TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Devyneri metai su klaidinga Alzheimerio ligos diagnoze

2015 03 07 6:00
Albinas Žičkus Asmeninio albumo nuotrauka

Albinui Žičkui 2005-aisiais diagnozuota Alzheimerio liga netapo nuosprendžiu. Priešingai. Susikūręs savą sveikatinimo sistemą, vyras pasijuto daug geriau. Įgyta patirtimi jis norėjo pasidalyti su likimo draugais, tad savo išmintį sudėjo į knygų puslapius. Dėl šių knygų tapo "Lietuvos žinių" herojumi. Taip ėmė rutuliotis istorija, kuri baigėsi labai netikėtai.

Apie Akmenės rajono Alzheimerio ligos klubo "Memora" pirmininką A. Žičkų išgirdau prieš metus. Tuomet Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre buvo kuriamas spektaklis "Pabaigos pradžia", keliantis artimo meilės, susitaikymo ir priėmimo temą, susijusią su Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis. Spektaklio režisierius Arvydas Lebeliūnas ir pagrindiniai aktoriai prieš premjerą skaitė A. Žičkaus knygelę "Kai sutrinka atmintis", kurioje Alzheimerio liga perteikiama ją pažinusiojo akimis.

Prieš devynerius metus

Kai susitikome, ponas Albinas papasakojo, jog Alzheimerio liga jam buvo nustatyta 2005-aisiais, sulaukus 58-erių. Paskutinėje darbovietėje vyras nuolat juto didelę įtampą ir stresą. Šiaip ne taip tvėrė konfliktinę atmosferą, kol per vienus tobulinimosi kursus suvokė, jog vakare nieko neprisimena, ką girdėjo dieną. Ir anksčiau pasitaikė, kad nebesugebėjo atlikti paprasčiausių buhalterijos veiksmų. Kreipęsis į Akmenės rajono psichikos sveikatos centrą, išgirdo patarimą išsitirti dėl Alzheimerio ligos. Tai ir padarė Šiauliuose, – šiame mieste dirbantis neurologas patvirtino minėtos ligos diagnozę. Pranešęs apie tai darbovietei, A. Žičkus tą pačią dieną buvo atleistas. Vyras dar bandė ieškoti kitų uždarbio šaltinių, bet niekam nebuvo reikalingas.

Pajuto negalįs tylėti

Vis dėlto depresija neištiko. "Turėjau apsispręsti, ar pasiduoti ir plaukti pasroviui, ar stabdyti ligą. Pamaniau: kas iš to, jei pulsi į neviltį ir tik lauksi, kol ta gražuolė su dalgiu ant peties ateis", – LŽ pasakojo A. Žičkus.

Jis stengėsi kuo daugiau sužinoti apie savo ligą: kamantinėjo gydytojus, skaitė įvairią literatūrą. Kaip gelbėjimosi rato griebėsi fizioterapijos priemonių, vartojo maisto papildus, vitaminus. Po kiek laiko pajuto, kad pagerėjo mąstymas, orientacija, atmintis, didelių atminties "užtemimų" nepasitaikė.

Sustiprėjęs A. Žičkus pajuto neturįs teisės tylėti. 2010-aisiais pasirodė pirmoji jo knygelė "Kai sutrinka atmintis". Ilgainiui knygų rašymas Albinui tapo vienu kovos su Alzheimerio liga būdų. Vyras važinėjo po neįgaliųjų klubus, pagyvenusių žmonių bendrijas, dalijosi įgyta patirtimi.

"Gal man ir buvo lemta susirgti, kad padėčiau kitiems. Esu laimingas, jei kas nors kreipiasi patarimo, ir man pavyksta kuo nors pagelbėti. Tai pats didžiausias atlygis. Dėl tokių dalykų verta gyventi, nepasiduoti", – prieš metus sakė A. Žičkus.

Sunkumai priverčia pasispardyti

Vyras turėjo ir daugiau paskatų kovoti su liga. Mat jo žmona, nuo vaikystės serganti cukriniu diabetu, jau beveik apakusi, moteriai taip pat reikia priežiūros. Be to, nuo 6 metų Žičkai augina anūką (jam jau keturiolika), tad noras jam padėti – dar viena priežastis, neleidusi pasiduoti.

"Visi šie dalykai privertė ne šliaužti per gyvenimą, o dar pasispardyti. Kai sukandęs dantis eini į priekį, nesvarstydamas apie ateitį, liga tarsi lieka nuošalyje. Nevengiu iššūkių ir sunkumų, o kai kada jų net ieškau. Bandant surasti problemų sprendimus, smegenys negali tinginiauti", – pasakojo A. Žičkus.

Jis buvo įsitikinęs: draudimas smegenims tinginiauti – pagrindinis ginklas kovojant su Alzheimerio ligą. Tad A. Žičkus ne tik rašė knygas, bet ir sprendė kryžiažodžius, nemažai skaitė – daugiausia pažintines, istorines knygas. Negana to, vaidino dramos studijoje "Dzin", vienijančioje įvairiomis ligomis sergančius žmones.

Dar vienas jo stiprybės recepto komponentas - humoras. Vyras pasakojo, kad visada ieško komiškų, linksmų situacijų, stengiasi prajuokinti ir kitus. "Optimizmas skatina smegenų veiklą, o šypsena atstoja vitaminus. Žinoma, svarbu vengti didelio streso", – vardijo A. Žičkus.

Sveikatingumo taisyklės

Jis nesikrato ir fizinių darbų – vis remontuoja nuosavą medinį namą. Specialiai nesportuoja, bet kasdien važinėja dviračiu. Apskritai stengiasi būti gryname ore. Taip pat kasdien medituoja, atlieka kvėpavimo pratimus. Taisyklingo kvėpavimo išmoko per specialius kursus. Įsitikino, jog tai ilgainiui gerina mąstymą, šviesėja atmintis. Be to, jaučiasi žvalesnis. Albinas kvėpuoja ir medituoja rytais, išėjęs į kiemą. Tai jis daro pagal savo susikurtą metodiką, kurią vadina žemaitiška meditacija.

Į A. Žičkaus sukurtą sveikatingumo sistemą įeina ir kas 2-3 mėnesius atliekamas organizmo valymas geriant alavijų sultis. Tai turi stiprinti imunitetą. Anot A. Žičkaus, nusilpus imuninei sistemai prilipusios ligos gali pasunkinti jau esamas.

Vyras stengiasi gerti daug skysčių, ypač vandens. Jis nevengia nei šokolado, nei kavos. Juk būta pranešimų apie teigiamą šių produktų poveikį sergant demencija.

Atminčiai svarbus ir kokybiškas miegas. Mat nemigai kamuojant nepailsi smegenys, taip atsiranda atminties problemų. Kad gerai miegotų, A. Žičkus stengiasi gultis ir keltis tuo pačiu laiku.

Suabejojo diagnoze

Arūnas Vaitkevičius: diagnozuojant Alzheimerio ligą itin daug lemia gydytojo patirtis./LŽ archyvo nuotrauka

Sukaupęs dar daugiau patirties bei žinių, vyras pernai išleido knygelę "Sutriko atmintis? Nepasiduok!". Šia naujiena pasidalijo su LŽ žurnaliste. Ta proga paprašiau Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų (VUL SK) Neurologijos centro atminties sutrikimų kabineto vedėjo medicinos mokslų daktaro Arūno Vaitkevičiaus komentaro. Norėjosi išgirsti rimto specialisto nuomonę apie A. Žičkaus istoriją bei jo taikomus sveikatinimosi būdus. Mediko atsakymas buvo labai netikėtas. A. Vaitkevičiaus nuomone, LŽ herojus išvis neserga Alzheimerio liga!

Neurologas priminė, jog Alzheimerio liga – tai degeneracinė centrinės nervų sistemos (galvos smegenų) liga, kuriai būdingas lėtai progresuojantis atminties ir kitų pažinimo funkcijų blogėjimas. Taigi jau pats apibrėžimas byloja, kad liga turėtų nuolat progresuoti. Be to, paskaičiuota, kad nustačius diagnozę vidutinis pacientų išgyvenamumas yra 7-8 metai.

"Vienas svarbiausių šios ligos požymių yra trumpalaikės atminties blogėjimas, labiausiai pastebimas ligos pradžioje (sunku įsidėmėti naują informaciją, pamirštami susitarimai, keletą kartų klausiama to paties ir pan.), vėliau pradeda ryškėti ir kitų pažinimo funkcijų (orientacijos, kalbos, erdvinio suvokimo) bei elgesio sutrikimų. Kitas svarbus požymis – kasdienės veiklos sutrikimas, t. y. negebėjimas naudotis buities prietaisais, pasigaminti valgio ir pan. Visi šie požymiai būdingi visiems be išimties Alzheimerio liga sergantiems pacientams. Jų nebuvimas šiam konkrečiam pacientui ir privertė suabejoti diagnoze", – aiškino A. Vaitkevičius.

Pasitikrino iš naujo

Mediko nuomone pasidalijau su A. Žičkumi. Vyras prisipažino, kad ir jam pačiam kildavo dvejonių dėl pirminės diagnozės pagrįstumo. Juk bėga metai, o savijauta neprastėja. Kiek padelsęs vis dėlto ryžosi pasitikrinti dar kartą. Šįkart kreipėsi į VUL SK atminties sutrikimų kabineto vedėją A. Vaitkevičių.

"Po išsamių tyrimų ir pokalbių su specialistu paskelbtas verdiktas skambėjo taip: "Aš nesergu ne tik Alzheimerio liga, bet ir jokia kita demencija, o mano atminties pokyčiai atitinka amžių", – pasakojo A. Žičkus.

Šeimos gydytoja, gavusi VUL SK neurologo išvadas, nebeišrašė vaistų, kuriuos A. Žičkus beveik dešimtmetį vartojo nuo Alzheimerio ligos. Tiesa, atsisakyti ilgus metus vartotų medikamentų, kuriais labai tikėjo, vyrui nebuvo paprasta. Padarė tai šių metų pradžioje, sausio 1-ąją. Nerimaudamas laukė pasekmių. "Laukiau savaitę, mėnesį ir... nieko! Nei sveikata, nei bendra savijauta nepakito!" – prisipažino Albinas.

Dabar praėjusius metus jis vadina šoko terapijos ir savotiško atgimimo metais. Sužinojęs, jog neserga baisia liga, pasijuto taip, lyg būtų koks akmuo nuo širdies nusiritęs. Sukosi mintis, kad turi galimybę pagyventi ir nemažai nuveikti.

Žvelgdamas atgal, vyras svarstė: "Išeitų, jog per klaidą buvo "truputį" sugadintas mano gyvenimas. Bet dėl to nieko nekaltinu ir nesmerkiu, nes, anot Senekos, klysti žmogiška. Turbūt pati lemtis taip surikiavo, jog išgąsdintas galimų ligos pasekmių ėmiau ieškoti išeities, keisti savo gyvenimo įpročius ir dabar jaučiuosi geriau nei prieš devynerius metus."

Trūksta patikimos diagnostikos

Kaip pabrėžė A. Vaitkevičius, Alzheimerio ligos diagnozė paveikia labai skirtingai. Neretai ji taip pribloškia, kad žmonės nuleidžia rankas ir net nesistengia nieko keisti. Kitus, priešingai, skatina susitelkti, priverčia pergalvoti savo gyvenseną, mąstyseną, tad jau vien tai duoda puikių rezultatų. Tai rodo ir A. Žičkaus pavyzdys.

"Alzheimerio ligos diagnostika iki šiol iš esmės remiasi įvairiais testais, klausimynais. Mokslas vis dar ieško patikimų žymenų, kurie praverstų nustatant ligą. Šiuo metu turimi laboratoriniai, instrumentiniai tyrimų metodai daugiausia skirti kitoms ligoms (insultui, augliui) paneigti, o Alzheimerio ligą patvirtinantys tyrimo metodai vis dar nėra plačiai prieinami įprastinėje gydytojo praktikoje. Tai ir lemia diagnostikos klaidas: testo rezultatų interpretacija neretai būna subjektyvi, teisingai vertinti neretai trukdo pablogėjusi emocinė paciento būklė, nuotaikos sutrikimai, nerimas ir pan.", – vardijo A. Vaitkevičius.

Apskritai diagnozuojant Alzheimerio ligą itin daug lemia gydytojo patirtis. Prieš 10 metų Lietuvos medikai jos dar turėjo labai mažai, prisimindamas A. Žičkaus atvejį teigė A. Vaitkevičius.

"Diagnozuojant Alzheimerio ligą labai svarbu atskirti ją nuo vadinamųjų potencialiai pagydomų pažinimo funkcijų sutrikimų, kuriuos gali lemti vidaus organų (skydliaukės, kepenų) funkcijos sutrikimas, praeinantys galvos smegenų kraujotakos, taip pat emociniai sutrikimai, depresija ir pan. Kadangi ši diagnozė neretai tampa nuosprendžiu susirgusiajam ir jo artimiesiems, kilus bent menkiausiai abejonei stengiamės susitikti su pacientu po kelių mėnesių, iš naujo įvertinti simptomus ir vėl spręsti dėl ligos buvimo ar nebuvimo", – pasakojo VUL SK atminties sutrikimų kabineto vedėjas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"