TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Ar pagrįstai kryžiuojamos ietys?

2013 06 14 6:00
Gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos apimtis negali būti ribojama tiek, kad paneigtų teisę į gyvybę.
LŽ archyvo nuotrauka

Iki šiol nerimsta diskusijos dėl šių metų gegužės 16 dienos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, kuriame atskleistas Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies normos, numatančios konstitucinius sveikatos apsaugos pagrindus, turinys. Šį dokumentą skirtingi politikai skaito savaip ir randa jame savo pozicijos patvirtinimą, o sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio oponentai jį naudoja kaip vėzdą.

Kad nereikėtų padėti į šalį laikraščio ir ieškoti Konstitucijos 53 straipsnio, cituojame: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“

Išklausykime dar vieną - mokslininkų nuomonę. Kreipėmės į bioteisės specialistą, Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorių daktarą Joną Juškevičių.

Bendros nuomonės nebuvo

- Ar vertėjo suabejoti šiomis kiekvienam svarbiomis nuostatomis?

- Reikėtų prisiminti, kad Konstitucija buvo kuriama daugiau kaip prieš 20 metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Dėl nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų valstybinėse gydymo įstaigose apimties konstitucinėje doktrinoje apskritai nebuvo bendros nuomonės, todėl daug kas tą straipsnį skaitė skirtingai. Viena nuomonė, kad visos sveikatos priežiūros paslaugos yra nemokamos, nors akivaizdu, jog tokių paslaugų apimtis priklauso nuo valstybės finansinio pajėgumo. Sveikatos priežiūros įstaigose vis plačiau taikant modernias technologijas bei gydymo būdus ir dėl to sparčiai brangstant pačiai sveikatos priežiūrai, kilo būtinybė tuos dalykus išsiaiškinti. Tai ir padaryta pastaruoju KT nutarimu, kuriame Konstitucijos sergėtojai pamėgino struktūrizuoti, kiek ir kokiais pagrindais mūsų valstybėje žmonėms gali būti garantuojama medicinos pagalba. Pirmiausia, pabrėžta skirtis tarp gyvybiškai būtinosios medicinos pagalbos, kuri finansuojama iš valstybės biudžeto visiems, nepriklausomai nuo socialinio draudimo įmokų, ir „kitų sveikatos priežiūros paslaugų“, kurių valstybė nepajėgia padengti ir kurios finansuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo ar kitų šaltinių. Pastaruoju atveju KT pabrėžė valstybės pareigą sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą. Kita vertus, taip pat pabrėžta, jog pakankamas prieinamumas dar nereiškia, kad visuomenė turi prisiimti visų įmanomų paslaugų finansavimą, nes tokie įsipareigojimai visų pirma priklauso nuo esamų išteklių, ir kad pilietinėje visuomenėje solidarumas neatmeta asmens atsakomybės už savo sveikatą.

- Taigi derėtų išsiaiškinti, ką apibrėžia sąvoka „gyvybiškai būtinos paslaugos“, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto...

LŽ archyvo nuotrauka

- KT nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo tai apibrėžti atsižvelgdamas į valstybės galimybes, tačiau su tam tikra sąlyga: gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos apimtis negali būti ribojama tiek, kad paneigtų teisę į gyvybę. Vadinasi, reikia imtis visų priemonių, kurios reikalingos gyvybei išsaugoti. Valstybė tą pagalbą turi būti pasirengusi finansuoti iš biudžeto. Ir nors čia susiduriame su piliečio sąvoka, manyčiau, kad tokios paslaugos nemokamai teiktinos visiems žmonėms, esantiems Lietuvoje. Taip teigti leistų ir KT ankstesnė doktrina, išaiškinusi, kurios Konstitucijoje įtvirtintos teisės yra garantuojamos visiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esantiems asmenims.

- Sveikatos apsaugos ministras yra įvardijęs problemą, jog sveikatos priežiūros sistemos finansavime nėra išskirtos valstybės biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšos.

- KT nutarime aiškiai atsekama nuomonė, kad sveikatos priežiūra Lietuvoje turėtų būti finansuojama iš dviejų pagrindinių autonomiškų šaltinių: valstybės biudžeto ir PSDF, žinoma, neatmetant ir galimų papildomų šaltinių. Gyvybiškai būtina medicinos pagalba apmokama iš valstybės biudžeto, o visos kitos medicinos paslaugos, remiantis visuomenės solidarumo principu ir esamais finansiniais ištekliais, - iš PSDF. Beje, šiame nutarime, remiantis Konstitucijos 29 straipsniu, įtvirtinančiu asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nurodoma, kad privalomas sveikatos draudimas įsigalioja nuo tos pačios dienos, kurią buvo pradėtos mokėti jo įmokos, vadinasi, asmuo gali gauti medicinos paslaugas iškart, o ne po trijų mėnesių, kaip buvo anksčiau.

Aiškinimai - per savo problemų prizmę

- Nutarime akcentuojama, kad valstybė įsipareigoja pasirūpinti medicinos įstaigų, vaistinių tinklu, specialistų rengimu. Ar kiltų kokių nors klausimų, jeigu per ligšiolinius sveikatos reformos metus nebūtų tiek daug visko pripainiota: kaimo vietovėse neliko nedidelių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų, o kai kur jų pristeigta labai daug, paprastam žmogui sunku pakliūti pas šeimos gydytoją, ką jau kalbėti apie aukštesnio lygio gydymo įstaigą?

- Aš linkęs manyti, jog tiek daug diskusijų kyla dėl to, kad skaitantieji nutarimą vertina jį per savo problemų prizmę. Nemažai iečių susikryžiuoja dėl įtvirtinamos valstybės galimybės nustatyti tam tikras taisykles privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms. Tačiau logiškai tokia teisė reikalinga, nes valstybė turi konstitucinę pareigą užtikrinti tolygiai funkcionuojantį sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, vadinasi, užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų, kurias teikia tiek valstybinės, tiek ir privačios sveikatos priežiūros įstaigos, prieinamumą gyventojams. Privačios sveikatos priežiūros įstaigos neklausys patarimo steigtis kokiame nors nedideliame provincijos kaime ar teikti mažai apsimokančias, bet gyventojams reikalingas paslaugas, nes jos labiau suinteresuotos ekonomine nauda. O valstybės pareiga - užtikrinti piliečiams kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, todėl teisinga valstybei turėti ir teisę diferencijuotai reguliuoti sveikatos priežiūros sektorių, taigi ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, stebėti, kad nebūtų sąžiningos konkurencijos iškraipymų ir piktnaudžiavimo.

- Į PSDF lėšas šiuo metu pretenduoja ne tik valstybinės, bet ir privačios sveikatos priežiūros įstaigos, kurios ima priemokas ir iš pacientų – už komfortą, kokybę ir t. t.

- Kaip minėjau, KT išskyrė du sveikatos priežiūros paslaugų, pretenduojančių į viešąjį finansavimą, blokus – būtinąją medicinos pagalbą, finansuojamą iš valstybės biudžeto, ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios gali būti finansuojamos remiantis solidarumo principu ir PSD sistema. Pastarosios paslaugos gali būti finansuojamos pagal tai, kiek to draudimo lėšų surenkama, o tokių paslaugų apimtis turi būti apibrėžta įstatymų.

Dėl privataus sektoriaus dalyvavimo teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš PSDF, esminių prieštaravimų nebuvo. KT suteikė daugiau aiškumo dėl galimybės teikti būtinąją medicinos pagalbą. Nutarime yra teigiama: „Jeigu tokia pagalba negali būti dėl tam tikrų aplinkybių laiku ir kokybiškai suteikta valstybinėse įstaigose, ji gali būti teikiama ir kitose kokybiškai ir saugiai ją suteikti pajėgiose sveikatos priežiūros įstaigose. Jų patiriamos šios pagalbos teikimo išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.“ Tokiu būdu valstybės biudžeto apmokamas būtinosios pagalbos paslaugas gali teikti ir privačios įstaigos, tačiau, kaip atrodo, tik išimtiniais atvejais.

Konkretika - Seimo darbas

- Toks KT išaiškinimas padės aiškiau suvokti, kiek mes, pacientai, galime norėti, kokios mūsų teisės ir kokios realios galimybės gauti kompensuojamas sveikatos priežiūros paslaugas.

- Atrodo, jog KT valstybės laiduojamą nemokamą medicinos pagalbą traktuoja kaip būtinąją. O kokios apimties bus kita sveikatos priežiūra, kompensuojama iš PSDF lėšų, priklauso nuo to, kiek lėšų bus surenkama į šį fondą, vadinasi, nuo kiekvieno iš mūsų. Gali būti, kad po kurio laiko čia organiškai plėtosis ir savanoriškasis sveikatos draudimas bei dar kitos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo formos. Ir tai natūralu. Neteisūs būtų tie, kurie bandytų įžvelgti kokių nors pacientų teisių pažeidimų. Jie gali pasirinkti viešąją ar privačią sveikatos priežiūros įstaigą įstatymų nustatyta tvarka. Juk net pačios turtingiausios pasaulio valstybės negali leisti absoliučių pacientų teisių ir nemokamos sveikatos priežiūros.

- Esama nuomonės, kad šiam KT nutarimui stinga konkretumo. Kokia jūsų nuomonė?

- Nutarimą vertinu teigiamai. KT nustato pagrindinius principus ir kriterijus, o konkretika – įstatymų leidėjo darbas. Šiuo atveju aiškumas, kad turėtų būti atskirtas finansavimas iš valstybės biudžeto ir iš PSDF, valstybei įtvirtinta pareiga užtikrinti kokybišką sveikatos priežiūros įstaigų tinklo funkcionavimą - gal ir nėra nauji dalykai, bet šiuo metu jie reikalingi. Verta priminti ir dar labai svarbų dalyką: Europos Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė sveikatos sektoriaus išskirtinumą - jame negali būti taikomi išimtinai laisvos rinkos, laisvo prekių arba paslaugų judėjimo principai. Tie rinkos segmentai gali reikštis, tačiau valstybės įsipareigojimas garantuoti konstitucinę teisę gauti prieinamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas yra svarbesnis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"