TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Dovana žmonai: paaukotas inkstas

2007 12 18 0:00
Pasak R.Dobrovolskienės, apsisprendus dovanoti inkstą, donoro gyvenimo kokybė nenukenčia.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Per dešimtmetį Lietuvoje atsiranda vos vienas vyras, sutinkantis padovanoti savo inkstą žmonai. Todėl lapkričio 14 dieną sostinės Santariškių klinikose atliktą transplantaciją galima vadinti išskirtine: donoru tapęs vyras inkstų policistoze sergančiai žmonai dovanojo naują gyvenimą.

Pasak Santariškių klinikų dializių ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėjos Rasos Dobrovolskienės, šie metai buvo itin sėkmingi: iki lapkričio pabaigos dviejuose centruose Vilniuje ir Kaune atlikti net 76 inkstų persodinimai. 8 žmonės dovanojo inkstą savo artimiesiems, - įstatymai leidžia tai daryti tik giminėms, o transplantacijos iš gyvo donoro atliekamos tik Santariškių klinikose. Vien nuo 2000-ųjų iki šių metų gruodžio 12 dienos Vilniuje atliktos 357 transplantacijos, 67 inkstus padovanojo gyvi donorai. Savo inkstą vaikui atidavė 41 mama, lygiai taip pat pasielgė 15 tėvų. Gyvybiškai būtiną organą sutuoktiniams paaukojo dvi žmonos. Tačiau atsirado vos vienas taip pasielgęs vyras, - jo inkstas žmonai ir buvo persodintas šių metų lapkričio 14-ąją. Anot medikų, būna ir daugiau tokią galimybę svarstančių stipriosios lyties atstovų, tačiau tokiai aukai neretai prieštarauja jų motinos.

Apsisprendė iš karto

Pažvelgęs į Santariškių dializių ir inkstų transplantacijos skyriuje gulinčią keturiasdešimtmetę Vilniaus apskrities gyventoją nė nenutuoktum, kad moteris neseniai patyrė net keletą itin sudėtingų operacijų. Palatoje po ligonei atliktos transplantacijos šalia buvo ir donoru tapęs jos vyras. Tačiau lankantis ligoninėje jis jau buvo palikęs gydymo įstaigą ir žmonos laukė namie.

Moteris pasakojo, kad inkstų policistozę, kuri ir atvedė prie transplantacijos, paveldėjo iš tėvo. Iki 30 metų beveik jokių ligos požymių ji nejautė, gyveno įprastą gyvenimą. Bet maždaug prieš penkerius metus sveikatos būklė labai pablogėjo - ėmė kamuoti didelis kraujo spaudimas, vargino pilvo skausmai, atsirado pilvo sienos išvarža.

Dvejus metus jai teko kentėti hemodializės procedūras. Tvirtino, kad tuomet jautėsi neblogai, nebevargino ir kraujospūdis. Tiesa, labai norėjosi gerti, bet turėjo laikytis įvairiausių ribojimų. Kartais po dializių net netekdavo sąmonės - buvo atvejų, kai krisdavo tiesiog sūnaus akivaizdoje.

"Transplantacijos labai norėjau, tačiau būčiau ryžusis lengviau, jei donoras būtų buvęs iš šalies. Atidėliojau, gailėjau vyro, kuris aukojosi dėl manęs. Bet matydamas, kaip man sunku po dializės, ir ypač - pirmą dieną po procedūros, jis pats skatino tai daryti greičiau", - sakė moteris.

Anot pašnekovės, vyras dar iki vestuvių žinojo apie jos ligą ir jau tada pažadėjo, kad prireikus dovanos inkstą. Tačiau anuomet tokia būtinybė moteriai atrodė nereali.

Atmetimo galimybė išlieka

Anot gydytojos R.Dobrovolskienės, iš pradžių buvo kilę medicininių problemų, neleidusių šiai pacientei iš karto persodinti inksto. Pasak nefrologės, imuninė sistema labai gerai atsimena, kad į ją kadaise buvo patekę svetimo kraujo, pavyzdžiui, lašinant kraujo preparatus. Ji atseka net seniai buvusius moterų nėštumus ir gimdymus. "Atpažinimas gali lemti labai audringą imunologinę reakciją į svetimą organą", - sakė R.Dobrovolskienė.

Ruošiantis transplantacijai pacientei teko pašalinti pilvo išvaržą ir abu inkstus, nes juose esančios cistos galėjo tapti infekcijos šaltiniu. "Tuomet apėmė labai geras lengvumo jausmas. Negalėjau patikėti, kad nieko neskauda", - prisiminė moteris.

Vėliau atėjo ir transplantacijai tinkamas momentas. Nuo pat pradžių pacientės būklę sekusi R.Dobrovolskienė teigė, kad operacija baigėsi sėkmingai. "Žinoma, visada lieka atmetimo reakcijos tikimybė, nes buvo persodintas svetimo, ne genetiškai identiško artimojo, pavyzdžiui, dvynio inkstas. Organizmas jo neatpažįsta tik todėl, kad yra blokuojamas medikamentų. Tačiau mes mokame stabdyti galimas atmetimo reakcijas", - patikino dializių ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja.

Paveldima bėda

Gydytoja pasakojo, kad transplantuotai pacientei diagnozuota inkstų policistozė nėra itin retas susirgimas. Iš tūkstančio dializuojamųjų ją turi maždaug dešimt. Ši liga dažniausiai yra įgimta, perduodama iš kartos į kartą. Kai kada vaikai būtinai ją paveldės, kai kada - vieni paveldės, kiti - ne. Jei patys ir nesusirgs, tačiau nešiotojai vis tiek liks.

Atsėlina tyliai

Senstant veiklioji inkstų dalis nuolat mažėja. Medikų turimos formulės rodo, kad 140 metų sulaukusio žmogaus organizme inkstų audinio beveik neturėtų likti. "Tačiau sergant policistoze specifinio inkstų audinio, atsakingo už šlapimo gamybą bei toksinių medžiagų šalinimą, nykimas vyksta greičiau. Mat jis nepastebimai perauga į cistas, sveiko audinio lieka taip mažai, kad jis nebegali išvalyti organizmo nuo toksinių medžiagų, ir inkstai nustoja funkcionavę", - pasakojo Santariškių klinikų Urologijos centro docentas Arūnas Želvys.

Labai dažnai žmonės net nežino apie jokių ženklų nerodančią ligą. Tačiau sulaukus 40-50 metų ši išryškėja visu piktumu. Ima varginti silpnumas, jėgų, apetito nebuvimas. Mat toksinės medžiagos nustoja būti šalinamos, jos lieka žmogaus kraujyje, - tarsi kasdien išgertum dozę nuodų. Kai jų kiekis pasiekia kritinę ribą, atsiranda ir kitų požymių - pradeda pykinti, ligonis vemia, progresuoja bendras silpnumas.

Manydami, kad šie negalavimai susiję su virškinimo sistema, žmonės pirmiausia kreipiasi į gastroenterologus. "O kad mažiau šlapinasi, šlapimas netenka jam būdingos sodrios geltonos spalvos, pradedama daugiau šlapintis naktį nei dieną, dažniausiai nepastebi", - sako R.Dobrovolskienė.

Anot gydytojos, kilus įtarimų dėl ligos derėtų atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus. Deja, į medikus dažnai kreipiamasi tik tada, kai būklė jau yra kritinė. Lieka vienintelė priemonė - pakaitinė inkstų terapija: hemodializė, peritoninė dializė ar inkstų transplantacija.

Griežta dieta

Policistozė yra neišgydoma liga. Bet žinant apie ją ir nuolat stebint gydytojams, galima laiku pradėti taikyti minėtus gydymo metodus, nelaukti, kol nukentės širdis, plaučiai, kaulai. Skiriamos ir specialios dietos, pristabdančios inkstų funkcijos nepakankamumo vystymąsi.

Vienas iš nuodų, besikaupiančių kraujyje, yra šlapalas, susidarantis valgant baltyminius produktus - mėsą, žuvį, sūrį, varškę ir kt. Tinkamai nefunkcionuojant inkstams kaupiasi ir kalis, kurio gausu vaisiuose bei daržovėse. Todėl valgio racioną tenka labai riboti, specialių dietų pagrindą sudaro košės, makaronai.

"Bet didžiausia tragedija šiems žmonėms - nuolatinis troškulys. Norisi gerti, tačiau vartoti skysčių tiek, kiek norėtum, negalima. Vienas pacientas sakė: mano didžiausia svajonė - išgerti kibirą vandens. Bet dėl širdies perkrovimo, skysčių susikaupimo plaučiuose ir smegenyse tai gresia staigia mirtimi", - sakė A.Želvys.

Per parą žmogus išprakaituoja pusę litro, iškvėpuoja dar 200 gramų vandens. Tad sunkiomis inkstų ligomis sergančio paciento norma - 3 stiklinės skysčių kasdien. Ir ne daugiau. Kitaip skystis užtvindys plaučius, apsunkins širdies darbą.

"Ligoniai, kurie gali pašalinti skystį su šlapimu, yra laimingi. Tų, kurių organizmas nepagamina nė lašo šlapimo, gyvenimo kokybė gerokai suprastėja", - antrino ir R.Dobrovolskienė.

Donoro sveikata nenukenčia

Vieni pacientai visą gyvenimą gelbėjasi hemodialize. Tris kartus per savaitę jie privalo atvažiuoti į gydymo įstaigą ir atkentėti 4 valandas trunkančią kraujo valymo nuo toksinų procedūrą.

Inkstų transplantacija leidžia atgauti laisvę, - žmogus gali planuoti gyvenimą, keliauti. Vėl sugrįžta laimė viską valgyti, bet svarbiausia - gerti. Tiesa, tenka nuolat naudoti specialius vaistus - imunosupresantus. Balansuojama ties riba: šių vaistų dozė parenkama taip, kad imunitetas būtų pakankamai užslopintas ir nereaguotų į svetimą organą, bet nors truputį išliktų ir apsauginė reakcija nuo infekcijų.

"Dabar yra galingų imunosupresantų, kurie gali visiškai "užmigdyti" imuninę sistemą, tačiau tada transplantuotam ligoniui grėstų mirtis nuo paprasčiausių infekcijų. Juk mūsų organizmas gyvas tik todėl, kad turime labai specifinę apsaugą - imuninę sistemą, reaguojančią į svetimas ar grėsmingai pakitusias savas bet kokio dydžio daleles, ląsteles ar organus", - sakė R.Dobrovolskienė.

Laukia trys šimtai

Dabar inksto transplantacijos Lietuvoje laukia apie 300 žmonių. Medikai drąsina, kad apsisprendus dovanoti inkstą, donoro gyvenimo kokybė beveik nenukenčia. "Jei žmogus yra sveikas, vieno inksto jam visiškai pakanka. Net yra tam tikras skaičius žmonių, kurie gimsta turėdami vieną inkstą, bet šito taip ir nesužino", - sakė R.Dobrovolskienė. Jai pritarė ir A.Želvys. Pasak jo, Santariškių medikams ištyrus 200 inkstų donorų, pasirodė, kad ir praėjus dešimtmečiui po inksto persodinimo vieno jų nebuvimas neturėjo įtakos gyvenimo kokybei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"