TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Drąsa išgirsti savo pašaukimą

2014 10 04 6:00
Gera žinia Vyganto Kazlausko muzikos gerbėjams: lapkričio 25 dieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje – naujos kompaktinės plokštelės pagal Violetos Palčinskaitės žodžius pristatymas. Henriko Balandžio nuotrauka

Kodėl vienas žmogus geba ne tik savyje pažadinti, bet ir realizuoti net keletą talentų, o kitas visą gyvenimą taip ir pragyvena dirbdamas nemėgstamą darbą ir kasmet vis rečiau į rankas paimdamas smuiką, gitarą ar dailininko teptuką, primenančius devyniais užraktais užrakintą svajonę?

Kas yra talentas? Penki procentai ypatingos Dievo dovanos ir 95 proc. darbo? Be abejo. Tačiau ar ne į pirmą vietą derėtų iškelti drąsą, leidusią išgirsti tą kvietimą ir juo sekti?

Daug panašių klausimų kyla kalbantis su Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Angiochirurgijos anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėju gydytoju Vygantu Kazlausku – dainininku, režisieriumi ir šiaip įdomiu žmogumi.

Viena iš trijų profesijų

„Režisuoti pradėjau vaikystėje, tai yra anksčiau nei dainuoti, o dainuoti – anksčiau nei studijuoti mediciną, - sako dainininkas, režisierius, gydytojas anesteziologas-reanimatologas, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Angiochirurgijos anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjas Vygantas Kazlauskas, žmogus, apdovanotas keletu ryškių talentų. – Kai baigiau vidurinę mokyklą, norėjau stoti į režisūrą, tačiau tais metais Muzikos akademijoje nebuvo priėmimo, todėl teko rinktis mediciną arba fiziką. Nors tėvai - gydytojai, bet niekada nemaniau, kad turėsiu pašaukimą medicinai. Kol susipažinau su ja iš arčiau. Mama buvo baigusi dramos studiją, namie gyvavo teatro dvasia, aš pats nuo mažens su draugais režisuodavau įvairius renginius. Buvau gabus kalboms, literatūrai, ketinau stoti į Maskvos tarptautinių santykių institutą, tačiau močiutė pasakė: „Sovietų šnipu nebūsi. Yra tik trys profesijos: advokatas, architektas ir daktaras.“ Tad iš tų trijų ir rinkausi...“

Noras pažinti žmogaus kūną, kuo daugiau sužinoti tapo varomąja jėga, skatinančia gilintis į šią profesiją. „Viena dėstytoja kaip priekaištą mums pareiškė, esą dauguma vis tiek tapsime arba hematologais, arba anesteziologais, - prisimena gydytojas. - O mes dar net gerai nežinojome, ką tai reiškia. Kai tėvas paaiškino, nusprendžiau, kad anesteziologu tai jau tikrai nebūsiu... Tačiau tėvai labai gerbė šią specialybę. Jie sakė, jog jeigu kas iš tikrųjų ir gali padėti ligoniui, tai būtent reanimatologas. Norėjau padėti sergantiems žmonėms, pasirinkau anesteziologiją ir reanimatologiją. Iš tiesų, niekur nematyti tokių greitų ligonio pokyčių kaip reanimacijos palatoje. Jau pirmosios praktikos subordinatūroje suteikė ne tik pasitikėjimo, bet ir begalinės profesinės ir žmogiškosios atsakomybės suvokimą. Kaip sako reanimatologai: šiame skyriuje laimingų lovų nėra. Su kiekvienu išėjusiu ligoniu netenki dalelės savęs...“

Medikų komanda operacinėje turi dirbti kaip gerai sustyguotas orkestras. Kiekvienas pacientas individualus, kiekvienam reikia skirtingo dėmesio, skirtingos dozės vaistų. Netgi jei ir atrodo, jog operacijos eiga iš anksto kuo tiksliausiai suplanuota, niekas neapdraustas nuo staigmenų. „Ar tai būtų anesteziologija, ar muzika, visos natos turi būti sugrotos tiksliai ir švariai, – sako V. Kazlauskas. – Anesteziologas privalo jausti, ar operuojamam žmogui tikrai neskauda. Tokio dalyko, kaip „turėtų neskaudėti, nes suleidau vaistų“, negali būti. Kiekvieno žmogaus organizmą tie patys vaistai veikia šiek tiek skirtingai, todėl gydytojui nevalia atsipalaiduoti. Operacija – ne matematika. Kad ir kaip skaičiuotum, dviejų vienodų pacientų nebūna.“ Gydytojas prisimena, jog ne tik jis pats, bet ir kiti pradedantieji anesteziologai po darbo dienos jausdavosi visiškai išsekę, buvo net pradėję įtarti, jog ir patys prisiuosto skausmo malšinamųjų dujų... Jų mokytojas gydytojas Rostislavas Koposovas paguodė: “Tai ne medikamentų ir ne nuovargio, o atsakomybės ir įtampos pasekmės. Atiduodate pernelyg daug savęs.“ Bet ar galima būti geru gydytoju tausojant save?

Tarp medicinos ir muzikos

Kas yra laimė? Ar gali širdį skaudėti iš meilės? „Jūs mane stumiate į sudėtingą diskusiją, - šypsosi gydytojas, sutikdamas, kad laimingi žmonės tikrai rečiau serga dabar tokiomis paplitusiomis širdies ir kraujagyslių ligomis. „Stresas, įtampa, neigiamos emocijos, o ir nenoras, tiesiog negebėjimas girdėti savęs ir nemokėjimas būti laimingiems. Daug įvairių priežasčių... Yra nemažai pavyzdžių, kai žmogui pasveikti padėjo pozityvus mąstymas ir darbas savo sveikatos labui. Stenokardijos kamuojamas penkiasdešimtmetis su nitroglicerino tabletėmis kišenėje atkakliai vaikščiojo, tikėdamas, kad širdį galima ištreniruoti. Eidavo, kol suspausdavo širdį, tada atsisėsdavo, paimdavo tabletę ir vėl eidavo. Ir tikrai, žmogus sulaukė beveik 100 metų, - sako medikas. – Tikėjimas ir pastangos judėti nepaisant negalios, užsiimti tuo, kas traukia, – labai svarbu. Dėl savo nesėkmių žmonės linkę kaltinti aplinką, kitus asmenis, tačiau svarbiausias dalykas – ugdyti savyje pozityvumą. Gražiai bendraujantieji sveikesni, jiems viskas geriau sekasi. Jeigu kas neturi užtaiso skleisti pozityvo ir gėrio aplink, tai galėtų bent jau netrukdyti to daryti kitiems.“

V. Kazlauskas nuolat akcentuoja, kaip svarbu būti sąžiningam. Ne tik prieš kitus, bet ir pačiam prieš save. Kasdienis darbas ligoninėje, vadovavimas skyriui atima daug laiko ir jėgų. Kaip suderinti mediciną ir aktyvią muzikinę veiklą? Be griežtos vidinės drausmės, gebėjimo susivokti savyje ir nepasitenkinti viena profesija to nepavyktų. Ar įmanoma uždaryti savyje talentą?

„Čia būtų galima cituoti legendinę aktorę ir režisierę Kazimierą Kymantaitę, - sako jis. - Tie jos žodžiai: „Mene nėra teisybės. Arba menas yra, arba jo nėra“, tinka ir medicinai. Medicina - tai menas. Arba gydai, arba negydai. Su muzika lygiai tas pats. Juo labiau: esu įsitikinęs, kad muzika gydo. Muzikuodamas taip pat gydai – gal save, gal ir kitus. Dainavimas - tai emocija. Dainuodamas užsimiršti, atitrūksti nuo aplinkos. Buvimas scenoje – tarsi ekstazė. Kartais įsižiūri į vieno klausytojo akis ir jam paskiri koncertą... Paskui pagalvoji, kad juk dainuoti turi ne vienam – visiems. Medicina ir muzika, manau, jungiasi tam tikromis meno ir sąžinės gijomis. Negali meluoti nei scenoje, nei medicinoje. Koks skirtumas, ar meluosi vienam pacientui, ar šimtui klausytojų – melas ir yra melas.“

Prabanga būti tarp bendraminčių

Sakyti teisybę, puoselėti gerus žodžius ir jausmus, išreikšti save, neveidmainiauti. Drįsti gyventi taip, kaip jaučia širdis, jaustis laisvam – tai prabanga, kurią gali sau leisti brandi asmenybė, laimingas žmogus. Tačiau gyvename Lietuvoje, ir nesinori tikėti, jog netenka girdėti nuostabos nesuprantančiųjų, kaip dainininkas, renginių režisierius gali būti geru gydytoju? Kaip reaguojate į tokią nuomonę? Kaip žiūrite į konkurenciją, kurios pakanka visur – ir medicinoje, ir scenoje?

„Būna ir priešingai: kai kam kyla klausimų, kaip tas gydytojas gali režisuoti? Tačiau tuomet parodau choreografo diplomą... Be to, kartais juokauju, kad režisūra - mano pirmoji profesija, nes medicinos išmokau tik būdamas 24-erių... Manau, kad svarbu visur būti sąžiningam, o ne kovoti. Scenoje esu todėl, kad patinka, ir darau tai, kas man patinka, stengiuosi dainuoti su patinkančiais žmonėmis: Evelina Sašenko, Artūro Noviko ansambliu "Jazz Island". Scenoje labai svarbu smegenys ir širdis. Žiūrovai supras, jei neturėsi nei širdies, nei smegenų. Labai gražiai yra paskęs Virgilijus Noreika: „Žinokit, kad balsas yra ne gerklėje, bet širdyje.“ Kad ir kur būčiau: Amerikoje, Prancūzijoje ar Australijoje, stengiuosi pamatyti ką nors naujo teatre, koncertų salėse, stebiu, kaip į tai reaguoja žiūrovai, ir pats dalijuosi su jais nuoširdumu. O dėl konkurencijos medicinoje, tai suprantu, kad kiekvienas turime auginti jaunąją kartą. Laikausi nuomonės, jog kiekvienas gydytojas privalo turėti jaunesnių kolegų, mokinių, bendraminčių, kuriems galėtų būti profesionalumo pavyzdys, keistis su jais žiniomis ir patirtimi. Aš pats nevengiu pasimokyti iš jaunų žmonių. Konkurencija kaip kova manęs nedomina, nes kare laimėtojų nebūna, vien tik pralaimėjusieji. Tik aukos skiriasi – vienur realūs žmonės, kitur - nervų ląstelės. O jų be reikalo geriau nešvaistyti. Ellos Fitzgerald dainoje yra gražūs žodžiai: „Aš niekad nesiginčiju su žmonėmis, kurių nemėgstu." Norėdamas išsaugoti pozityvumą, aš sakyčiau: „mėgstu mažiau“... Gyvenime yra daug prasmingesnių dalykų: muzika, šeima, jau suaugę ir savo gyvenimą kuriantys mano vaikai, kuriais nuoširdžiai didžiuojuosi.“

Ankstesniame interviu Vygantas yra sakęs: „Viso ko pagrindas yra meilė. Be meilės neverta nei kurti, nei gyventi.“ „Turi būti įsimylėjęs tai, ką darai ir dėl ko darai, kitaip niekas tavimi netikės. Meilė - tai užkoduota aistra, - sako jis, nė minutės nepamiršdamas, kad yra gydytojas: - Meilės jausmą sukelia hormonai, tačiau tiesa ta, jog viskas, ką darai su meile, tampa ypatinga: kitaip skamba muzika, kitaip einasi darbas... Ir aplinkiniai visuomet tai pastebi ir jaučia.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"