TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Filosofė: supermoters įvaizdį pakeis ramesnis

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šių dienų visuomenėje dominuojantis stereotipinis įvaizdis, kad moteris tvarko, prižiūri visus namus, gamina valgyti, augina vaikus, visus paguodžia, gydo, slaugo susirgusius, vis pilnėja ir plečiasi, sako filosofė Agnė Budriūnaitė.  Vis dėlto, jos nuomone, supermoters įvaizdis ilgai neišsilaikys ir po jo turėtų ateiti ramesnis periodas.

A. Budriūnaitė pastebi, kad vienam stereotipui įsitvirtinus, jį visuomet nušluoja antistereotipo banga.

„Sakykim, moters, kaip namų šeimininkės, stereotipinį įvaizdį lėmė gyvenimas. [...] Dauguma gyveno taip, rūpinosi savo ūkiu, šeima, namais. Kai stereotipas ėmė byrėti iš vidaus, ėmė kurtis kitas. Dabar galingas stereotipas, kad moteris yra labai gera visuomenės veikėja ir karjeristė, bet kartu ir namus spėja prižiūrėti arba bent jau aukles ar namų šeimininkes pasamdo ir jas kontroliuoja.

Kai tai tapo stereotipu, o ne stereotipo laužymu, kilo atvirkštinė reakcija, ir moterys vis dažniau prabyla apie tai, kad jos tokios nėra arba visai nesiekia, nenori tokios būti. [...] Ir tada vėl ima kilti banga, kuri pasiekia kritinę panašiai gyvenančių moterų masę, ir tai vėl tampa stereotipu“, – sako filosofė.

Kaip gimsta stereotipai apie moterį ir moteriškumą, kokie jie užkoduoti istorijoje, religijoje, mitiniame mąstyme, kokios moteriškumo sampratos šiandien ir kokios gali būti rytoj – apie visa tai su filosofe Agne Budriūnaite kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

-Kokias moteriškumo sampratas išskirtumėte iš istorinės, religinės pusės? Apie kokias moteriškumo sampratas galime kalbėti?

-Aš moterį, nepriklausomai nuo istorinių laikotarpių, netgi nuo skirtingų religijų ar visuomenių, pirmiausia matau kaip motiną. Moteris motina kiekvienoje visuomenėje, kultūroje užima labai pagarbią vietą dėl visiškai natūralių priežasčių: jeigu nebūtų motinų, nebūtų ir mūsų visų, nebūtų žmonijos. Taigi kiekvienoje visuomenėje, kiekvienoje religijoje pagarba, dėmesys motinai –neabejotina vertybė.

Kitas, labai ryškiai transformuojamas aspektas, irgi pabrėžiamas įvairiose kultūrose ir šiais laikais, yra moters mergelės, tyrumo įsikūnijimo įvaizdis. Nuo seniausių laikų moteris mergelė (ne motina) buvo suprantama kaip nekaltumo, tyrumo įsikūnijimas, į kurį, nepriklausomai nuo visuomeninės padėties, dvasiniame lygmenyje turėtų lygiuotis visos moterys. Tai labai sudvasintas idealas ir religijose dažniausiai matome tyrumą įkūnijančias deives, krikščionybėje – Mergelę Mariją.

Šiais laikais visuomenėje toks idealas daugiau ar mažiau vis tiek išlieka, nors keičia savo formas. Sakykim, kokia nors dušo želės reklama irgi išnaudoja šį įvaizdį arba kokios arbatos su ramunėlėmis reklamoje mergelė bėga per ramunėlių pievą ir kuria tyrumo, lengvumo įspūdį, bet paskui iš tos reklamos potekstės gali išeiti kažkas kita, labai buitiška.

Viduramžiais riterių įkvėpimo šaltinis ir buvo toks įvaizdis. Žinoma, mano supratimas apie riterius irgi labai romantizuotas, nėra istorinis, vis dėlto suprantu, kad riteriai, kurie keliaudavo į tolimus kraštus, negalėjo neturėti kontakto, tad jiems beliko dvasingas, kažko švento įvaizdis, dėl kurio jie kariavo ir į kurį nukreipė savo jausmus.

Pats populiariausias, ko gero, yra moters žmonos įvaizdis. Paprastai pasakius – antrosios vyro pusės. Tai visai natūraliai susiklosčiusi situacija, nes nuo seniausių laikų buvo bandoma suprasti, kas yra žmogus, tiksliau – kas yra vyras ir moteris, nes žmogaus, kaip tokio, nėra. Yra lytiškas žmogus. Taigi antroji pusė, priklausomai nuo kultūros, irgi suprantama nevienodai.

Tarkim, Platono „Puotoje“ yra įvairių požiūrių. Vienas iš jų sako, kad kažkada žmogus buvo vienas, o paskui skilo į dvi dalis. Šis romantizuotas požiūris per visus amžius keliauja iki mūsų laikų: teigiama, kad kiekvienas ieško savo antrosios pusės. Antroji pusė suprantama kaip papildomumas – moteris papildo vyrą, vyras papildo moterį. Čia labai aiški lygybė – jie vienas be kito negali, nėra taip, kad kažkuris dominuoja. O jeigu tik atsiranda vienos pusės akcentavimas, šito santykio, įvaizdžio iškart netenkame.

Yra ir moters, kaip blogio įsikūnijimo, įvaizdis. Ji – grėsmė pirmiausia vyrui, paskui – ir visuomenei. Visos blogiukės moterys (prostitutė ar tiesiog aistringa moteris) tarp vyrų gali sukelti nesantaiką ir jų reikia saugotis. Negalima sakyti, kad religijose šis įvaizdis pabrėžiamas – neakcentuojama, kad moterys visos tokios, bet iš vyriškos pusės žiūrint pabrėžiama, kad to reikia saugotis. Žiūrint per šitą prizmę, visas vyriškas aistras pažadinanti moteris vyrams dažnai nereikalinga, nes ji blaško dėmesį, atitraukia nuo pagrindinės veiklos. Pvz., jei lakūnui prieš akis šmėžuos būtent tokia stiuardesė, jis negalės susikaupti. Tai susiję ir kunigyste, celibatu – nuo tokios moters vyrai turi nusigręžti ar atsitraukti toliau.

Nors šiais laikais populiarus moters, kaip antrosios pusės, įvaizdis, bet atsiranda labai didelė disharmonija – moteris suprantama kaip vyro priedėlis (dabar daug įvairių priedėlių, pvz., televizijos), ji tarsi buitinis elementas, tik priedas. Šiuo atveju nekalbama apie lygybę, vienas kito papildymą – moteris reikalinga kažkam, t. y. toks subjektyvuotas moters įvaizdis.

Tai gali būti ir moters grožis, reikalingas vyro įvaizdžiui, ar buitinės funkcijos, kurias moteris atlieka kaip namų šeimininkė, vaikų mama, bet esmė – atsiradęs požiūris į moterį rodo, kad ji nebeturi savaiminės vertės. Ji vertinga tik dėl atliekamų funkcijų. Moteris reikalinga ne dėl savęs, ne dėl to, kad ji išvis tokia yra, o dėl to, kad kažką darytų. Ji kaip priemonė – ne kaip tikslas savaime. Žinoma, tokiame vulgariame pavidale šitas įvaizdis pasireiškia kaip visiškas moters nevertinimas. Todėl būna, kad moterys mušamos, psichologiškai engiamos ir aiškiai nurodoma jų vieta: jos turi atlikti tas funkcijas.

Galiausiai šiais laikais ypač išryškėja tikrai nenaujas moters, kaip valdovės, įvaizdis. Nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose matome moterį deivę. Sakykim, Atėnė karo lauke valdo kariaunas, o ne kelis vyrus. Šiais laikais daug fantastinių filmų, trilerių, kur moteris yra supermoteris. Net sunku pasakyti, kurie iš tradiciškai skirstomų bruožų yra moteriški, kurie vyriški. Be abejo, dažniausiai moteriškumas pabrėžiamas per kūniškumą, bet vis dėlto tai valdymas – ji valdo visus vyrus.

Panašų įvaizdį kuria ir karjeros moterys: banko prezidentė arba kokios verslo įmonės vadovė valdo visą aplinką. Galima būtų galvoti, kad tai feministinis reiškinys, kai moteris gauna tokį vaidmenį, bet iš tiesų istorijoje buvo nemažai imperatorienių, kurios buvo ne kokios mažos verslo bendrovės vadovės, o visos šalies valdovės.

Čia vyrai ima atlikti funkcinį vaidmenį, t. y. atrodo, kad jie reikalingi nebe dėl to, kad jie patys savaime vertingi, o dėl to, kad atlieka kažkokias funkcijas. Galima netgi susidaryti vaizdą, kad vyrai išvis nereikalingi, bet aš manau, kad jų funkcijos išlieka ir toliau reikalingos. Nebūtinai tai fizinės funkcijos, bet vyras pats savaime.

-Ką reiškia būti moterimi šiandien? Kokie moteriškumo idealai labiausiai paplitę? Kokie ryškiausi bruožai?

-Įvaizdžiai labai retai būna gryni. Dažniausiai jie susiję, vienas kitą pildo. Šiuolaikinėje visuomenėje tarpusavyje šie įvaizdžiai dera nederėdami. Manau, kad skirtingos žmonių grupės akcentuoja skirtingus bruožus. Visuomenėje, be abejo, labai iškeliami visi vadinamojo moteriškumo bruožai: grožio, jaunystės kultas, bet kartu akcentuojamas ir moters valdovės įvaizdis. Bent jau tokios, kuri tvarko savo gyvenimą.

Iš tiesų realybė tokia, kad daugelis moterų, net jeigu ir nenori, priverstos tvarkyti savo gyvenimą, nes nebeužtenka, kad vienas šeimoje dirbtų, išlaikytų šeimą. Bet namus prižiūrėti irgi reikia. Ir tas stereotipinis įvaizdis, kad moteris tvarko, prižiūri visus namus, gamina valgyti, augina vaikus, visus paguodžia, gydo, slaugo susirgusius, pilnėja, tirštėja ir funkcijos tarsi plečiasi.

Tada jau tampa problema kalbėti ne apie moters, bet apie vyro įvaizdį. Kaip jis turi atrasti savo vietą šalia tokios besiplečiančios moters? Iš tiesų vietos vis mažėja ir mažėja, o stereotipai, kas yra vyriškas gyvenimas ir vyriška veikla kad ir namuose, kas yra moteriški užsiėmimai, labai gajūs. Stereotipai staiga neišnyksta. Ne kiekvienas toks drąsus, kad savo gyvenime imtų kurti naujas tradicijas, juo labiau kad visuomenės spaudimas pakankamai stiprus.

Nedaugelis reklamų ims ir parodys, kad vyras skalbia ir reklamuoja naujus skalbiamuosius miltelius ir džiaugiasi, kaip puikiai išskalbti jo marškiniai. Verslininko, kuris irgi labai savarankiškas, įvaizdžiui tai ir tiktų, bet bendram vyro standartui nebetinka. Manau, kad ne visai teisingai suprantant feministiniais judėjimais dažniausiai įvardijami kraštutinumai, ir dalis moterų tada irgi atsitraukia ir sako, kad nenori būti kaip vyrai, nori būti moterys.

Kai vyrus ir moteris suvienodina darbai (visi sėdi prie kompiuterių), atsiranda poreikis išsiskirti, kažkur pasijusti moterimi, kompensuoti praradimą, kuris anksčiau, manau, išryškėdavo per darbą: jeigu dirba moteris, iš karto aišku, kad tai moteriškas darbas, ir ji atsiskleidžia kaip moteris. Jeigu moteris dirba abiem lytims tinkamą darbą, jai labai sunku atsiskleisti kaip moteriai.

-Kaip, esant tokiam suniveliavimui, šiuolaikinės moterys atsiskleidžia kaip moterys?

-Paprastas pastebėjimas – labai išpopuliarėjo visokios svetainės, kur bendrauja moterys. Paplepėjimas bemezgant, beverpiant ar bekuliant linus persikėlė į virtualią erdvę. Tiesiog šalia to, kad dirba prie kompiuterio, ištaikiusios minutėlę moteriškės dar įlenda į kokią svetainę, kur gali pasidalyti savo nuotaikomis, nuomonėmis apie drabužius, visuomeninį gyvenimą.

Kitas dalykas – nuolat atsigauna rankdarbiai (įvairiausi karoliukų vėrimai, dekupažas ir pan.), kurie labai išreiškia, sužadina moterišką buitinį kūrybiškumą. Manau, kad moteriškumas labai atsiskleidžia per tai, ką gražaus moteris susikuria savo buityje. Įvairiausi namų tvarkymo patarimų žurnalai – visa tai vėl tam pačiam skirta.

Be abejo, moterys save išreiškia per saviveiklą – klesti šokio, dainavimo studijos. Anksčiau, jei norėjai šokti, reikėdavo turėti partnerį, kitaip niekas į šokių kolektyvą ar grupę nepriims. Dabar gausu linijinių šokių, pilvo šokių ir pan., kurie padeda skleistis moteriškumui, atrasti ir puoselėti moterišką pusę, kuri susieja ir kūną, ir dvasią. Dabar klesti daug mini verslo sričių ir didelė jų dalis skirta būtent moteriškumui. Įvairiausių priemonių puoselėti moteriškumą matau tikrai gana daug.

-Ką rodo tai, kad apie moteriškumą viešojoje erdvėje kalbama daug? Diskusijų, ką reiškia būti moterimi šiandien, kokios problemos, kokie iššūkiai, nemažai.

-Visų pirma tai atsvara toms kalboms, kad moteriškumo neliko. Ilgą laiką buvo kalbama, kaip moterys vyriškėja, pradedant nuo aprangos, baigiant veikla (vairuoja automobilius, eina į politiką). Pokalbiai apie moteriškumą rodo, kad jis niekur nedingo – jis transformuojasi, įgauna kitas formas. Kita vertus, moteris įgauna vis daugiau balso teisės viešojoje erdvėje ir vis daugiau dalykų bandoma pažvelgti iš kelių pusių, t. y. nebėra savaime suprantama, kad vyrų kalbėjimas apie pasaulį yra visaapimantis, vis dažniau suteikiamas balsas moterims.

Iš tiesų tie matymai kartais būna tokie skirtingi, kad apie tą patį dalyką žmonės išsako visiškai kitus dalykus. Manau, kad ir įvairiausių pokalbių apie moteriškumą tikslas nėra tiesiog iškelti moteriškumą kaip tokį ir juo grožėtis arba puoselėti ir gelbėti, bet yra siekis visuomenėje susigrąžinti pusiausvyrą, kad išliktų harmonija, kad būtų matomas visas pasaulio vaizdas. Todėl susidomėjimą moteriškumu labiau vertinčiau ne tiek, kaip moteriškumo restauravimą, kiek apskritai visos visuomenės harmonijos atkūrimą.

-Kaip jums atrodo, kokia moteris bus ateityje?

-Manyčiau, kad ir toliau viskas vyks bangomis. Nemanau, kad kažkas nusistovės ir XXI a. viduryje moteris bus „tokia“. Manau, kad dominuos tai vienas, tai kitas įvaizdis. Esu įsitikinusi, kad po šitosupermoters įvaizdžio, kur ji ir verslininkė ar bent darbuotoja, ir namų šeimininkė, ir mama, ir gera žmona, ir dar visuomenės veikėja, turėtų ateiti ramesnis periodas. Žinoma, tai labai priklauso nuo ekonomikos, bet tai tikrai ilgai neišsilaikys, nes per sunku. Labai daug moterų ir dabar kalba apie tai, kad joms gera būti namie, jos gerai jaučiasi namų šeimininkėmis, džiaugiasi ilgomis motinystės atostogomis ne dėl pinigų, o dėl to, kad ramiai būna namie, savo vietoje.

Kita vertus, kai šiuolaikinėje visuomenėje viskas vyksta taip fragmentuotai, visi individualistiškai žiūri į savo kiemą ir savo asmenybę, moters įvaizdžių vis gausės, jie įgaus įvairesnių atspalvių ir sugyvens vienoje visuomenėje. Tai, ko gero, vyksta ir dabar, nes daugiau dėmesio skiriama ne moteriškumui ir vyriškumui, bet būtent atskirai asmenybei.

Kai žiūrime į kažkokį vyrą oranžinėmis kelnėmis, einantį Laisvės alėja, nebekyla mintis, kad galbūt jis nevyriškas. Kyla mintis, kad jis taip išreiškia savo asmenybę. Lygiai taip pat moteris, važiuojanti motociklu, irgi neatrodo labai vyriška. Tiesiog dabar daugiau dėmesio skiriama asmenybei, o ar iš to atsiras arba neatsiras naujų stereotipų, niekas negali pasakyti.

-Kaip gimsta stereotipai?

Manau, kad stereotipai neatsiranda iš niekur, jie turi pagrindą realybėje. Stereotipai nėra sukuriami kažkur valdžioje ir nuleidžiami iš viršaus, nors tokių, be abejo, irgi gali būti. Ir žiniasklaida labai pasitarnauja kurdama kažkokį įvaizdį. Tačiau manau, kad įvaizdžiai prilimpa arba neprilimpa, t. y. jie įsigyvena arba ne. Tie, kurie įsigyvena, turi biologinį, psichologinį arba ekonominį pagrindą. Jie išreiškia vyraujančias tendencijas.

Stereotipai taikomi visiems, bet tada kyla banga antistereotipų, nes bandoma paneigti tokį įvaizdį. Sakykim, moters, kaip namų šeimininkės, stereotipinį įvaizdį lėmė gyvenimas. Negalime sakyti, kad nebuvo Žemaitės, Marijos Kiuri ar kitų moterų, kurios negyveno tokio gyvenimo, bet dauguma gyveno taip, rūpinosi savo ūkiu, šeima, namais.

Kai stereotipas ėmė byrėti iš vidaus, ėmė kurtis kitas. Dabar galingas stereotipas, kad moteris yra labai gera visuomenės veikėja ir karjeristė, bet kartu ir namus spėja prižiūrėti arba bent jau aukles ar namų šeimininkes pasamdo ir jas kontroliuoja. Kai tai tapo stereotipu, o ne stereotipo laužymu, kilo atvirkštinė reakcija, ir moterys vis dažniau prabyla apie tai, kad jos tokios nėra arba visai nesiekia, nenori tokios būti, jas priverčia gyvenimas, bet tai nėra jų idealas ir jos save mato kitaip. Ir tada vėl ima kilti banga, kuri pasiekia kritinę panašiai gyvenančių moterų masę, ir tai vėl tampa stereotipu. Tada vėl ateina kita banga ir vėl ima laužyti tą stereotipą.

Kiekviena moteris, atsigręžusi į save, pamato, kad jos sieloje nėra stereotipų. Kažkur giliai, anapus visų stereotipų, yra asmenybė. Ir tada jau nebegalime kalbėti apie moteris, kaip apie kažkokią pilką, vienalytę masę, kuriai kažkas būdinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"