TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Filosofas: soc. tinklų sėkmę lemia mūsų noras pripažinimą gauti saugia forma

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Mes visi jaučiame vaikišką norą pabėgti nuo tiesioginio bendravimo keliamos įtampos, sako VDU Viešosios komunikacijos katedros lektorius filosofas Algirdas Davidavičius. Būtent šiuo mūsų noru sėkmingai naudojasi socialinių tinklų kūrėjai – jie tarsi pasiūlo terpę, kur žmonės pripažinimo ir kitų dėmesio gali sulaukti socialiai saugia forma.

Tačiau, atkreipia dėmesį pašnekovas, mes tik susikuriame iliuziją, kad patenkiname pripažinimo ir dėmesio poreikį. Iš tiesų tiesioginis kontaktas su kitais žmonėmis – būtinas.

A. Davidavičiaus teigimu, socialiniai tinklai keičia ir gebėjimą konfliktuoti, o konfliktas visuomenei ne mažiau svarbus nei bendradarbiavimas.

- Kuo komunikacija socialiniuose tinkluose ypatinga? Apie ką galbūt nesusimąstome puldami į socialinius tinklus?

- Tai nepaprastai masinis reiškinys, žmonės gana lengvai į juos įsitraukia, praleidžia ten daug laiko. Manau, tai nėra atsitiktinumas. Socialiniai tinklai, kaip bendravimo ir apsikeitimo informacija terpė, tapo tokia masiška ir įtraukianti, nes yra sukonstruota pačių socialinių tinklų kūrėjų ir jų elektroninių bendravimo sąsajų, vadinamųjų „interface`ų“, inžinierių.

Manau, socialinių tinklų kūrėjai – tos kompanijos, kurios sukūrė „Facebook“, „Twitter“ ar kitas panašias terpes – sugebėjo panaudoti mūsų visų norą gauti pripažinimą, kitų žmonių dėmesį mums socialiai saugia forma – be tiesioginio kontakto su kitu žmogumi rizikos. Mat mes visi turime vaikišką norą pabėgti nuo bendravimo įtampos, išvengti jos. Kitas žmogus, jeigu su juo susiduriame fiziškai, gali būti grėsmingas, gali mus įskaudinti.

Socialiniai tinklai lyg ir pasiūlo terpę, atpalaiduojančią mus nuo tiesioginio kontakto su kitu žmogumi rizikos, tuo pat metu pasiūlydami iš pažiūros labai intensyvų pripažinimą. Jeigu sugebi sukelti dėmesį kokiais nors „post`ais“ arba „tweet`ais“, jie sulaukia komentarų, „like`ų“, dalinimosi, lengva susikurti iliuziją, kad tai tenkina mūsų pripažinimo ir kitų žmonių dėmesio poreikį. Mes visi natūraliai turime kasdienį kontakto su kitais žmonėmis ir pripažinimo iš kitų poreikį, ir socialiniai tinklai sugebėjo labai gerai panaudoti šitą mūsų poreikį.

Rezultatas – visos šitos terpės tuo pat metu smarkiai pakeičia savimi ir taip varganą laiką bendrauti, turėti draugišką kontaktą su kitais, kuris mus atgaivintų, patenkintų ir pan. Laiko kišenės, kurios lieka tiesioginiam kontaktui su žmonėmis, vis labiau mąžta. Tiesioginis kontaktas, palyginti su socialiniais tinklais, reikalauja kur kas daugiau organizacijos, dėmesingumo, mūsų buvimo, įsitraukimo pastangų, mes natūraliai jo pradedame vengti ir mažiau savęs skirti tiesioginiam kontaktui. Bet būdami gyvos būtybės mes gana greitai atrandame, kad jaučiame vis didėjantį badą tiesioginio draugiško, ramaus, saugaus kontakto, kuris mus gaivintų.

- Kaip Jums atrodo, ką toks aktyvus įsiliejimas į socialinių tinklų gyvenimą sako apie mus, apie šiuolaikinę visuomenę?

- „Facebook“, „Twitter“ ir kiti socialiniai tinklai taip nebūtų paplitę, jeigu žmonės nebūtų taip ištroškę pripažinimo, nebūtų taip narcistiškai parengti šiuolaikinės rinkos sistemos. Šiuolaikinėje laisvoje rinkoje mes jaučiame poreikį būti kuo geresniais vartotojais ir darbuotojais. Net ne poreikį, o reikalavimą. Rinka spaudžia tokiais būti.

Jeigu mes nebūsime tokie – nevartosime tam tikrų „brand`ų“, nebūsime produktyvūs darbe arba apskritai atsisakysime dalyvauti darbo rinkoje, mūsų laukia atskirtis, vienatvė ir skurdas. Tai gana grėsmingos perspektyvos. Dėl to mes visi bandome įsitraukti. Per pastarąjį keliasdešimt metų laisvoji rinka užgrobia ir kolonizuoja vis gilesnius mūsų žmogiškojo gyvenimo „regionus“.

- Neseniai teko skaityti interviu su režisieriumi M. Haneke, kuris teigia, kad komunikacija, pagrįsta žodžiais, yra nieko verta, kol žmogaus nepaimi už rankos ir su juo neužmezgi fizinio kontakto; tik čia yra tikra komunikacija. Ką mes tuomet veikiame socialiniuose tinkluose? Ar tą galima vadinti komunikacija? Ar ji gali patenkinti žmogiškąjį poreikį bendrauti? Juk kažkokiomis formomis patenkina?

- Aš viso to nevadinu bendravimu, aš tai vadinu apsikeitimu. Manau, kad šitų terpių kūrėjai turi labai ekonominį, mechaninį požiūrį į žmonių gyvenimus, žmonių poreikius. Taip tiesiogiai ir suprantama: žmonės keičiasi informacija ir štai – yra puikūs instrumentai žmonėms ja apsikeisti.

Tačiau bendraudami mes ne šiaip keičiamės informacija. Kaip biologinės būtybės, mes turime neištrinamų organinės, biologinės kilmės poreikių. Mūsų socialumas, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti leido mums, kaip rūšiai, išlikti, išgyventi paskutinius šimtą tūkstančių metų.

Yra ir kitas aspektas – mes, kaip žmonės, ne tik bendradarbiaujame, bet ir konfliktuojame. Mūsų gebėjimą konfliktuoti socialinės terpės pakeičia kažkuo nekonfliktišku arba pakankamai nereikšmingu. Dauguma dalykų, su kuriais gyvename, – žmogaus veiklos pasekmė. Valstybė, visuomenė priklauso nuo mūsų veiklos, mes padarėme šituos dalykus – ir ne po vieną padarėme, o kartu, kaip visuomenės, kolektyvai. Mes nebūtume viso to padarę be konfliktų.

Konfliktas mums svarbus. Ne šiaip varžybos, bet ginčas, kaip kritinės informacijos, alternatyvų iškėlimas, galų gale gebėjimas pasiekti kompromisų. Tai neišvengiama gyvenimo dalis, per tai mes pasiekiame kaitos ir tokių savo veiklos rezultatų, kurie tenkina įvairias visuomenės dalis.

Bet dabar gebėjimas konfliktuoti – pakeisti kažką, kas daugybės žmonių netenkina, –persikėlė į elektronines erdves, kuriose pavirsta įžeidimų apsikeitimu, keliančiu depresiją, ir vienas kito nesupratimo patirtimi, kuri nepavirsta jokia tiesioginio konflikto veikla.

- Galbūt tada tai turi tendenciją virsti pasyvia agresija?

- Taip, depresija yra pasyvi agresija. Depresija yra mūsų reakcija į negalėjimą ką nors pakeisti. Mes jaučiamės kolektyviai vis mažiau pajėgūs kažką pakeisti gyvenime. Viena vertus, mūsų tiesioginis kontaktas – tiek bendradarbiavimas, tiek konfliktas – lyg ir pakeičiami šitų socialinių terpių, kita vertus, mes vis mažiau matome galimybių kažką organizuotai politiškai veikti. Galimybių nebuvimas verčia mus jaustis bejėgiais. O bejėgystė ir negalėjimas išreikšti savo pykčio, protesto ar nepasitenkinimo produktyviai, kad kažkas pasikeistų mums visiems, varo mus į depresiją.

Depresija, manau, neišvengiama ne tik socialinių tinklų, bet ir apskritai dabartinio rinkos gyvenimo pasekmė. Ji rodo visų mūsų negebėjimų prisitaikyti prie šito labai išsiplėtojusio rinkos pasaulio ribas. Mes visi kažkokiu metu atrandame, kad nebegalime, kad jaučiamės bejėgiai, nežinome, ką daryti. Mes nuolat spaudžiami būti geresni darbuotojai, geresni vartotojai, geresni tėvai, labiau pastebimi socialiniuose tinkluose, būti labiau savimi, bet mes kažkurią dieną nebegalime būti labiau savimi.

Tai, kad depresija tapo pagrindiniu negalavimu šiais laikais ir kad apie ją sukurta atskira rinka – tiek paslaugų, tiek psichologinės farmacijos, kad visiems galima būti kartas nuo karto depresyviems, yra šiuolaikinės rinkos bandymas priimti mūsų atomizuotų darbuotojų, vartotojų masės žmogiškas ribas. Mes, kaip būtybės, negalime visą laiką būti ir geri darbuotojai, ir geri vartotojai, ir dar socialiai aktyvūs.

- Mūsų, kaip socialinių tinklų vartotojų, nuotaikomis ne taip seniai, kaip paaiškėjo, domėjosi vienas populiariausių tinklų– „Facebook“. Buvo tiriamos vartotojų emocijos: mažindami teigiamų arba neigiamų publikacijų skaičių žinių sraute stebėjo, kaip vartotojai į tai reaguoja. Ką sako toks manipuliavimas emocijomis?

- Atkreipkite dėmesį, kad šiuolaikinėje verslo kalboje, kuri yra perėjusi ir į viešąją politiką, tai vadinama ne manipuliavimu, o išteklių valdymu. Dar yra terminas, perėjęs į viešąją politiką ES ir kitur, – žmogiškieji ištekliai. Kalbame apie žmogiškųjų išteklių plėtrą, turime įvairius žmogiškųjų išteklių skyrius, vadybininkus. Per pastaruosius kelis dešimtmečius mes, kaip būtybės, esame rinkos institucijų „išteklizuoti“, vertinaMi kaip ekonominis išteklius. Taip pat esame įpareigoti save, kaip išteklius, visaip plėtoti ir turtinti. Taigi turime paruoštą dirvą tokiam visiškai mechaniniam, ekonominiam požiūriui į žmones.

Kalbant apie „Facebook“ tyrimą, tai yra tik labai aiškus, paviršutiniškas simptomas šitos pačios problemos – žmonių nuvertinimo, nužmoginimo. Kas yra naujo šiuolaikiniame kapitalizme – tai, kad iš tikrųjų atėjo žinių ekonomikos amžius, bet jis neatėjo kaip vartojimo, laisvalaikio rojaus amžius. Mes dirbame dar daugiau už mažesnius pinigus, ir jaučiamės dar didesniais ištekliais. Mūsų elgesys elektroninėse terpėse gali būti fiksuojamas, tampa duomenų srautu.

Turime pasaulį, kuriame atsirado nepaprastai išpampusios ir vis labiau pamPstančios duomenų bazės, visą gyvenimą apskaitančios statistiškai. Iš jų siekiama gauti ekonominės naudos. Jos yra tiriamos, atsiranda ekonomika, pagrįsta vadinamuoju duomenų kaupimu ir analizavimu. Juos analizuojant galima gauti strateginių žinių arba supratimą, kuris pagerintų investicijų grąžą kompanijoms, vartojimo elgsenos kontrolę, o taip pat saugumo galimybes valstybėms bei piliečių masinę kontrolę valstybių institucijoms.

- Užsiminėte apie saugumą. Regis, ši sąvoka šiandien tėra iliuzija. Esame iš esmės valdomi – tiek socialinių tinklų inžinierių, kuriančių algoritmus ir teikiančių mums tik tam tikrą, esą mums aktualią informaciją, tiek stebimos mūsų reakcijos. Ar Jums nekyla noras susikrauti kuprinę ir vykti kur nors į kalnus? Ar ir tai nepadės?

- Ne, mes jau gyvename globalizuotame pasaulyje, ir globalios rinkos institucijos veikia visur. Net ir Tibetas yra rinkodaros objektas, ir Dalai Lama yra prekinis ženklas. Antarktida yra vieta, kur veikia investuotojų sprendimai. Kažkas juk turi apmokėti ekspedicijas į Antarktidą. Taigi pabėgti nėra kur, vis tiek kažkas tave pasieks.

- Tai kokia būtų išeitis? Kaip sugyventi su šiuolaikinių technologijų keliamais iššūkiais nenukenčiant?

- Tai labai rimta problema, ją bandoma komercializuoti. Knygynuose yra daugybė literatūros, kuri kupina įvairių prisitaikymo prieš šio pasaulio receptų, daugiausiai sufabrikuotų iliuzijų: kaip parduoti „Ferrari“, kaip būti sėkmingam.

Ką dabar daryti mums, paprastiems „Faceook`o“, „Twitter`io“ taip nuvargintiems vartotojams, darbuotojams? Vienintelis kelias – grįžti prie to, kas gelbėjo, pavyzdžiui, Antikos pasaulio byrėjimo laikais. Tuo metu buvo stoikų filosofinė mokykla, kuri kaip vienintelį išsigelbėjimą matė kritinį mąstymą apie tai, ką tu, kaip pavienis asmuo, gali iš tikrųjų pakeisti, o ko negali. Iš tikrųjų pavienis žmogus, nors ir labai spaudžiamas save suvokti kaip pavienį, kaip unikalų, neprivalo savęs taip visą laiką plėtoti.

Jis turi priimti savo kontaktų ir draugystės su kitais poreikį, atstatyti savo ryšius, draugystę su kitais, kad ir kaip tai trapu ir nesaugu atrodytų, ir kažką veikti kartu. Reikia atstatyti socialumą iš apačios. Kito kelio nelabai yra. Taigi – kritinis mąstymas ir pasitikėjimu pagrįstas kontaktas su kitais. Ir draugai – tai ne „Facebook“ draugai, ne „Twitter“ kontaktai. Mes turime tapti sąmoningi ir realistiški draugai vienas kitam.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"