TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Geriausi vaistai nuo vaikų liūdesio – atidumas

2014 01 11 6:00
Pasak S.Lesinskienės, daugiau aplinkinių dėmesio turėtų sulaukti ir išoriškai tylūs, nedrąsūs, savo problemų neišreiškiantys vaikai.   lesinskiene.jpg Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės dr. Sigitos Lesinskienės, vadovaudamiesi požiūriu, kad vaikystė yra džiugus, linksmas ir laimingas periodas, dažnai pražiopsome mažyliams kylančias emocines problemas. Kaip rodo tyrimai, polinkis į depresiškumą būdingas net 15 proc. vaikų nuo 5 mėnesių iki 5 metų.

"Mes ir mūsų valstybė turėtume daryti viską, kad besilaukiančios, o ypač pagimdžiusioms mamos visus pirmuosius kūdikio gyvenimo metus būtų kiek įmanoma ramios, laimingos ir besišypsančios, nes šie metai yra lemtingiausi būsimam žmogaus gyvenimui. Nuo tuo laikotarpiu susiklosčiusio kūdikėlio ir mamos bendravimo labiausiai priklauso vėlesnė žmogaus psichinė sveikata", – pabrėžė S.Lesinskienė.

Anot specialistės, pavyzdys mums galėtų būti skandinavai, kurie jau seniai suprato, jog privalu investuoti į paslaugas labai mažiems vaikams – kūdikiams ir darželinukams. Mat paauglystėje ką nors keisti dažnai jau būna per vėlu ir nelabai efektyvu.

Geriau suprasti

S.Lesinskienės teigimu, priemonės, kurios stiprintų kūdikėlio ir mamos bendravimą, padėtų mamai tinkamai atsiliepti į mažylio poreikius, geriau jį suprasti ir pajausti, yra tikrai nesudėtingos.

"Visos moterys nori būti geros mamos, tik kartais joms būtina pagelbėti. Ir tai daug nekainuoja: čia nereikia nei brangios aparatūros, nei vaistų, tik investicijų į specialistų mokymus. Pavyzdžiui, apmokius slaugytojas, lankančias kūdikius namuose, jos galėtų įvertinti, ar mamos bendravimas su vaiku atitinka mažylio poreikius, o pamačiusios problemų – patarti. Galima net nufilmuoti ir tėveliams parodyti vaizdą, kai jiems nesiseka, ir tuomet, kai padėtį pavyksta ištaisyti. Dabar į namus užsukusios slaugytojos tik paklausinėja, kiek vaikui išdygo dantukų ir kaip jis maitinamas. Labai praverstų pasidomėti ir tuo, ar vaikas atsiliepia šaukiamas vardu, ar jis šypsosi, ar tėvams lengva suprasti, ko jis nori, kaip pavyksta suvaldyti kūdikėlį, kai jis supyksta ir verkia, ar greitai jis nuraminamas", – pasakojo S.Lesinskienė. Psichiatrės teigimu, į problemą reagavus laiku ir čia pat, rezultatas būtų labai geras ir ilgalaikis, nauda – dešimteriopa.

Kai auga be pagalbos

"Kūdikio ir jį prižiūrinčių artimų žmonių, o labiausiai – mamos, tarpusavio santykių modelis turi įtakos visam vėlesniam žmogaus gyvenimui, lemia jo santykius su artimaisiais, bendradarbiais, pažįstamais. Jeigu suaugusieji padės kūdikiui, mažylis irgi išmoks padėti sau, tinkamai valdys emocijas, jausis mylimas ir priimamas. Kai to nėra, kai vaikas turi labai traumuojančios, stresą keliančios patirties, pavyzdžiui, gyvena su alkoholiu ar kvaišalais piktnaudžiaujančiais tėvais arba su labai nepastovių nuotaikų, depresiškais tėvais, jo nepasitikėjimas pasauliu ir žmonėmis liks visam gyvenimui", – pažymėjo S.Lesinskienė.

Anot gydytojos, kai mažas vaikas turi ryškių emocinių problemų, jį su tėvais galima nusiųsti pas psichologą arba psichiatrą. Tačiau pirmiausia turėtų padėti pirminės sveikatos priežiūros grandies specialistai. "Dabar viskas palikta savieigai. Kai problemų turintis vaikas tampa suaugusiuoju, jam sakoma, kad dabar jau privalo tvirtai eiti per gyvenimą", – teigė S.Lesinskienė.

Daugiau dėmesio tyliesiems

Kita sritis, kuriai, gydytojos manymu, reikėtų skirti daugiau dėmesio – darželį lankančių vaikų elgsena.

Mažyliai, kurie aiškiai parodo savo sunkumus – trukdo kitiems, yra labai judrūs, atsikalbinėja, neklauso, sulaukia dėmesio ir pagalbos. Tačiau turintys polinkį į depresiją vaikai dažnai būna tylūs, ramūs ir nedrąsūs, nepastebimi kitų, tad kyla pavojus, kad jų bėdos bus nepastebėtos.

"O juk tie išoriškai ramūs vaikai jaučia didžiulį vidinį nerimą. Tokie mažyliai nesiskundžia, tiesa, kartais verkia, bet tyliai. Kai kada jie atrodo tarsi sustingę, – tarkim, stovi prie žaislų lentynos ir net neima žaisliuko. Tas vidinis nerimas pasireiškia kūno pojūčiais: vaikučiams būna silpna, jie labai prakaituoja, dreba rankytės. Tokie vaikai ugdymo įstaigose turėtų sulaukti didesnės atidos, individualaus požiūrio ir pagalbos", – nurodė S.Lesinskienė.

Pašnekovė priminė dar 2009 metais kanadiečių atliktą tyrimą, kuriuo nustatyta, kad jau labai maži vaikai būna nerimastingi ir depresiški. Paaiškėjo, kad tokių problemų turi net 15 proc. nuo 5 mėnesių iki 5 metų vaikų. Tiesa, paprastai jų niekas nevadina depresiškais. Dažniau apibūdina kaip nervingus, įsitempusius, baimingus, nerimastingus, ne tokius laimingus kaip kiti, nesidžiaugiančius kaip kiti vaikus. Manoma, kad polinkis dažniau, greičiau ir ilgesniam laikui tapti liūdnam yra paveldimas, prigimtinis.

Nesidomi jausmais

"Jeigu vaikai būtų pamokyti, kaip padėti sau, kai liūdna, nekiltų tokio didelio pavojaus įklimpti į šią būseną", – tikino S.Lesinskienė. Pasak gydytojos, norint geriau pasijusti pirmiausia reikia suprasti, ką jauti. Tačiau neretai pasitaiko, kad tai, ką vaikas jautė, kitiems nelabai įdomu. Labiau paisoma, ką jis veikė, valgė ir pan.

"Taip vaikai neišmoksta kalbėti apie savo jausmus, bet jie niekur nedingsta. Nors ir neįvardijame savo baimės ar pykčio, sakome, kad mums viskas gerai, kūnas vis tiek reaguoja į šiuos jausmus. Vieni dažniausių mažų vaikų nusiskundimų, kai jiems liūdna ar negera – skauda galvą, pilvą, sutrinka virškinimas, pykina, vemia. Gydytojai ieško ligų, bet neranda. Tada reikėtų rimtai pagalvoti, ar tai nėra ilgalaikio liūdesio arba depresijos išraiška", – aiškino psichiatrė.

Svarbiausia – kūno kalba

Tiems 15 proc. į depresiją linkusių vaikų praverstų specialistų pagalba. Bet, anot S.Lesinskienės, daug dažniau galėtų padėti ir supratingi suaugusieji, ypač ugdymo įstaigų darbuotojai.

"Pastebiu labai stiprų norą vaiką kam nors nusiųsti, užuot pagalvojus – gal pats galiu jam padėti. Ir tikrai galima padėti. Tik per dažnai galvojame, ką sakyti. O juk tyrimai parodė, kad didžiausią poveikį daro ne žodžiai, o mūsų kūno kalba, gestai, veido išraiška. Tad reikia tiesiog būti šalia vaiko, žiūrėti jam į akis, šypsotis, parodyti supratimą, kad problemą galima įveikti. Tik antroje vietoje pagal svarbą – intonacija, o trečioje – žodžiai. Būtų gerai apkabinti prastai besijaučiantį vaikutį. Gaila, kad darželiuose ir net mokyklos pradinėse klasėse dabar akivaizdi didelė ugdytojų baimė apkabinti vaiką. Jie vengia to, kad nebūtų apkaltinti seksualiniu priekabiavimu. O juk kai kurie vaikai turi didesnį nei kiti lietimo poreikį, apkabinti jie jaučiasi saugiau", – pažymėjo S.Lesinskienė.

Nebūtina apsimesti linksmam

Kanadiečių tyrimas taip pat atskleidė, kad tų 15 proc. depresyvių vaikų mamos taip pat buvo išgyvenusios depresijos epizodų, jos irgi buvo nuo kūdikystės neramūs kūdikiai. Todėl ir manoma, kad toks prigimtinis liūdnumas yra paveldimas. Arba ši savybė gali būti išmokta. Jeigu vaikas auginamas depresiškų suaugusiųjų, jis ilgą laiką girdi pesimistinių minčių. Tereikia įsiklausyti į suaugusiųjų sakinių pabaigą: ar ten skamba pesimistiniai, ar optimistiniai teiginiai. Aplinkinių mąstymo būdą vaikui nesunku perimti.

"Kita vertus, perdėtas suaugusiųjų linksmumas – irgi ne išeitis. Net yra tokia suaugusiųjų diagnozė – besišypsanti depresija. Nors žmogus labai linksmas, šypsosi, visada pasitempęs, nors žodžiais sako, kad jam viskas gerai, kūno reakcijos, veido išraiškų neįmanoma suvaldyti. Jos išduoda didelę vidinę įtampą, o tai kelia nerimą kitiems. Vaikai labai jaučia žmones, kurie apsimeta esą linksmi. Kartais per laidotuves aplinkiniai bando apsaugoti vaiką nuo skausmo, o vertėtų paliūdėti, skausmą išgyventi kartu. Nes ir liūdniausia tiesa, kai ja pasidaliji, tampa lengviau įveikiama. Žinoma, negalime užkrauti vaikui visų savo problemų, sunkumų ir liūdesio, bet vis dėlto turėtume pasidalyti su juo savo būsena. Girdėdamas, kad kam nors liūdna, pikta, neramu, pasibjaurėtina, vaikas suvoktų, kad tokia būsena egzistuoja ir kad ją galima išreikšti. Tinkamai tai padaryti mokomės visą gyvenimą. Tad manymas, kad su vaiku visada reikia būti linksmam, o tada jis ir užaugs linksmas, nepasiteisina", – kalbėjo psichiatrė S.Lesinskienė.

Gydytoja priminė, kad lėtinei suaugusiųjų liūdesio būsenai gydyti labai sėkmingai taikoma kognityvinė elgesio terapija. Savo mąstymą sureguliavę suaugusieji geriau padės ir vaikams.

"Tikrai įmanoma pradžiuginti polinkį į depresiją turinčius vaikus, nors tai gali būti sunkiau arba tam reikia daugiau laiko", – pabrėžė S.Lesinskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"