TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Būtinoji gerovė: kiek reikia, kad užtektų?

2012 05 26 12:42

"Atlyginimas už darbą reiškia pagarbą profesijai", - teigia JAV ekonomistas J.Tillmanas.

Laimė ir atlygis už darbą

Daugelyje modernių šalių vidutinės pajamos XX amžiuje pastebimai augo, darbuotojai gavo didesnius atlyginimus, įsigijo daugiau turto, tačiau laimingų žmonių nelabai padaugėjo. Tai paskatino laimės ekonomikos idėjų ir ją įgyvendinančios felicitarinės (lot. felicitas - laimė) politikos plėtrą bei įvairiapusišką visuomenės laimės lygio ir jos narių gaunamų pajamų ryšio tyrinėjimą.

Antai visuomenės nuomonės tyrimų kompanija "Gallup" daug metų klausė savo tiriamųjų: "Kokia, jūsų nuomone, yra mažiausia suma, už kurią keturių asmenų šeima galėtų pragyventi?" Pasirodo, kad tos įsivaizduotos minimalios pajamos glaudžiai susijusios su realiai gaunamomis pajamomis. Be to, turtingesnių žmonių įsivaizduojama suma buvo didesnė už vargstančiųjų.

Į laimės lygį galima pažvelgti kaip į skirtumą tarp siekių ir realybės. Minėtas turtingesniųjų ir tų, kuriems mažiau sekasi, požiūrių skirtumas dar kartą patvirtina, kad siekiai siejasi su realybe ir keičiasi panašiu tempu - turėdami daugiau, norime dar, o tai gavę vėl norėtume daugiau.

Kita vertus, tyrimai atskleidė ir tai, ko vidutiniam europiečiui reikia, kad jis nesijaustų nuskriaustas. Lengva numanyti, jog žmonės nori būti sveiki, mylimi, vertinami, apsirūpinę. Be to, jiems rūpi darbas ir, aišku, atlygis už jį. Šio poveikį laimei įvertinti nėra paprasta. Atsakymai į klausimą: "Ar jūs patenkintas alga?" - ne ką sako, nes norinčiųjų, kad ji sumažėtų, nebus.

Laimės ekonomikos specialistai siūlo ne tik naujus visuomenės tikslus, bet ir naują požiūrį į pasitenkinimą atlygiu už darbą. Jie remiasi nuostata, kad darbas yra ne vien žmogaus prasimaitinimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, visavertiškumo, savirealizacijos pagrindas.

Psichologo Z.Rensohno tyrimai padeda suprasti, koks minimalus atlygis už darbą dar yra priimtinas. Jo nuomone, minimumo nustatymas, kuris įvairaus ekonominio pajėgumo valstybėse skiriasi, vis dėlto paklūsta tam pačiam dėsningumui. Atlygio minimumas laikomas priimtinu, jei jis leidžia dirbančiam žmogui išsiversti be socialinių pašalpų ar labdaringos pagalbos. Todėl darbuotojas, kuris negauna pakankamo atlygio už darbą, kurio net minimalūs poreikiai tenkinami socialinėmis pašalpomis, yra ne šiaip vargstantis, bet ir žlugdomas kaip asmenybė. Veikiausiai jis nebadaus, nes moderniose valstybėse, kurioms, beje, priskirtina ir Lietuva, nors neretai tai pamirštame, skirtingai nei Afrikos šalyse, badaujančiųjų tarsi nėra. Tačiau kuo daugiau dirbančių asmenų įtikės, kad jų darbas, o drauge ir jie patys, yra nieko verti, jie yra išlaikytiniai, gyvenantys iš paramą ir labdarą skirstančiųjų malonės, - tuo menkesnis bus šalies socialinis kapitalas. O kaip tik jis ir lemia valstybės ateitį.

Lietuviškos realijos

Dalis visuomenės bent iš dalies supranta problemą ir siekia didesnės minimalios algos. (Geriau būtų, jei siektų normalaus atlyginimo.) Tačiau jiems gana logiškai atsakoma, jog verslas ar bent jau smulkusis verslas nepajėgus didinti minimalios algos, kad jos padidinimas žlugdys verslą, o drauge ir mažins darbo vietų skaičių.

Čia tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne vien tik darbuotojai su darbdaviais. Yra ir trečias ginčo dalyvis - valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančio žmogaus pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau piliečiai vis vien švenčia "laisvės nuo mokesčių dieną", tą simbolinę datą, žyminčią, kai jie pradeda dirbti "sau".

Tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių žmonių ir vėliau juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradicinis politinis požiūris - už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau vadovaujantis felicitarinės politikos nuostatomis, kurių esmė yra didinti socialinį kapitalą, didinti savarankiškų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį, - toks perskirstymas klaidingas.

P.S. Paprastai įdomiausia straipsnio dalis atsiduria pabaigoje. Čia irgi taip nutiks.

Pateikiau Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas. Jas priėmus neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) būtų padidėjęs iki minimalios algos dydžio (nuo dabartinių 470 iki 800 litų). Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančių žmonių nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie išlaiko save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.

NPD padidinimas galėjo tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu pastaraisiais metais. Tačiau felicitarinė politika nuolat susiduria su atskirų grupių interesais (pavyzdžiui, valdininkų siekiu kontroliuoti perskirstymą, emigracija suinteresuotų užsienio monopolijų interesais, politikais, kuriems blogesnė visuomenės padėtis leidžia prisiimti "gelbėtojo" vaidmenį, ir panašiai). Todėl atsiranda liberalų, balsuojančių prieš mokesčių mažinimą, socialdemokratų, pamiršusių savo "rūpinimąsi" vargingesniais visuomenės sluoksniais, ir konservatorių, nepastebėjusių, kad jų programoje įrašyta: "dėl elgesio skurdo žmonės, palaipsniui priprasdami prie išlaikytinių būsenos ir atgimstant sovietiniams papročiams, paranda motyvaciją darbui, žinioms".

Tai reiškia, kad laimingesnės Lietuvos dar teks palaukti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"