TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Atidėtos skyrybos ir lietuviški jų ypatumai

Skyrybų rodikliais Lietuva yra tarp pirmaujančių Europos valstybių. Tiesa, pastaraisiais metais skiriamasi palyginti mažiau, tačiau fiksuojama ir kitoms valstybėms būdinga tendencija: skyrybų dinamika glaudžiai susijusi su ekonomikos svyravimais.

Demografinių tyrimų instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos  dr. Aušros Maslauskaitės teigimu, remiantis daugeliu Europos valstybių ir JAV tyrimų, ekonominio nestabilumo ir socialinių neramumų laikais skyrybų mažėja. Kai padėtis stabili socialiniu požiūriu ir ekonomika auga, žmonės optimistiškiau žvelgia į ateitį, palankiau vertina perspektyvas ir drąsiau priima sudėtingą sprendimą nutraukti santuoką bei jį įgyvendina. Pasak mokslininkės, panašios tendencijos fiksuojamos ir Lietuvoje. Skyrybų, kaip rodo suminis skyrybų rodiklis, nuolat daugėjo nuo maždaug 2004 iki 2008 metų, kai buvo pasiektos rekordinės skyrybų aukštumos. Dabar šis rodiklis šiek tiek sumažėjo, tačiau džiaugtis nėra ko. Tiesiog noras skirtis atidedamas vėlesniam laikui. Juk skyrybos susijusios su labai didele psichologine, socialine, ekonomine rizika, kurią patiria besiskiriantys sutuoktiniai, vaikai ir kiti į skyrybų procesą įtraukti šeimos bei giminės nariai. Taigi visuomenei išgyvenant krizinius, nuosmukio periodus, ketinimus skirtis žmonės atideda "geresniems laikams".

Teisingai ir be panikos

Demografinių tyrimų instituto mokslininkė atkreipė dėmesį, kad dažnai viešumoje - ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje - skyrybų mastas neteisingai vertinamas pateikiant ištuokų skaičiaus 100 santuokų rodiklį. Pavyzdžiui, sakoma: "Lietuvoje 100 santuokų tenka 45 skyrybos, vadinasi, iš 100 susituokusių išsiskirs 45 poros". Prieš kelerius metus tokie vertinimai skambėjo dar pesimistiškiau: "Iš 100 santuokų apie 60 porų išsiskiria." Pasak sociologės, visuomenėje keliama nepagrįsta panika, nes šis rodiklis neatskleidžia, kiek santuokų, sudarytų skirtingais praeities periodais, iširo atitinkamais metais. Jis parodo tik santykį tarp atitinkamais metais registruotų santuokų ir ištuokų, t. y. santykį tarp dviejų skirtingų populiacijų - išsiskyrusių, kurių santuokos buvo sudarytos įvairiais praeities periodais, ir susituokusių "dabar", būtent tais atitinkamais metais. Negana to, šis rodiklis priklauso nuo santuokų skaičiaus ir didėja, kai jų mažėja, net ir esant tam pačiam skyrybų skaičiui. 

Kitas populiarus skyrybų rodiklis - ištuokų skaičius 1000 gyventojų -leidžia vertinti bendriausias skyrybų tendencijas. Jis lengvai apskaičiuojamas, tačiau jautrus gyventojų struktūrai, todėl galima duomenų paklaida. Tarkim, dėl emigracijos. Keičiasi gyventojų struktūra, o didžiausia migracijos rizika bet kuriuo atveju susijusi su jaunesnių žmonių grupe.

Pastaruoju metu vis dažniau kaip tiksliausias pateikiamas vadinamasis suminis skyrybų rodiklis. Pasak A.Maslauskaitės, jis nėra jautrus gyventojų struktūros pokyčiams kaip kiti ir leidžia įvertinti skyrybų tikimybę darant prielaidą, kad santuokų trukmės tendencijos nesikeis. Pavyzdžiui, 2009 metais Lietuvoje suminis skyrybų rodiklis buvo 0,39, taigi galima teigti, kad esant toms pačioms santuokų trukmės tendencijoms, iširs 39 proc. santuokų. Šis rodiklis smarkiai augo Lietuvoje nuo 1970 metų, kai visoje buvusioje SSRS įvykdyta teisinė reforma palengvino skyrybų procedūrą, ir per dešimtmetį padidėjo nuo 22 iki 32 proc. 1980 metais. Kitą dešimtmetį jis buvo stabilus, tačiau gerokai šoktelėjo 1991 metais. Vėliau suminis skyrybų rodiklis atitiko sovietiniam periodui būdingą lygį, o nuo 1995 metų vėl nuosekliai augo ir 2007 metais buvo 48 procentų. Pastaraisiais metais suminis skyrybų rodiklis šiek tiek mažėja ir grįžta į 2000 metų lygį.

Dr. A.Maslauskaitė paminėjo ir dar vieną būdą vertinti skyrybų lygį - nustatant, kokia dalis santuokų, sudarytų tam tikrais metais ar periodu, baigėsi skyrybomis. Lietuvoje pirmą kartą tokią galimybę suteikė 2006 metais atliktas "Kartų ir lyčių tyrimas". Kaip rodo jo rezultatai, iš pirmųjų santuokų, sudarytų XX amžiaus septintą ir aštuntą dešimtmetį, 20-ojo jubiliejaus nesulaukė atitinkamai 9 ir 14 proc. porų, o iš devintame dešimtmetyje sukurtų - 23 proc., t. y. kas ketvirta pora.

"Labai tikėtina, kad minėto jubiliejaus nesulauks dar didesnė 1990-1999 metų sukurtų santuokų dalis, nes jų skyrybų lygis vos po 12 metų yra pasiekęs jau 20 procentų, - sakė tyrėja. - Žvelgiant į XX amžiaus antrą pusę akivaizdu, kad būtent 1980-1989 metais sukurtos santuokos per pirmuosius 20 metų baigėsi skyrybomis ir anksčiau, ir gausiau nei sudarytos ankstesniais periodais. Ši santuokinė kohorta pakeitė buvusį nuosaikesnį skyrybų augimo modelį. Tikėtina, kad jis gali įgauti dar didesnį augimo tempą tarp santuokų, sudarytų paskutinį XX amžiaus dešimtmetį." 

Šiek tiek palyginimų

Lietuvai aukšti skyrybų rodikliai būdingi jau daugiau kaip keturis dešimtmečius. Nors pastaraisiais metais užfiksuotas nedidelis suminio skyrybų rodiklio sumažėjimas, vis tiek patenkame tarp pirmaujančių skyrybų mastu Europos Sąjungos (ES) valstybių kartu su Danija, Švedija, Suomija, Norvegija, Nyderlandais, Vengrija, Čekija. Įdomi šio rodiklio trajektorija kaimyninėje Latvijoje. Ten sovietiniu periodu skyrybos buvo labai dažnos ir pasitaikė laikotarpių, kai Latvija lenkė skyrybų čempione įvardijamas JAV. Tačiau prieš du dešimtmečius suminis skyrybų rodiklis Latvijoje pradėjo mažėti ir dabar yra žemesnis nei Lietuvoje.  

"Kartų ir lyčių tyrimas" leido taip pat palyginti Lietuvos ir Rusijos padėtį. Rusijoje, kaip akivaizdu žvelgiant į susituokusias poras dar XX amžiaus 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais, skirtis pradėta anksčiau ir gausiau. Tam įtakos, be kitų veiksnių, turėjo ir istoriniai, kai po 1917 metų revoliucijos buvo įgyvendinti bolševikiniai šeimos eksperimentai, turėję ilgalaikį poveikį keletui kartų. Tad skyrybų Rusijoje daugėjo nuosekliai ir nebuvo tokio lūžio kaip Lietuvoje, kai matyti atotrūkis tarp kelių kartų. Lietuvoje XX amžiaus 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais susituokusios poros skyrėsi retai, tačiau vėlesniais dešimtmečiais sukurtos santuokos iširdavo gerokai dažniau.  

Rizika išsiskirti

Demografinių tyrimų instituto mokslininkai siekia atskleisti ne tik skyrybų raidos Lietuvoje ypatumus, bet ir nustatyti socialines skyrybų priežastis. Jos Lietuvoje mažai tyrinėtos ir iki šiol patikimos informacijos neturėta. Kartu su kolegomis iš Maxo Plancko instituto (Vokietija) ir Lietuvos statistikos departamentu pradėtas įgyvendinti unikalus mokslinis projektas. Jo informacijos pagrindas - 2001 metų visuotinio gyventojų surašymo ir 2001-2008 metų gyventojų registrų informacija. Milžiniškas duomenų masyvas unikalus ne tik lietuviškame, bet ir tarptautiniame mokslo kontekste, nes pasaulyje nedaug valstybių turi galimybių atlikti mokslinius tyrimus remiantis panašiomis duomenų bazėmis. Daugiausia tokių informacinių išteklių -   Skandinavijos valstybėse. Norvegijoje, Švedijoje ar Suomijoje sutelkta informacija leidžia tiksliai įvertinti įvairius šeimos raidos procesus. Lietuva šiuo požiūriu yra lyderė Rytų ir Vidurio Europoje.

Atlikta pirminė tyrimo duomenų analizė, kaip juokavo sociologė, - tik grietinėlė. Ir nors kol kas daugiau klausimų negu atsakymų, nes iki šiol nebuvo jokių galimybių nagrinėti skyrybų priežastis Lietuvoje, aiškiai matyti tolesnio darbo kryptys.

Tyrimo duomenimis, Lietuvoje labai akivaizdi didėjanti skyrybų rizika tarp vyrų, turinčių žemesnį išsilavinimą, kartu ir prastesnes pozicijas darbo rinkoje. Šiuo požiūriu atkartojame, pasak A.Maslauskaitės, ir kitoms valstybėms būdingas tendencijas, sąlygotas įtampos, susijusios su visuomenės lūkesčiais, kad vyras kaip ir privalo būti pagrindinis šeimos maitintojas, nors tokių lūkesčių ne kiekvienas vyras savo gyvenime gali patenkinti. Ir ne todėl, jog yra tinginys, neprotingas ar dar dėl kitų asmeninių savybių. Ribotas galimybes dažnai lemia ne asmeninio, bet visuomenės lygmens veiksniai. Pavyzdžiui, valstybėje nykstant sunkiajai pramonei, gamybą perkeliant į pigesnės darbo jėgos kraštus, darbininkiškų profesijų vyrai praranda pozicijas darbo rinkoje. Pereiti į vis daugiau ekonomikos užimantį paslaugų sektorių jiems nėra taip paprasta. Didesnes persikvalifikavimo, prisitaikymo galimybes turi aukštesnio išsilavinimo žmonės, o darbininkams tai nebūdinga. 

"Panaši padėtis susiklostė ir Lietuvoje po 1990-ųjų, - kalbėjo sociologė. - Iš sovietmečio paveldėjome, kad vyrai turėjo žemesnį išsilavinimą. Sovietinis ūkis orientavo juos į darbininkiškas profesijas ir darbas neretai buvo palyginti neblogai mokamas. Po 1990 metų tokia padėtis ir galimybės iš esmės pasikeitė. Dalis dabartinių vidutinio amžiaus vyrų, išsilavinimą įgiję sovietmečiu, per du praėjusius dešimtmečius taip ir nesurado stabilumą garantuojančios darbo vietos. O kai vyras neatlieka pagrindinio šeimos maitintojo vaidmens, kurio iš jo tikisi aplinkiniai bei kurį jis pats supranta kaip privalomą, auga nepasitenkinimas savimi, psichologinė įtampa, dažnėja konfliktai ir destruktyvus elgesys, kaupiasi ekonominiai nepritekliai ir galiausiai visa tai atveda prie skyrybų." 

Moterų padėtis iš esmės kitokia. Namų šeimininkėms, t. y. neaktyvioms darbo rinkos dalyvėms, tenka mažesnė rizika išsiskirti, o bedarbėms - didesnė negu dirbančioms moterims. Namų šeimininkų atveju lyg ir atkartojame padėtį, kuri buvo būdinga JAV ir kai kurioms Europos valstybėms prieš keletą dešimtmečių. Mokslininkai tai įvardijo kaip lyčių tarpusavio priklausomybės reiškinį. Jei vyras dirba, o moteris - namų šeimininkė, jie lyg ir priklausomi vienas nuo kito sukuriamų "gėrybių", o tai didina šeimos stabilumą. 

"Sunku pasakyti, ar Lietuvoje fiksuojamas reiškinys turi tą patį "pamušalą", t. y. priežastis, - svarstė A.Maslauskaitė. - Galbūt Lietuvoje namų šeimininkės turi mažiau galimybių išsiskirti, nes neturi vadinamosios išėjimo strategijos. Neturi galimybių susirasti darbą, išlaikyti save ir vaikus, jos per daug ekonomiškai ir socialiai priklausomos nuo vyrų, net jei santuoka ir netenkina. Galbūt ir namų šeimininkėmis tapo ne savo noru, o dėl prieš du dešimtmečius vykusių dramatiškų pokyčių, kai griuvo ūkis, buvo uždaromi darželiai, o visuomenė pasidavė naiviai iliuzijai, jog dabar sugrąžins moterims tai, ką sovietmetis iš jų atėmė, t. y. galimybę kurstyti namų židinį."

Įdomu tai, jog bedarbės moterys turi didesnę tikimybę išsiskirti nei dirbančios. Šis faktas, matyt, taip pat rodo, pasak sociologės, nedarbo sukeltą sociopsichologinę ir materialinę įtampą šeimoje. Kita vertus, jis patvirtina, jog daliai moterų darbas yra toks pat svarbus, kaip ir vyrams. Norma yra dviejų dirbančių žmonių šeima.  

Tyrimas taip pat atskleidė, kad aukštesnis moterų išsilavinimas nėra skyrybų riziką didinantis veiksnys Lietuvoje. Palyginti su aukštąjį išsilavinimą įgijusiomis moterimis, dažniau patirti skyrybas gresia toms, kurios turi vidurinį arba žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Šiuo požiūriu Lietuvoje matoma tai, kas būdinga ir kitoms išsivysčiusioms valstybėms. Nors dar prieš kelis dešimtmečius padėtis jose buvo iš esmės kitokia. Anksčiau išsivysčiusiems kraštams buvo būdinga, kad moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą, dažniau skyrėsi. Kitaip tariant, skyrėsi tos, kurios galėjo sau tai leisti, t. y. buvo emancipuotos, nepaisė neigiamo aplinkinių požiūrio ir turėjo geresnes perspektyvas darbo rinkoje. Skyryboms plintant pastebima priešinga tendencija. Dabar skyrybų rizika tuo mažesnė, kuo aukštesnis moterų išsilavinimas. Jis savo ruožtu yra vienas pagrindinių priklausomybės aukštesniam socialiniam sluoksniui požymių. 

"Kitaip tariant, kuo žemesnis socialinis sluoksnis, tuo dažniau žmogus savo gyvenime daro tokius sprendimus, kurie jį atveda prie skyrybų. Tarkim, anksčiau susituokia, atitinkamai anksčiau susilaukia vaikų ir sumažina galimybes įgyti aukštesnį išsilavinimą, todėl jo perspektyvos darbo rinkoje ribotos. Kai sunku sudurti galą su galu, akivaizdu, kad ir kasdieniame gyvenime yra daugiau nepasitenkinimo, konfliktiškų situacijų, - aiškino dr. A.Maslauskaitė. - Kita vertus, tie žmonės patiria didelį disonansą tarp savo galimybių ir kultūros jiems sufleruojamų šeiminio gyvenimo sėkmės vaizdinių."  

Socialinės nelygybės modeliuojama skyrybų rizika atsiskleidžia ir žvelgiant į tautines grupes. Štai vyrai rusai, palyginti su lietuviais, skiriasi dažniau, o lenkai - rečiau. Mažesnė skyrybų rizika tarp lenkų, pasak sociologės, gali būti paaiškinama bent dviem priežastimis. Pirma, lenkiškoji visuomenės dalis, atrodo, yra labiau katalikiškai angažuota, o tai, suprantama, turi įtakos ir jų šeiminiam gyvenimui. Antra, įtakos gali turėti ir tai, jog nemaža dalis lenkų gyvena kaimo vietovėse. 

"Dėl rusakalbių - atvira erdvė interpretacijoms. Reikėtų daugiau patyrinėti, nes tikrai lemia ne tautybė savaime, - pabrėžė A.Maslauskaitė. - Nereikėtų suprasti, kad rusai vyrai savaime labiau linkę skirtis. Priešingai, tai galbūt rodo, kad šiai etninei grupei Lietuvoje iškyla kliūčių švietimo, darbo srityse. Jos lemia prastesnes socialines ekonomines pozicijas, kurios savo ruožtu išderina šeiminį gyvenimą ir didina skyrybų riziką. Mes, lietuviai, kaip dominuojanti grupė visuomenėje, galbūt retai apie tai susimąstome."

Kitose valstybėse skyrybų riziką mažina vaikai, nes jie yra bendra, pasak sociologės, šeimos "investicija". Šio veiksnio įtaka akivaizdi ir Lietuvoje. Moterims skyrybų riziką didina vaikų neturėjimas arba šeimoje auginamas tik vienas vaikas. Vyrų populiacijai vaikų turėjimo arba jų skaičiaus veiksnys įtakos neturi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"