TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Dovanoti organus - kilniausia misija

2015 03 14 6:00

Kovo 5-ąją Lietuvą apskriejo jaudinanti žinia: vienų metukų Estrėjai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose sėkmingai persodinta bendraamžio donoro iš Prancūzijos širdis. Tai priartino tėvų svajonę paimti ant rankų dukrelę be dirbtinės širdies aparato, su kuriuo ji gyveno nuo 3 mėnesių amžiaus.

Ši operacija – tai išskirtinė dovana vienam širdies transplantacijos pradininkų Lietuvoje prof. Vytautui Sirvydžiui, tądien minėjusiam 80 metų jubiliejų. Nacionalinis organų transplantacijos biuras praneša, kad Estrėja sveiksta, širdelė pamažu prigyja. Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ įkūrėja Ugnė Šakūnienė sako, jog savo gimtadienį gali švęsti kasmet po keletą kartų: sausio 17 – ąją sukako 31 metai, kai jai buvo persodintas mamos, o balandžio 24-ąją sukaks 25-eri, kai persodintas tėčio inkstas. Abi transplantacijas kartu su kolegomis atliko prof. Balys Dainys. Ugnė gyvena, dirba, tik jai nuolat reikia saugotis virusų ir kitokių infekcijų sukėlėjų. Tačiau jie dažnai neaplenkia žmonių, tebeturinčių visus savus organus. Abu Ugnės tėvai sveiki, gyvena visavertį gyvenimą, ir prof. B. Dainys tuo nesistebi. „Inkstai – toks ypatingas organas, kurio gebėjimas šalinti iš žmogaus organizmo šlakus yra penkiskart didesnis už poreikį. Žmogui duoti du inkstai, kad vieną jų galėtų padovanoti tam, kurio šie organai nesveiki, o kitas puikiausiai atlieka abiejų funkcijas", - tvirtina profesorius, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos organų transplantacijos istorijos.

Istorija, matuojama išgelbėtomis gyvybėmis

Inkstų transplantacijai Lietuvoje – 45 metai: 1970 metų vasario 18 dieną mūsų šalies medikai persodino pirmąjį inkstą. Iš viso per tą laiką Lietuvoje atliktos 1803 inkstų transplantacijos, iš jų 1528 kartus persodintas mirusio donoro, 275 – gyvo donoro inkstas. Pirmajai Vilniuje atliktai inksto persodinimo operacijai vadovavo prof. Algimantas Marcinkevičius, joje dalyvavo prof. B. Dainys. Net tris dešimtmečius vienintelis organų transplantacijos centras buvo sostinėje. 2000 metų gegužės 5 dieną pirmoji inksto transplantacija atlikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose.

Prof. Balys Dainys

„Inkstų transplantacija – tai žingsnelis, atvėręs vartus į didelę epochą. Dabar jau neįsivaizduojame medicinos be organų transplantacijos. O prieš 45 metus kai kas kalbėjo, kad užsiimame klinikiniais eksperimentais, - prisimena prof. B. Dainys. – Netgi didžiausi to meto autoritetai abejojo, ar tai – perspektyvu? Laimė, nugalėjo prof. A. Marcinkevičiaus tikėjimas organų transplantacijos ateitimi.“ Tuometis sveikatos ministras, vienas inkstų transplantacijos pradininkų Vytautas Kleiza išleido tokį aplinkraštį šalies ligoninių vyriausiesiems gydytojams, reanimacijos skyrių vadovams, prašydamas paremti inkstų transplantaciją. Gydytojams reikėjo ne tik profesinio meistriškumo, bet ir psichologinio nusiteikimo kalbėtis su galimų donorų artimaisiais apie organų aukojimą. Prof. A. Marcinkevičiaus suburtos aukščiausio lygio gydytojų komandos atkaklumu ir atsidavimu ši sritis buvo nuolat plėtojama.

Prof. B. Dainys teigia, jog vienu didžiausių trukdžių tuomet buvo mirties samprata. Dabar pripažįstama smegenų mirties koncepcija, suvokiant, kad žmogaus mirusiomis smegenimis jau neįmanoma išgelbėti. Todėl, esant anksčiau pareikštai mirusiojo valiai arba gavus artimųjų sutikimą, tinkamus persodinti organus galima paimti žuvus donoro smegenims, bet tebeplakant širdžiai. Anuomet paisyta nuomonės, jog žmogaus negalima išgelbėti tik ištikus biologinei mirčiai, t. y. jei sustojusios širdies veiklos neįmanoma sugrąžinti per pusę valandos. Visi inkstai buvo imami iš neplakančios širdies donorų. „Varžomi tokių ribojimų, kartais pamanydavome, kad inkstų donorystė – neįgyvendinama. Paisant instrukcijų pavykdavo paimti šiek tiek gyvybingą organą, jį konservuoti, pasitelkti sanitarinę aviaciją, ir taip žingsnis po žingsnio ėjome pirmyn, kaupėme patirtį" - sako profesorius.

Vaistai mainais į dovanas

Inkstų persodinimo operacijos buvo atliekamos prof. A. Marcinkevičiaus klinikoje, joje dirbo aukščiausios kvalifikacijos kardiochirurgai, angiochirurgai, imunologai, buvo daromos širdies, kraujagyslių operacijos, todėl techninių problemų nekilo. Pagrindinis trukdys siekiant geresnių transplantacijos rezultatų buvo neplakančios širdies ir biologinės mirties reikalavimai. Antras dalykas – vaistai - imunosupresantai, slopinantys recipiento reakciją į donoro organą. „Tais laikais turėjome tik du medikamentus – rusišką prednizoloną, turintį ne vieną šalutinį poveikį, ir importinį, sunkiai gaunamą imuraną, - prisimena prof. B. Dainys. - Vaistais bandydavome apsirūpinti tuomet įprastais būdais: pats su dovanomis važiuodavau į Maskvos N. Lopatkino ir B. Petrovskio klinikas, kur taip pat buvo persodinami inkstai ir naudojami tie patys vaistai. Kartais pavykdavo jų išprašyti ir parsivežti. Bet tokios problemos mūsų entuziazmo nesumažino.“

Profesorių liūdina, kad dabar kai kurie jauni gydytojai turi kur kas mažiau idealizmo, linkę pasvarstyti, ar apsimoka imtis ko nors nauja. Pašnekovas teigia, kad anuomet nebuvo net minčių apie tokius dalykus – prof. A. Marcinkevičiaus suburtos komandos gydytojai dienas ir naktis leisdavo ligoninėje arba tobulindami įgūdžius laboratorijoje. Tokie jie ir iki šiol. „Esame prof. A.Marcinkevičiaus mokinių klubo nariai ir iki šiol gražiai draugaujame. Didžiuojuosi, kad dirbau su prof. V. Sirvydžiu, prof. Vytautu Triponiu, doc. Dalia Triponiene, prof. Egidijumi Barkausku, prof. Giedriumi Uždaviniu, garsia gydytoja imunologe dr. Tatjana Rainiene, kitais kolegomis. Dirbome išvien, prireikus vieni kitiems pagelbėdavome", - prisipažįsta profesorius ir pasidžiaugia, kad pastarąjį dešimtmetį smarkiai pagerėjo organų transplantacijos galimybės ir rezultatai. Juos lemia ne tik išaugęs gydytojų transplantologų mesitriškumas, bet ir pasikeitusios galimybės: tobulesnė medicinos technika, instrumentai, modernūs imunosupresantai, dėl kurių tapo įmanoma persodinti ir skirtingų kraujo grupių inkstus. „Tuomet viską, net ir vengriškus siūlus kraujagyslėms susiūti, teko taupyti. Dabar viskas, kas moderniausio sukurta pasaulyje, yra ir Lietuvoje, - teigia jis. – Visų daktarų garbei noriu pasakyti, kad iš dabarties žvelgiant tuometinėmis primityvokomis priemonėmis buvo pasiekti puikūs rezultatai, nė kiek ne menkesni nei visame pasaulyje. Jeigu žmonės su persodintu inkstu gyvena daugiau kaip tris dešimtmečius, vadinasi, ir tomis paprastesnėmis priemonėmis viskas buvo padaryta gerai, ir mūsų pastangos buvo prasmingos.“

Trūksta profesoriaus A. Marcinkevičiaus

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, vis daugiau žmonių teigiamai vertina organų donorystę ir pareiškia savo valią po mirties tapti organų donorais. Praėjusiais metais sutikimą pasirašė 1909 būsimieji donorai, šių metų rezultatai nuteikia taip pat optimistiškai. Paaukoti donorų organai ir audiniai kasmet išgelbsti gyvybę arba pagerina gyvenimo kokybę maždaug 150 žmonių. Tačiau kasmet 15-20 transplantacijos laukiančių pacientų miršta, taip ir nesulaukę pagalbos. Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių donorų reikia 479 recipientams: 206 jų reikia inksto, 12 – kasos ir inksto, 37 – širdies, 4 – plaučių, 5 – širdies ir plaučių komplekso, 64 – kepenų, 151 – ragenos transplantacijos.

Vidutiniškai kas trys dienos registruojamas potencialus organų donoras, tačiau šių metų sausio mėnesį iš dešimties registruotų donorų trijų organai persodinimui netiko dėl medicininių kontraindikacijų, o keturių mirusiųjų artimieji atsisakė paaukoti organus donorystei, nenorėjo, kad dalelė jų artimo žmogaus grąžintų galimybę gyventi kitam žmogui...

Prof. B. Dainys nemano įkalbinėti žmonių, turinčių kitokias pažiūras, tačiau primena, kad popiežius Jonas Paulius II labai skatino organų donorystę. Būtent jis nubrėžė kelrodes greitesnei XXI amžiaus medicinos raidai transplantacijos srityje, paskelbdamas organų donorystę meilės aktu.

„Lietuvoje gyvena jau apie 400 žmonių, kuriems inkstus padovanojo artimieji – tėvai, broliai, seserys. Žmonės nepabūgo pasiaukoti, kad gyventų kitas", - sako garbus medikas ir prisipažįsta, jog galvodamas apie organų transplantacijos perspektyvas labai pasigenda šviesaus atminimo savo Mokytojo, prof. A. Marcinkevičiaus, nes jis ateitų ir paklaustų: „Kodėl sustojote, ką dabar veikiate?“ Prie transplantologijos ištakų stovėjęs medikas kelia klausimus, kuriuos būtų išsakęs ir jo Mokytojas: „Lietuvoje jau kurį laiką persodinami tie patys organai: inkstai, širdys, kepenys, ragena, tačiau kodėl nežengiama pirmyn? Kodėl nepersodinamos galūnės, veidas, kodėl kai kurie geriausi specialistai apsiriboja plastine chirurgija, kodėl ginekologai nesiima gimdos transplantacijos? Italai ruošiasi galvos transplantacijai, o ką veikia mūsų aukščiausios kvalifikacijos neurochirurgai? Laikas imtis darbo. Tai labai paspartintų visos Lietuvos medicinos pažangą, kaip kitados transplantacija pastūmėjo į priekį nefrologiją, kardiologiją. Kalbu apie tai, ką gerai išmanau, todėl sakau: būtina rengti metodiką, kaupti patirtį, būtina žengti į priekį.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"