TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

G. Vaitkutė: „Buvo daugiau bendravimo akis į akį“

2015 12 04 10:00
Organizatorių nuotrauka

Šeštadienį, gruodžio 5 d., minima Tarptautinė savanorių diena. Girmantė Vaitkutė, lietuvių vadinama Adele, ne pirmą kartą prisideda prie jaunimo narkotinių medžiagų vartojimo prevenciškos veiklos vykdančios organizacijos. 

Tai ne pirmas kartas, kai garsi atlikėja prisideda prie dešimtmetį jaunimo narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos srityje Lietuvoje veikiančios „Mentor Lietuva“ veiklos. Prisimindama tuo metu patirtus išgyvenimus bei tėvų skyrybas, mergina nenustojo šypsotis ir sakė esanti labai dėkinga savo šeimai, iš kurios tuomet ir dabar jaučia begalinį palaikymą.

– Kodėl dalyvaujate prevenciniame projekte?

– Sutikau dalyvauti, nes tai svarbi tema ir aš visąlaik stengiuosi atkreipti dėmesį, kaip gyvena, kaip elgiasi šiuolaikiniai paaugliai, vaikai, ir man dažnai pasidaro baisu arba liūdna. Aš galvoju, kad, jeigu mes dažniau atkreiptume dėmesį į jaunimo problemas, situacija pagerėtų.

– Kuo Jūsų paauglystė skyrėsi nuo šiuolaikinio jaunimo?

– Iš vienos pusės skyrėsi, iš kitos – ne. Aišku, kad tas laikas visiems nėra lengvas, o šiuolaikiniai paaugliai skiriasi tuo, kad, mano nuomone, jie koncentruojasi truputį į kitus dalykus, nei, kad mes koncentravomės. Ir iškart galiu pasakyti, ką aš dėl to „kaltinu“. Aš sakyčiau, kad labai didelę įtaką tam daro šeima ir kiek bei kaip su tais paaugliais yra bendraujama.

Prieš gerą dešimtmetį, kai aš pati buvau paauglė, mes neturėjome kompiuterių, mobiliųjų telefonų, planšečių – ir mums to nereikėjo. Susirasdavome kitokių veiklų. Buvo daugiau bendravimo akis į akį, tiek šeimoje, tiek apskritai. Kadangi man yra tekę dirbti su paaugliais, aš dažnai pastebiu, kad jie turi po kelis mobiliuosius telefonus, negauna tėvų dėmesio ir to dėmesio prašo kitokiais būdais, kurie yra gana kritiški ir blogi. Manau, tai didžiausias skirtumas.

Aš augau tam tikra prasme komplikuotoje šeimoje – mano tėveliai išsiskyrė, aš buvau vyriausias vaikas, mamytė daug dirbo ir tarsi mes galėjome eiti kur norėjome ir pridaryti visokių blogų dalykų. Tačiau taip nebuvo. Mama mane išleisdavo visur, kur aš norėdavau eiti, tik pasakydavo, kada grįžti – ir aš visada grįždavau laiku. Jeigu matydavau, kad nespėsiu, aš visais įmanomais būdais ieškodavau, kaip pranešti, kad vėluosiu dešimt minučių. Taip mus mama augino ir man niekada nekilo minčių laužyti tas taisykles. Mane visur išleisdavo, manimi begaliniai pasitikėjo ir aš stengiausi daryti viską, kad taip ir išliktų. Kai tavimi pasitiki, kai elgiasi, kaip su suaugusiu, tai yra malonu, jautiesi vertinimas ir nori, kad taip būtų ir toliau.

– Kokie sunkumai laukia paauglystėje?

– Paauglystės nelengvumas, sakyčiau, yra socialinis. Mokykloje ne visada būna lengva, kai kurie nesupranta fizinių pokyčių, šaiposi ir atsiranda trintis. Vieni nemoka priimti to, kaip jie atrodo, o kiti nesugeba priimti, kaip atrodo kiti.

Ir aš turėjau tokių išgyvenimų dėl savo išvaizdos, figūros – manęs nesugebėjo priimti iki aštuntos, devintos klasės. Kažkaip tą perėjau, oda truputį storesnė pasidarė. Tokios kiekvieno žmogaus patirtys susideda į kažkokį lagaminėlį ateičiai.

– Kalbant apie bendraamžius, kurie maištavo, vartojo narkotines medžiagas, ar Jūs jautėte, kad esate kitokia?

– Paauglystėje aš labai sėkmingai pasirinkau tuos bendraamžius, su kuriais bendravau. Gal ir gaila dabar, kad aš ne tiek daug draugų turėjau klasėje, nors nematau tame nieko blogo. Aš radau savirealizaciją kitur – grojau simfoniniame orkestre smuiku, kur buvo puiki kompanija, ir nuėjau į skautus, kur irgi sutikau nuostabių žmonių. Jie iki šiol yra su manimi gyvenime. Tai vieni geriausių mano pasirinkimų, kadangi, kaip ir minėjau, man leisdavo pasirinkti, ką aš noriu veikti. Manęs nevaržydavo ir davė laisvę rinktis, ir aš galvoju, kad tai yra svarbu. Jeigu tu sakai: „Ne, tu tai jau nešoksi“, kaip tam vaikui jaustis? Jeigu jis tiesiog nori pabandyti? Geriau jau jis pats po dviejų savaičių supranta, kad jam galbūt nelabai tai sekasi ar nepatinka. O jeigu ir nelabai sekasi, bet patinka, galbūt po kurio laiko ims sektis labai gerai. Man šiuo klausimu labai pasisekė – aš galėjau rinktis veiklas ir dabar žiūrėdama atgal, matau, kad pasirinkimai buvo geri.

– Kaip manote, kodėl vieni paaugliai atsispiria narkotinėms medžiagoms, o kiti ne? Kas turi tam įtakos?

– Manau, kad visi paaugliai mėgsta, kad su jais bendrautum kaip su žmogumi. Jie savęs nebelaiko vaikais. Mano nuomone, kartais reikėtų jais labiau pasitikėti ir duoti atsakomybės gerąja prasme, nes tada žmogus pradeda kažkokius iššūkius sau kelti.

Aš turiu ketverių metų patirtį darbo su vaikais ir pastebėjau, kad dabar yra planšečių, į kurias jie visi sulindę, amžius. Norėdamas atkreipti jų dėmesį, turi labai pasistengti.

Mano nuomone, šeima vaiko poelgiams taip pat turi labai daug įtakos. Šeimoje mes daug kalbėdavomės ir aš manau, kad tai tikrai svarbu bet kokiame amžiuje. Kalbėtis reikia ir tada, kai yra gerai, ir tada, kai būna blogai. Manau, kad pokalbis yra svarbiausias elementas visose gyvenimo situacijose.

– Įprasta manyti, jog Jus supančioje aplinkoje yra padidėjęs narkotinių medžiagų vartojimas. Ar Jūs matote pavyzdžių, kai žmonės nevaldo savęs, klimpsta į priklausomybes?

– Mano aplinkoje yra ne vienas pavyzdys, kaip žmonės gali įklimpti ir svarbu, kad žmogus pats nuspręstų, kada jam gana. Kiek jam kiti besakytų, kad tu turi problemą, jis to nematys. Galvoju, kad priklausomybė, kuri išsivysto nuo narkotinių medžiagų, yra absoliučiai psichologinis dalykas ir, kol tu pats nesusitvarkysi su savo mąstymu, tol tau niekas negalės pasakyti: „Tu sergi, tau reikėtų pasigydyti“. Iškart sakytum: „Tu šneki netiesą, eik nuo mano biednos galvos“. Žmonėms, turintiems priklausomybę, tokie dalykai neveikia iki tol, kol jie patys nesupranta, kad yra dugne.

Mano artimoje aplinkoje buvo pavyzdžių, kurie galėjo baigtis labai blogai, bet baigėsi labai gerai. Aš tikrai didžiuojuosi tais žmonėmis, kuriems pasisekė ištrūkti net ne iš alkoholio, bet iš narkotikų liūno. Dabar žiūriu į tuos žmones ir mano širdis džiaugiasi matant, kaip jie gyvena pilnavertį gyvenimą.

– Už ką padėkotumėte savo tėvams, šeimai?

– Išsiskyrusi šeima laikoma bloga šeima, tačiau aš to nemačiau. Aš gavau begaliniai daug meilės tiek iš tėvų, tiek iš senelių. Su mumis visuomet būdavo užsiimama, bendraujama. Iki šiol jaučiu begalinį palaikymą iš visų savo šeimos narių. Esu dėkinga savo šeimai už viską. Esu labai dėkinga savo mamai, kuri, mano nuomone, padarė viską teisingai. Mano sesė su broliu yra protingi, geri žmonės ir manau, kad mums viskas pavyko, nepaisant to, kad tėvai neliko kartu. Labiausiai esu dėkinga už tai, kad buvo kalbama ir buvo darna – bet kuriuo metu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"