TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Ar galime apsaugoti vaikus nuo pedofilų?

2012 02 19 7:00

Mama, kurios vaiką tvirkino ir panaudojo pornografijai artimas giminaitis, paskatino mane parašyti rekomendacijas tėvams. Konsultuojamo vaiko mama teigė anksčiau galvojusi, kad tokie dalykai atsitinka tik valkatų šeimose arba tik kur nors užsienio šalyse.

Statistikos duomenimis, 75-95 proc. atvejų vaikus seksualiai nuskriaudžia jiems gerai pažįstami žmonės. Aš turiu savo nedidelę „statistiką“. Iš vienuolikos pacientų, kurie patyrė seksualinę prievartą vaikystėje, keturis vaikus atvedė suaugusieji, o kiti jau buvo patys suaugę, kai psichoterapijos metu prabilo apie patirtą seksualinę prievartą vaikystėje. Tik vienas iš jų prievartautojų buvo anksčiau sėdėjęs kalėjime, tik du turėjo psichikos negalę. Visi kiti skriaudėjai - neteisti, be psichikos negalių ir beveik visi - artimi pažįstami: dėdė (trys atvejai), patėvis, močiutė, brolis, kaimynas, geriausias šeimos draugas. 

Iš vienuolikos tvirkintojų/prievartautojų tik dviem buvo iškelta baudžiamoji byla. Kitais atvejais skriaudėjai nebuvo teisiami, nes tėvai nežinojo apie prievartą arba vaiku nepatikėjo ir liepė tylėti. Manytina, kad vaikų seksualinės prievartos atvejai, kurie išaiškinami ir patenka į teismus - yra tik ledkalnio viršūnė, o į bandymus suskaičiuoti, kiek vaikų patyrė seksualinę prievartą, nepatenka daug atvejų iš normalių, neasocialių šeimų. Taigi pripažinkime problemą ir įgykime daugiau žinių.

1. Nustatykime ir apginkime savo šeimos prioritetus, ribas. Nors lietuviams būdingas svetingumas ir vaišingumas, šeimoje, auginančioje vaikus, pirmiausia reikėtų paisyti vidinių šeimos interesų ir taisyklių, o tik po to įtikti giminaičiams, draugams, bendradarbiams. Į šeimą neturėtų veržtis ir užsibūti nekviesti svečiai. Jei vaikai nebus patyrę, matę, kaip tėvai nustato įvairias ribas bendravime, jie neturės pavyzdžio, kurį galėtų kopijuoti. Jie augs šeimoje, kur kiti, svetimesni žmonės yra svarbesni. O svarbesniam emociškai yra labai sunku pasakyti „NE“, pasipriešinti. 

Kai kurie specialistai teigia, kad vaikai iš socialiai uždarų šeimų dažniau rizikuoja patirti seksualinę prievartą. Manau, kad tiek iš uždarų, tiek iš labai daug bendraujančių šeimų vaikai rizikuoja tiek pat. Svarbu tai, ar vaikas turi tinkamo bendravimo pavyzdį, ar tėvai moka nustatyti ribas, kartu išsaugodami giminiškus, draugiškus, kaimyniškus ryšius. Jei šeima uždara, vaikas tokio pavyzdžio taip pat neturi, jo bendravimo įgūdžiai bus silpnesni.

2. Būkime draugiški tėvai, bet nebūkime tėviškais draugais savo vaikams. Skriaudėjas emociškai prieina prie vaiko, pasiguosdamas, kad jis yra labai vienišas, „nuskriaustas“ ir nesuprastas, įtikinėdamas, kad vaikas yra jo geriausias draugas. Baisu matyti, išgyventi, kaip mažametis vaikas gaili pedofilo, uždaryto į areštinę. Vaikas jaučiasi kaltas ir nori atsiprašyti „nuskriausto“ nesuprasto draugo.

Vaikai, seksualiai skriaudžiami artimųjų, išgyvena prieštaringus jausmus - jie gali mylėti skriaudėją, tačiau norėtų, kad būtų sustabdyti tvirkinimo/prievartavimo veiksmai. Taip pat vaikas bijo, nes supranta, kad atlikęs bausmę, prievartautojas sugrįš ir gali keršyti.

Pastebiu, kad šiuolaikiniai tėvai nori būti gerais draugais su savo vaikais. Būti vaikui mama, tėčiu yra daug svarbiau. Elkimės draugiškai su vaikais, bet tegu nė vienas vaikas, paauglys neturi iliuzijų, kad skirtingo amžiaus, skirtingo statuso suaugęs žmogus gali būti jo draugu.

Pakalbėkime su vaikais, kas yra ir gali būti jų draugai, kas juos sieja. Paprašykime, kad mus informuotų, jeigu kažkas iš suaugusiųjų pradės vaikui deklaruoti draugystę, lieps saugoti kokias nors bendras paslaptis, gąsdins savo ypatingomis galiomis, įtakingais ryšiais.

3. Venkime įvairių pavojingų situacijų. Nuo gimimo vaikas turėtų miegoti atskiroje lovoje. Per giminių ar draugų vakarėlį išgėrę alkoholio ir stipriai įmigę kai kurie dėdės, močiutės, vyresni paaugliai nė neprisimena, ką naktį darė su šalia miegančiu vaiku.

Kitų pavojingų situacijų pavyzdžiai - vaikas eina pėsčiomis į mokyklą keletą kilometrų per mišką arba, būdamas prie kompiuterio, gali neribotai patekti į visus pornografinius puslapius.

4. Aptarkime su vaikais kūno lietimo ribas. Pasikalbėkime su vaiku apie tai, kas, kada ir kur jį gali liesti. Pavyzdžiui, kai vaikas maudomas, kai vaikas serga, kai vaikas pasisveikina, atsisveikina - kaip tai vyksta, kas (tėvai, auklė, gydytojas, giminaičiai) ir kur jį gali liesti. Aptariant įvairias situacijas, galima panaudoti lėlę arba ant didesnio lapo nupiešti žmogų ir rodyti vietas, kurias jam gali arba negali liesti.

Kalbėdami intymioms kūno vietoms duokime pavadinimus. Taip pat paaiškinkime vaikui, kad jeigu kitas žmogus prašys liesti jo intymias kūno vietas, vaikas turi pasipriešinti tokiems prašymams. Padrąsinkite vaiką pasakyti, jei kas nors iš vyresnių vaikų ar suaugusiųjų bandys elgtis nederamai. Įsitikinkite, kad į visas situacijas - nepriklausomai nuo to, ar nederamai elgsis svetimas ar savas žmogus, vaikas atsakys vienodai.

5. Leiskime vaikams pasakyti „NE‟. Jei vaikas bendrame paplūdimyje išrengiamas nuogai, jis vargu ar suabejos, kai geras giminaitis ar naujas “draugas” paprašys išsirengti prieš foto ir vaizdo kameras.

Dažniau klauskime vaiko nuomonės ir leiskime jam rinktis. Gerbkime jo ištartą „NE‟ įvairiose situacijose: kai jis nebenori ko nors valgyti ar gerti, išsirengti nuogai paplūdimyje, pasilikti vienas su kuriuo nors suaugusiu žmogumi. Jei vaikas mokės tik besąlygiškai vykdyti kitų nurodymus, neturės įgūdžių apginti savo nuomonę, savo norus. 

6. Apribokime nereikalingą dirginimą. Kartą jaunas vyriškis konsultacijoje prisipažino, kad po pusės metų žiūrėjimo į pornografinius puslapius internete pastebėjęs, jog vyrų ir moterų sekso vaizdai šiuose puslapiuose jo nebeveikia, ir jis pradėjęs ieškoti kitokių porno puslapių, kurie jį dar paveiktų.

Po tokio kliento prisipažinimo suabejojau: ar vien tik prievartautojo asmenybė yra sutrikusi, ar seksualizuota aplinka taip pat turi įtakos? Gal ateina laikas, kada kai kurie vyrai pasijunta persisotinę agresyviai siūlomų dirgiklių ir juos labiau pradeda jaudinti vaiko nekaltumas, tyrumas, nepasiekiamumas? Moters nuogo kūno panaudojimas komercijai, reklamai turi ir savo nematomą kainą. 

Mes nepradėsime rengtis taip, kad būtų matyti tik akys, tačiau atidžiai įvertinkime savo aplinką, garderobą, įpročius. Vietoje primityvaus nuogumo, agresyvumo, sugrąžinkime į gyvenimą paslaptingumą, subtilumą.

7. Būkime atidūs. Skriaudžiami vaikai nepraneša apie prievartą dėl išgyvenamų gėdos, kaltės, baimės jausmų. Jie mano, kad niekas jais nepatikės, juos nubaus arba galvoja, kad tai yra normalu, taip būna kitose šeimose. Jeigu būsime atidūs, neneigsime, pastebėsime pasikeitusias vaiko emocijas, pasikeitusį elgesį, išgirsime tam tikrus nusiskundimus apie fizinius negalavimus, net jeigu vaikas ir nepapasakos žodžiais apie skriaudą. 

8. Tikėkime vaiku. Seksualinės prievartos atvejais labiau tikėkime silpnesniuoju - vaiku. Prievartautojas tobulai moka suvaidinti nuskriaustą, apšmeižtą vargšą. Pastebėta, kad tik po vienų metų individualios ir grupinės psichoterapijos, kuri taikoma kai kuriose užsienio šalių įkalinimo įstaigose, pedofilai suabejoja: gal vis dėlto vaikas ir nenorėjo būti tvirkinamas, prievartaujamas, gal vaiko elgesys yra tiesiog vaikiškas, o ne gundantis ir provokuojantis.

9. Pasitikėkime ekspertais. Tokioje nedidelėje šalyje, kaip Lietuva, ekspertai, atliekantys seksualiai tvirkinamo/prievartaujamo vaiko ekspertizę, turėtų iš anksto nežinoti įtariamųjų prievarta vardų, pavardžių, užimamų pareigų, partinių,verslo, giminystės ryšių. 

Kol neatlikta ekspertizė ir konstatuotas seksualinės prievartos faktas, apie įtariamuosius neturėtų būti skelbiama žiniasklaidoje. Žodis gali gydyti ir gali sužeisti. Neteisingai apkaltintas žmogus ir jo artimieji patiria didelį stresą, kuris gali išprovokuoti psichikos, širdies ligas, staigią mirtį.

Ekspertizė turėtų būti viena. Jei vaikas gauna profesionalią psichologinę pagalbą ir kasdien yra apsuptas artimųjų meilės, emocinio palaikymo ir rūpečio, jau po kelių mėnesių jo savijauta, emocinė būsena yra pasikeitusi, jo elgesys nedaug kuo skiriasi nuo kitų bendraamžių. Kai kyla abejonių, ne vaikas turi būti tyrinėjamas iš naujo, o ekspertų prašoma pakomentuoti, kuo remiantis, padaryta viena ar kita išvada.

10. Nekaltinkime nei vaiko, nei savęs. Kai kurie autoriai teigia, kad neįmanoma vaikų apsaugoti nuo seksualinės prievartos. Bandykime apsaugoti, o jei nepavyks, negalima kaltinti nei vaiko, nei suaugusiųjų, kurie nepastebėjo pavojaus. Nukentėjusiai šeimai reikalinga pagalba, o ne kaltinimai.

Saugokime vaikus, palaikykime ir stiprinkime gerą ryšį su jais, būkime tėvais/globėjais, kuriems vaikas gali pasipasakoti apie viską.

Psichologė-psichoterapeutė Rita Zykienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"