TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Dėl alaus mėgėjų pradėjome gerti pieną

2015 07 08 15:00
LŽ archyvo nuotrauka

Pienas, kaip ir duona, mūsų laikais yra vienas iš pagrindinių maisto produktų Vakaruose. Bet istorikai teigia, kad gerti pieną - palyginti naujas maitinimosi įprotis, o viena iš jo atsiradimo priežasčių – kadaise buvęs per didelis vakariečių pomėgis maukti alkoholinius gėrimus, pavyzdžiui, alų vietoje vandens. 

Šiuolaikinėje Vakarų maisto piramidėje pienas užima vieną iš svarbiausių vietų tarp pagrindinių maisto produktų. Antai JAV vykstant audroms ar uraganams, parduotuvėse greičiausiai baigiasi duona, tuoletinis popierius ir pienas. Būtent šiais produktais gyventojai stengiasi apsirūpinti kaip būtiniausiais.

Tačiau vakariečių įprotis gerti pieną iš tiesų atsirado gana neseniai.

Mirtinai pavojingas kūdikių maistas

XIX amžiuje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose karvės pieną daugiausia gėrė vaikai. Stiklinė šalto pieno ant pusryčių stalo suaugusiam valgytojui būtų atrodžiusi neabejotinai keistai.

Sūris ir sviestas, žinoma, turi ilgą gyvavimo istoriją. Šimtmečius tai buvo geras būdas kaupti pieno atsargas ilgesnį laiką, nes sūrį ir sviestą nesunku saugoti ilgiau negu šviežią pieną. Antai kompanija „Nestle“, šiandien žinoma šokolado gamybos versle, iš tikrųjų pradėjo veiklą kaip pieno gaminių įmonė, gaminusi pieno miltelius ir pieno mišinius kūdikiams.

Bet šviežias pienas visada buvo naudojams tik kūdikiams maitinti. Tačiau darėsi vis pavojingiau jį vartoti miestuose, į kuriuos jis būdavo ilgą kelią gabenamas iš tolimų ūkių. Kol vežimai pasiekdavo miestą, jų atvežtas pienas dažnai būdavo ne tik prarūgęs, be ir užkrėstas įvairiomis pavojingomis bakterijomis, pasitaikydavo falsifikavimo naudojant kreidą, skiedžiant pieną vandeniu ir panašių nesąžiningų perpardavėjų veiksmų.

Baltas ir tyras

Tyrinėdama neįtikėtiną pieno, kaip puikaus maisto produkto, populiarumo kelią, prilygstantį duonai, maisto istorikė Deborah Valenze išsiaiškino ne vieną lemtingą tos sėkmės veiksnį XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.

Tuo metu miestuose didėjo kūdikių mirtingumas, tad buvo labai svarbu įtvirtinti griežtas saugaus pieno gamybos normas ir naudoti tinkamas gamybos technologijas, pavyzdžiui, pasterizavimą, po kurio pieną tapdavo saugu naudoti.

Maždaug tuo pačiu metu didėjo susidomėjimas tokiais gydymo metodais, kai žmonių sveikata stiprinama naudojant tinkamą maistą - sergantiems duodama valgyti tik pačių šviežiausių, švariausių ir natūralių produktų.

Šios idėjos propaguotojas buvo kukurūzų dribsnių išradėjas, garsios Mičigano sanatorijos vyriausias gydytojas Johnas Harvey Kelloggas ir daug jo pasekėjų. Tuo metu tai buvo galinga mados banga Vakaruose. „Galima sakyti, tai buvo sveiko maisto ir sveikatos garbinimo judėjimų amžius“, - sako D. Valenze.

Tuo metu manyta, kad visas maistas, kaip ir gyvenimas, yra sudėtingas ir nešvarus, o pienas, kurį visi gėrė būdami vaikai, pagal to meto logiką laikytas paprastu ir natūraliu. Pats pieno baltumas buvo tarsi švaros simbolis. Be to, piene yra riebalų, angliavandenių ir baltymų – visko, ko reikia žmogaus organizmui.

Blaivybės proveržis

Įvairios šalys paliko savo pėdsaką pieno sėkmės istorijoje. Antai apie XX amžiaus pradžią Vokietijoje rašo Bazelio universiteto istorikė Barbara Orland. Pasak jos, tai, kad suaugę vokiečiai pradėjo gerti pieną, labai daug lėmė aktyvi tuo metu galingai pakilusių blaivybės judėjimų veikla, kaip ir sveiko, natūralaus maisto paieškos.

Blaivybės puoselėtojai siekė, kad gyventojai sumažintų alaus ir spiritinių gėrimų vartojimą, ypač gamyklų darbininkai. Blaivybės organizacijos protestavo prieš alkoholio vartojimą fabrikuose, kur dirbantys žmonės alų ir vyną gėrė norėdami atsigerti, nes miestuose vanduo buvo nešvarus ir pavojingas gerti. Blaivybės puoselėtojai reikalavo darbininkams duoti atsigerti ne alaus, o pieno, ir jiems pavyko pasiekti nemažą pergalę, miestuose netgi buvo įrengta pieno aparatų.

Pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais mokslininkams gilinant žinias apie maisto produktus ir mitybą, išsiaiškinta, kad piene yra per daug riebalų, angliavandenių ir baltymų – tad pieno, kaip tobulo maisto mitas, tirpo. Bet tada imta aukštinti jo reikšmę mitybos sistemoje kaip vitaminų šaltinio ir pamažu išpūsta idėja, kad pienas - privaloma pilnavertės mitybos dalis.

Elmeris McCollumas, mokslininkas biochemikas, tyrinėjęs maisto produktus, 1918 metais parašė įkvepiančią knygą „Naujausios žinios apie mitybą“, kurioje pieną jis pavadinimo „neabejotinai svarbiausiu maisto produktu“.

Užkurtas pramonės variklis

Tai buvo ypač naudinga visai pieno pramonei, nes ūkininkai jau gamino daug daugiau pieno, nei buvo įmanoma parduoti. Jau mokėta ne tik pasterizuoti pieną ir gaminti iš jo produktus - buvo pradėti gaminti ne tik pieniški saldainiai, pieno mišiniai, bet net ir plastikas iš pieno – pastarasis, pasak maisto istorikės D. Valenze, prieš Antrąjį pasaulinį karą esą buvo išbandytas aviacijoje.

Bet svarbiausia buvo, kad žmonės pradėtų naudoti vis daugiau pieno – tai buvo kasdienis pramonės ir ūkininkų rūpestis. 1920 metais ūkininkai, mokslininkai ir vyriausybės paskelbė bendrą pranešimą dėl pieno svarbos pilnavertei mitybai. Vienu iš pieno privalumų buvo nurodoma tai, kad jo vartojimas apsaugo nuo kaulų lūžių, nors vėliau daugybė išsamių tyrimų neįrodė ryšio tarp pieno vartojimo ir kaulų trapumo. Sveikai maitintis įmanoma visai nevartojant pieno.

Vis tik pieną iki šiol laikome vienu iš pagrindinių maisto produktų. Žinant, kaip ir kodėl pienas tapo numylėtiniu tarp visų maisto produktų, kyla klausimas, ar mes ko nors netektume, jeigu gertume kas rytą ne pieną, o gurkšį pomidorų sulčių arba tirštą daržovių kokteilį?

Įsitikinimą, kad pienas naudingas organizmui, suformavo konkretaus laikmečio mitybos kultūra, jo sėkmės istorija supinta iš jo biologinių savybių ir socialinio vaidmens. Ar koks nors produktas šiandien galėtų būti taip išaukštintas ir įtvirtintas šiuolaikinėje maisto piramidėje?

Maisto istorikė D. Valenze mano, kad tai įmanoma, nes žmonės nuolat ieško „stebuklingų“ produktų – susižavėjimą trumpam sukėlęs tai vienas, tai kitas „stebuklingas“ maisto produktas iškeliamas į aukštybes. Įdomu, kuris iš jų ilgam išliks šlovės viršūnėje?

Parengė Rokas Černiauskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"