visi viską žinojo ir bandė man padėti. Man labai padėjo draugai. Tik jų pagalba, jų paraginimu, aš sutikau ieškoti pagalbos, visų pirma – ligonėje, paskui ir kitais metodais. Bet jau buvau priėjusi tokios baisios būsenos, kad iš tikrųjų supratau – rimta bėda. Ir aš tiesiog žūsiu, jeigu nepradėsiu kažko keisti gyvenime.

Visos moterys turėtų žinoti, kad net ir iš pačios baisiausios situacijos yra išeitis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"