TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Diagnozė: aborto sindromas

2014 01 18 6:00

Lietuvoje svarstant Abortų įstatymą kyla diskusija apie moters teisę spręsti – gimdyti ar negimdyti? Kada žmogus tampa žmogumi - nuo pradėjimo akimirkos ar tik po 12-osios nėštumo savaitės? Lietuvoje kasmet padaroma apie 7 tūkst. abortų. Kaip ši procedūra atsiliepia moters ir visos mūsų visuomenės psichikai, kalbėjomės su gydytoja psichiatre psichoterapeute, Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Palmira Rudalevičiene.

Kad ir kiek būtų diskutuojančiųjų, kiekvienu konkrečiu atveju moteriai tenka priimti galutinį sprendimą ir prisiimti atsakomybę. Laikotarpis, kai tenka apsispręsti: gimdyti ar nutraukti nėštumą, moteriai pats sunkiausias. Dauguma neplanuotai pastojusiųjų verčiamos išgyventi didžiulį artimųjų spaudimą „nedaryti gėdos giminei", „nesigadinti karjeros“ ir atsisakyti būsimo kūdikio, antraip grasinama, kad nusigręš ne tik mylimasis, bet ir artimieji. Tai skaudūs išbandymai. Moteris, tikėjusi, kad yra mylima, kritiniu momentu sulaukia ne palaikymo, o išdavystės. Toks pažinimas tampa didžiuliu iššūkiu, neretai pradedančiu asmeninės destrukcijos laikotarpį. Moteris patiria psichinę traumą, kurios pasekmes sunku pervertinti. Paklususiosioms reikalavimams ir sutikusioms nutraukti nėštumą dažnai vystosi psichopatologija, kuri atitinka diagnostinius kriterijus potrauminio streso, populiariai vadinamo aborto sindromu.

Gyvenimas iki gimimo

- Kaip keitėsi visuomenės nuomonė dėl negimusios gyvybės apsaugos per pastaruosius dešimtmečius?

- Prieš du ar tris dešimtmečius abortų tema mūsų šalyje buvo tabu. Atsiradus bioetikos sampratai, pradėta kalbėti apie negimusios gyvybės juridinį statusą, o pastaraisiais dešimtmečiais atsirado galimybė tirti dar motinos įsčiose esantį vaisių, prireikus, net atlikti jam chirurginę operaciją. Atsirado nauja - prenatalinės medicinos - sritis. Skelbiami mokslo darbai apie įtaką psichikos raidai prenataliniu laikotarpiu. Dinamika įspūdinga - jau diskutuojame apie prenatalinį pacientą! Prisimenu 2004 metus, kai kartu su bendraminčiais Seime surengėme pirmąją Kultūrinės psichiatrijos tarptautinę konferenciją, per kurią nuskambėjo ir pirmas pranešimas šia tema. Beje, jis sukėlė ovacijų ir iškart supriešino auditoriją.

- Kaip abortas veikia sutuoktinių ar partnerių, šeimos narių santykius?

- Konsultacijų metu tenka pripažinti destrukcinių moters asmenybės pakitimų, kurie anksčiau šiai moteriai nebuvo būdingi. Moterys tampa akivaizdžiai dirglesnės, labilesnės, tai atsiliepia ir santykiams šeimoje. Nutraukusi nėštumą moteris dažnai tampa abejinga vyrui, frigidiška, vengia lytinių santykių baimindamasi pastoti arba, priešingai, intensyviai svaiginasi ir ieško atsitiktinių trumpalaikių seksualinių nuotykių ne šeimoje. Tai paaiškinama kompensaciniu mechanizmu, kuris, deja, kelia tik dar daugiau problemų.

Aborto poveikis šeimos narių psichikai akivaizdus dėl pasikeitusios moters dvasinės būsenos. Mano pacientės norėtų, kad šeimos nariai atsiprašytų, paguostų, tikėdamosi, jog nuo to joms palengvėtų, galbūt pagerėtų santykiai su artimaisiais. Deja, jos nei atjautos žodžių, nei supratimo dažniausiai nesulaukia. Negana to, pasitaiko, kad padažnėjus konfliktų su vyru jis, neseniai reikalavęs nėštumą nutraukti, pavadina moterį... žudike. Neseniai konsultavau studentę, nutraukusią nėštumą prieš keletą metų, tačiau tebekenčiančią dėl artimųjų abejingumo ir nuolat galvojančią apie savižudybę – nei mama, nei dvi sesės, nei tėvas nė karto net nepaklausė, kaip ji jaučiasi. Labiausiai ją slegia gyvenimas po vienu stogu vaidinant, tarsi nieko nebuvo.

Per daug nepagarbos

- Bažnyčios nuomonė dėl negimusios gyvybės išsaugojimo neretai sulaukia visuomenės priešiškumo, esą ką gali šiuo klausimu kalbėti žmonės, nežinantys, ką reiškia turėti vaikų arba jų atsisakyti. Ką manote jūs?

- Kritika neadekvati dėl dvasininkų. Jie nėra pasauliečiai, jie - dvasiniai vedliai, aiškinantys mums dieviškąjį mokymą ir padedantys prisikelti iš nuopuolių. Jeigu jie turėtų savo šeimas, namiškių reikalais tektų rūpintis labiau nei pašaukimu, liktų mažiau laiko dvasingumo sklaidai. Kita vertus, nedera sakyti, kad dvasininkai nesupranta šeimos gyvenimo, juk kiekvienas turi tėvą ir motiną, brolių ir seserų.

Mane žavi Dekalogas – per tūkstantmečius nekintantis dvasinių įstatymų rinkinys. Paprastas, bet apimantis visas sveiko ir laimingo gyvenimo rekomendacijas. Paradoksas, kad modernioje visuomenėje gyventi normalų ir padorų gyvenimą sunkiau, negu gyventi palaidai ir nuodėmingai. Psichiatrai tai gali paaiškinti žmogaus valios sutrikimu, o dvasininkai, ko gero, kalbėtų apie nuodėmę.

- Pastaruoju metu neretai girdime, esą gyvename vis labiau... išprotėjančioje visuomenėje. Ar nėra viena to priežasčių – sekuliarizuotos visuomenės nepagarba bejėgei gyvybei, įsigalintis vartojimas?

- Iš tiesų vartojimas yra išsikerojęs tarsi vėžys. Norma ir patologija yra sumišusios, psichinė norma vis dažniau užleidžia pozicijas beprotybei. Negerbti bejėgės gyvybės yra patogiau, lengviau, nei ją gerbti ir puoselėti. Pagarba, apsauga – brandumo ir dvasingumo apraiškos. Deja, dvasiniai dalykai reikalauja daug pastangų. Dabar pernelyg daug nepagarbos ne tik bejėgei gyvybei, bet ir bet kuriam piliečiui. Blogiausia, kad tai tampa norma, o nusiskundimai dėl to vertinami kaip nepagristos pretenzijos.

Kam įdomi gydytojo savijauta?

- Kaip vertinate praėjusių metų pabaigoje Seime kilusį konfliktą, kai buvo svarstomas Abortų įstatymas?

- Dalyvavau tuomet Sveikatos reikalų komiteto posėdyje ir Žmogaus teisių komiteto klausymuose. Svarstant Aborto įstatymą išdėsčiau nuomonę apie galimas nėštumo nutraukimo komplikacijas psichikai bei sovietinės psichiatrijos piktnaudžiavimą šiuo klausimu. Buvęs chirurgas, dabar katalikų kunigas, aistringai kovojantis už gyvybės saugojimą, profesorius Andrius Narbekovas žiniasklaidos buvo apkaltintas dėl išprovokuoto konflikto ir retorikos. Tačiau kunigo Andriaus pasakyti žodžiai apie per abortą „nutrauktas rankas ir kojas bei kitus organus“ posėdyje dalyvavusiems gydytojams nebuvo jokia naujiena. Jis nepasakė nieko, ko nėra aprašyta 4 kurso medikams skirtame prof. Vacio Sadausko akušerijos vadovėlyje. Tai studijų programos dalis. Niekas nebaigė medicinos, neišmanydamas vaisiaus vystymosi etapų, aborto atlikimo procedūros ir instrumentų, kuriais ji daroma, neišlaikęs privalomo akušerijos egzamino. Prof. A.Narbekovas kalbėjo ir apie tai, kaip iki kunigystės dirbdamas Kauno akademinių klinikų chirurgu operavo dėl aborto perforuotas (pradurtas) gimdas.

Gerbiamos profesorės V.M.Čigriejienės reakcija, manyčiau, mums visiems turėtų tapti prikeliančiu iš miego žadintuvo skambučiu, pretekstu pamąstyti apie fizinę bei dvasinę gydytojų savijautą ir galimus sąžinės konfliktus. Sovietmečio laikotarpiu aborto procedūros buvo rutininės.

Gydytojams keliami didžiuliai profesiniai ir moraliniai reikalavimai. Tačiau būtina pripažinti ir labai svarbią gydytojų teisę turėti sąžinę bei girdėti jos balsą. Žmogiškieji medicinos veiksniai, mano supratimu, turėtų būti prioritetiniai. Išsivysčiusios šalys atlieka begalę tyrimų apie gydytojų savijautą, bendravimą, elgesį, jų šeimos narių būseną. Mes neturime jokių tyrimų, kaip jaučiasi, tarkime, darantys abortus arba psichiatrija piktnaudžiaujantys gydytojai, galime sakyti tik savo nuomonę. Tačiau apie gydytojo savijautą klinikinio darbo metu būtų galima rašyti mokslines studijas. Aborto procedūra tikrai ypatinga. Ji kertasi su Hipokrato priesaika, įpareigojančia saugoti žmogaus gyvybę, todėl jį atliekantį mediką stumia į sąžinės konfliktą. Japonijoje teko kalbėti su atliekančiais abortus ginekologais, jie du kartus per metus skiria laiko dvasiniam apsivalymui, atlikdami specialius ritualus, kad neimtų bodėtis savimi, neužterštų savo šeimos santykių ir t.t. Jie sako, kad be to toliau dirbti negalėtų.

Į sąžinės konfliktą dėl nėštumo nutraukimo įtraukti ir psichiatrai. Psichiatrijos įstaigose būdavo rengiami konsiliumai, kurių nariai pasirašydavo (trys parašai) siuntimą didesniam negu 12 savaičių nėštumui nutraukti psichine liga sergančioms pacientėms. Pagal įstatymą - tai „nenusikalstamos, pateisinamos indikacijomis rekomendacijos“. Bėda ta, kad jomis neretai būdavo ir piktnaudžiaujama...

Sąžinė neturi anatominio pagrindo. Tai dvasinė kategorija, tačiau ji gali turėti lemiamą reikšmę mūsų gyvenime, atsiskleisti darbais, turėti įtakos sveikatai ir elgesiui. Įdomiausia, jog ji gali būti matoma arba nematoma ir kitiems, esantiems šalia mūsų. Būtent apie sąžinę ir apie tai, į kokią situaciją stumiamas abortus atliekantis medikas, ir norėjo Seime atkreipti dėmesį prof. A.Narbekovas.

- Ar sutinkate, jog esama išimtinių atvejų, kai abortą galima pateisinti?

- Kiekvienas atvejis – individualus. Kažin ar turėtume teisę pateisinti ar pasmerkti. Sprendimo kelyje atsidūrusiai moteriai aplinkiniai turi parodyti labai daug meilės, padėti priimti pagrįstą ir sąmoningą sprendimą, atsakingai suvokti, kad ir vienu, ir kitu atveju jai teks aukotis. Gydytojai paaiškina medicinines indikacijas ir galimas pasekmes. Svarbu išlikti, kiek įmanoma, supratingesniems. Kad ir kokį sprendimą moteris priimtų, neturėtume jos smerkti, žeminti, priekaištauti. Bet kuri politinė valia, priimant įstatymus, turėtų būti grindžiama valstybės įsipareigojimu moteriai.

Aborto problema peržengia medicinos kompetencijos ribas, tai – labai rimta ir socialinė, teisinė, demografinė bei moralinė problema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"