TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Filosofas A.Mickūnas: žmogaus esmė – myliu, todėl esu

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Skirtumas tarp erotikos, ugningo gyvenimo ir paprasto lytiškumo – didžiulis, sako Lietuvos išeivijos filosofas, Ohajo universiteto dėstytojas Algis Mickūnas. Ir nors, anot jo, šiandien mada nukreipta į norą atrodyti lytiškai, žmonėms iš tiesų reikia ne to. Mums reikia aistros ir džiaugsmo – galingos meilės visam pasauliui, įsitikinęs mąstytojas.

„Tada viskas meilu, nori bendrauti ir su katinu, šunimi, liūtu, gėlyte. Pažanga mus susiaurina, sumedžiagina. Mano kolega iš Indijos sako – jei užšoksi ant tigro, nebenulipsi. Pažanga yra tas tigras, o mes ant jo užšokome. Kaip dabar išsikapstyti? Reikia palengva glostyti tą tigrą, gal jis sulėtės, nebebus toks įnirtęs, gal leis nulipti“, – teigia A.Mickūnas.

– Knygoje „Summa erotica“ teigiate, kad erotika yra esminė žmogaus buvimo sąlyga. Kodėl taip manote?

– Moderniose filosofijose žmogus tapo medžiaginis, biofizinis, cheminis padarinys. Tai reiškia, kad mes turime gyventi kaip suledėję, moksliški, truputį nuliūdę, nes džiaugsmas yra neįmanomas – reikia piliulės, kad norėtum pasidžiaugti. Mes praradome didelę džiaugsmingo, aistringo pasaulio dalį ir visą aistrą, džiaugsmą bei ugningumą padarėme kažin kokia subjektyvia plotme. O ta subjektyvi plotmė irgi dingo, nes tapo chemija. Todėl mes negalime įsijausti ir gyventi pasaulyje, kuris labai margas, labai įtampus, labai ugningas, ir prarandame gryną gyvenimo patirtį, prarandame savo pasaulį, tą grožį ir aistrą gėlių, pagaunančių rytmečio šviesą. Vienu žodžiu, mes nebeturime tiesioginio priėjimo prie pasaulio. [...]

Kiekvieną dieną tave pagauna saulutės aistra ir ugningumas ar nakties žvaigždynai, mūsų dainos, sklindančios po dausas. Tokiu būdu mes vis naujai galime tęsti savo gyvenimą kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną momentą. Patirties mes turime labai daug, tik reikia jai leisti pasirodyti. Tada mes pamatome, kad viskas įdomu, viskas džiaugsminga, gražu, kad negalima įsprausti savo gyvenimo į kokius menkus norus, banalybes. Yra atvirkščiai – negali liūdėti, reikia iš kailio nertis iš džiaugsmo. Tokia žmogaus esmė: myliu, todėl esu. Tai nereiškia, kad myliu kokį daiktą. Myliu kitų džiaugsmą, kitų ugningumą, kūrybiškumą, o tai mane irgi skatina. Kai išėjo „Summa erotica“, vienas kolega buvo paprašytas parašyti ant viršelio, bet leidėja mandagiai atsisakė argumentuodama, kad šito veikalo Lietuvoje niekas nepirks, nes nėra jokios pornografijos, jokių paveiksliukų. O aš sakau – čia ne kokia reklama.

– Kaip atsitiko, kad erosas, erotika tapo labiau tapatinama su pornografija? Ir kodėl taip atsitiko?

– Tai „istorinė“ priežastis. Sakau kabutėse, nes ne visos civilizacijos turi istoriją. Erosas ir Indijoje Kama (taip pat – žaismingumas, erotiškas žaismingumas, kūrybiškumas) yra pavojingiausias dalykas, nes visas pasaulis yra aistringas. Tave tai pagauna ir tada visos kitos „reikšmingos“ aukščiausios būtybės pavydi, kad mes mylime pasaulį ir pasaulis myli mus, ir padaro erosą nuodėmingą. Eroso galybė neišvengiama ir visiems, kurie prisibijo visaverčio gyvenimo, kelia didelį pavojų. Pavyzdžiui, gal atsimenate vadinamuosius deginimo laikus? Kai kurie teigia, kad buvo nukankinta ir sudeginta apie 9 mln. moterų, nes jos buvo labai ugningos, kūrybiškos, patrauklios ir tiems, kuriems reikėjo gyventi kitaip, kėlė didelį pavojų. Norint pavojaus išvengti, reikia jį sunaikinti, taigi ir naikino jas kas dieną šimtais. Čia vienas pavyzdys, kodėl erotika tapo pornografija.

Pornografija nėra erotiška, tai mechaniškas, net neįdomus dalykas. Kai manęs klausia, kokia man pornografija patinka, sakau, kad išvis nežinau, kas tai yra, niekada nemačiau, man neįdomu. Man įdomu bendrauti su žmonėmis, dalintis džiaugsmu, skatinti kurti gyvenimą, kuris nebūtų turtingas, nes turtingumas irgi uždengia pasaulio aistrą, viskas tampa preke. [...] Čia jokios aistros, jokios erotikos nėra. Erotikos jėga yra tokia galinga, kad tampa pavojinga. Indų „Mahabharatoje“ pasakojama, kaip visas kosmosas nuo vienos moters aistros drebėjo.

– Eroso samprata skirtingose kultūrose skiriasi (užsiminėte apie Indiją). Kokie ryškiausi Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumai?

– Vakaruose iš pat pradžių Erosas buvo dievybė, kaip figūra, be kurios nėra gyvybės. Kitose civilizacijose, pavyzdžiui, Indijoje, Kama nėra figūra – tai vienas viso kosmoso klodas. Šiva, nutaręs kontempliuoti ir visko atsisakyti, savo trečia akimi sudegino Kamą. Tada visos kitos galybės liepė Šivai sugrąžinti Kamą, nes be Kamos kosmosas yra miręs, nėra gyvybės. Taigi aistra yra kosminė – viskas, kas gyva, kas juda, dalyvauja Kama galybėje ir yra žaisminga. Įdomu, kad visos galybės jėgos: Kama (meilė), Lila (žaismas), Kali (laikas), Šakti (energija) ar Maja (magiška galia) – yra moteriškos. Pasaulį valdantis kosmosas yra moteriškas. Mes moterį paneigiame, nes ji erotiška (bet ne pornografiška, lytiška). O vyrams tai pavojinga, todėl reikia gintis: ją prispausti, prislėgti, paneigti.

– Iš mitinio, religinio pasaulio brėžkime sąsajas į šių dienų visuomenę. Kokie erotikos sampratos ir reikšmės kasdieniame gyvenime skirtumai atsiskleidžia Vakarų ir Rytų kultūrose?

– Vakarų kultūroje mes turime tokį banalų kūniškumą. Nesvarbu, apie ką kalbama (paprastus įvykius, paprastus santykius, pornografiją ir t. t.), vis tiek sakoma „čia erotiški įvaizdžiai“. Tai reiškia, kad Visata suprastinama į kūno dalis. Kaip Lotynų Amerikoje sakoma – „mes išmokome iš Vakarų“. Tai reiškia – mylėtis priklausomai nuo to, kokia dalis ko nori. Todėl kūnas padalijamas į dalis ir tai grynas pozityvizmas. Vakarai nemoka mylėtis. Žmonės kartais net pyksta, kai esi džiaugsmingas, judrus, klausia, kas man darosi – „sėdėk kaip stuburiukas, ir viskas“. Toks piktumas, man atrodo, kyla ne iš psichologijos, o dėl suvokimo, kad ir aš galiu būti toks, bet man neleidžia. Ir tada negaliu matyti kitų, džiaugsmingų, laimingų ir kūrybiškų, nes man jie parodo, kad aš kažką praradau. Tada aš sakau – nedaryk taip, nes mane „įžeidžia“, kaip gali daryti tai, ko aš negaliu.

Dabartiniai pokyčiai, viso pasaulio modernizavimas pradeda reikalauti, kad moterys atrodytų pagal standartinius modelius. Merginoms reikia dažytis, plaukus susiraityti, tam tikrą figūrą turėti, atitinkamai vaikščioti ir tapti egzotiškomis. Mes važiuojame apžiūrėti trečiojo pasaulio, nes ten yra egzotikos, kurios mes neturime. Žiūrėkit, jos tokios ugningos, bet jau susišukavusios pagal mūsų madą, su džinsais ir reklamuojasi – atvažiuokite pas mus ir pamatysite tą ugningumą.

Mes tai praradome, todėl ieškome kitur, nes mums nuobodus „pardavinėjimas“, „savo prekių“ nešiojimas. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, kolega pasodino prie Vilniaus rotušės, gražu lauke, maukiame alų, ir jis sako – žiūrėk, mergina. Ta mergina ateina, vingiuoja, nosytė aukštyn. Šalta, suledėjusi, bet vingiuoja. Kolega klausia – ar ne graži? Sakau – oi, tikras modelis. Ateina kita – irgi tokia pati. Ateina trečia, ir aš sakau – atleisk, jau nusibodo. Visos standartinės, visos žygiuoja vienodai, visos žiūri į tave šaltai, be ugningumo, be jokios aistros. Tai nuobodu.

– Gal viena iš priežasčių ta, kad atskiriamas kūnas ir siela? Tad ir apie erotiškumą nebėra kaip kalbėti...

– To neįmanoma atskirti, bet yra atskiriama. Reikalavimai atsirado jau seniai. Vienas dalykas – šventieji turėjo atsisakyti meilės, meilę paskirti visai kitam pasauliui. Kaip vienas iš jų sakė, žinoma, reikia vaikų, bet tas įvykis nuodėmingas, o, kadangi vaikų reikia, reikia ir iškentėti: „Brangioji, einam šįvakar pakentėti.“ Pavyzdžiui, kalvinizmas, protestantizmas neigia moteriškumą, nors, kaip minėjau, Indijoje visos galybės yra moteriškos, graikų galybės taip pat moteriškos – Atėnė juk sukūrė visą Vakarų civilizaciją. O po reformacijos tarp dvasiškumo ir kūniškumo atsirado dar didesnė skirtis, moteris buvo visai paneigta. Nors ir vėliau, rašydami konstitucijas, net galingi intelektualai nelaikė moterų pilietėmis – tupėkite kertelėje kaip vienuolės.

– Kaip vertinate moterų padėtį šiandien? Ar jos laikomos tokiomis pat pavojingomis?

– Moterys norėjo teisių, norėjo, kad tarp jų ir vyrų nebūtų skirtumo. O dabar feministės Amerikoje labai skundžiasi, nes merginos nori būti kaip vyrukai ar dar kovingesnės – jos su kardais, su dešimt kulkosvaidžių, skrieja, tvatija kuokomis visus. Taigi ką mes gavome? Galvojome, kad moterys išmintingesnės, padarys pasaulį taikingesnį, užims geras pozicijas... O kas atsitiko? Jos nori būti kaip vyrai ir nieko nelaimėjo. Laimėjo teisę būti kaip ir tie durniai diedai. Švedijoje dabar kilęs didelis šurmulys, nes jau nuo vaikystės, nuo pirmos dienos negalima sakyti, kad kūdikėlis turi vyrišką ar moterišką lytį, negalima kalbėti apie skirtumus. Net kalba pakeista: negali sakyti „jis“ ir „ji“, turi vartoti bevardę giminę – žodį, kuris nenurodo lyties. Prieita iki to. Bet skirtumai irgi yra gražu, kai jie dingsta, nebėra tapatybės. Jei viskas vienoda, neįdomu.

– O kodėl žmonės tarsi apsėsti tuos skirtumus naikina?

– Gal tai pavydas. Vienas draugas skambina iš Oklahomos ir sako: „Algi, velnias tas Luciano Pavarotti. Kaip jis drįsta taip dainuoti! Aš noriu taip dainuoti, bet nemoku. Jam turėtų būti uždrausta dainuoti.“ Žinoma, draugas juokauja... Bet žmonės nori lygybės, tai reiškia – jokio skirtumo: visi banalūs, visi darome tą patį. Tačiau tas sulyginimas kaip tik mus nuskriaudžia, nes skirtumai tik praturtina. Taip pat ir tarpkultūriniai santykiai. Nereikia manyti, kad kitos kultūros blogos, o mūsų gera, nes kaip tik per jas, per skirtumus pamatai savo ribotumą. Iš pradžių galvoji, kad viską išmanai, ir staiga kiti parodo tai, ko nematei ir be jų nebūtum pamatęs. Tarpkultūrinis dialogas mus praturtina. O kai mėginama viską sulyginti, mes suvargstame, mūsų gyvenimas tampa vienodas ir lėkštas lėkštutis.

– Esate rašęs, kad Indijos erotiškumas – pamoka Vakarų civilizacijai. Kaip tą erotiškumą į mūsų civilizaciją būtų galima grąžinti, nenužeminant iki lytiškumo sampratos?

– Grąžinti – reiškia leisti erotikai gyventi laisvai. Tada visa kita banalybė ar kasdienis noras būti lytiškam dingsta, nes viskas yra įdomu ir džiaugsminga. Nebereikia rūpintis, spoksoti į kitus tik kaip į lytiškus, pornografiškus, kitos lyties žmonės tampa ne daiktais – jie tampa įdomūs, išjudina tavo fantaziją ir kūrybiškumą. Kaip minėjau, Jeanas-Paulis Sartre`as, Rollo May skiria lytiškumą nuo erotiškumo. Argumentas toks, kad vaikas, kuris dar nėra lytiškai subrendęs, jau yra aistringas (ir užpyksta, ir džiaugiasi), nori glamonėtis, bet nėra lytiškas. Taip pat ir pasenę žmonės nebėra lytiški, bet yra aistringi. Jeigu jie atsisėda ir nublunka, jų reikalas – negaliu padėti. Bet jeigu jiems viskas įdomu, aistringumas pasilieka, tik be jokio lytiškumo.

Taigi skirtumas tarp erotikos, ugningo gyvenimo ir paprasto lytiškumo yra didelis. Ir visa mūsų mada nukreipta į norą atrodyti lytiškai. Bet tada nusirenkite – atrodysite lytiškai. Vaikščiokite gatve apsirengęs vien erdve ir viskas bus gerai – ko daugiau reikia... O tai, ko reikia, kaip tik yra galinga meilė visam pasauliui – tada viskas meilu, nori bendrauti ir su katinu, šunimi, liūtu, gėlyte. Pažanga mus susiaurina, sumedžiagina. Mano kolega iš Indijos sako – jei užšoksi ant tigro, nebenulipsi. Pažanga yra tas tigras, o mes ant jo užšokome. Kaip dabar išsikapstyti? Reikia palengva glostyti tą tigrą, gal jis sulėtės, nebebus toks įnirtęs, gal leis nulipti.

– Kas būtų, jei pradėtume gyventi vadovaudamiesi ne darbu, pažangos ar technologiniais, o erotikos dėsniais? Ar tai sugriautų civilizaciją, ar ji taptų laimės oaze, kurioje pagrindiniu varikliu taptų ne ekonominės naudos siekimas, o žaidimų ir malonumų ieškojimas?

– Erotika yra ir malonumas, ir siaubas. Siaubą kelia noras ten įsivelti ir išsilaikyti. Žmonės kartais labai nori užlaikyti savo tapatybę, o erosas į tai išvis nekreipia dėmesio. Tai reiškia ne sugriauti, o parodyti mūsų pažangos ribotumą. Ką mes pasiekėme? Geresnę ekonomiką. Gerai, bet ką ji mums atneša? Aš turiu milijardą, bet man reikia dar vieno. Tik kiek žmogus gali valgyti? Kiek jam batų reikia? Bet jis vis tiek krauna tą medžiaginį turtą. Kalbant Carlo Jungo žodžiais, mes visi esame iš motinos, kurios glėbyje jautėmės labai saugiai. Paskui išsilaisvini, bet vis tiek reikia apsaugos, reikia grįžti pas mamą. Žodžio „mama“ yra šaknis yra ir žodžio „materija“ šaknis – kuo daugiau materijos, tuo daugiau būsime pas mamą, būsime saugūs. Taip materialistai siekia sugrįžti pas mamą – bus gera, aplinka bus saugi. Todėl ir ieško mamos tie žmonės. Tik nieko neranda, nes reikia ieškoti kitų klodų.

Malonumas – labai siauras, kaip ir laimės ieškojimas savyje. Dauguma taip daro: ieško laimės, kasa ir neranda. Australijoje aborigenai turi bumerangą. Puikus dalykas, ar ne? Vakariečiams patinka – va, nereikia lakstyti, jis grįžta atgal. Tai klaida. Nepataikei į taikinį, todėl jis grįžta tuščias pas tave. Laimės savyje nerasi. Pasiek ką nors, sukurk ką nors – tai bus kitas dalykas. Tada veiki pasaulyje, veiki pasaulio kūrybiškumui ir t.t., o ne sau. Jei visą laiką kreipsi dėmesį į save – nieko nerasi. Jei aš kreipčiau dėmesį į save, nieko negaliu pasakyti, būčiau nuobodžiausias daiktas. Ką ten aš galiu apie save pasakyti. Kiti sako – na, juk pasižiūri į save... Sakau – ne, aš vonioje skusdamasis net nenoriu pasižiūrėti į save.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"