TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Gydytoja psichiatrė: šeimos šventės teigiamai veikia vaikų ir paauglių psichiką

The Image Works/Scanpix nuotrauka

Atlikti tyrimai rodo, kad vaikų, kurie su tėvais švenčia šeimos šventes ir daug laiko praleidžia prie bendro stalo, psichika vystosi visai kitaip – jie turi saugumo ir pastovumo jausmą. Taip teigia psichoterapeutė, gydytoja psichiatrė Vida Kilikevičienė.

„Tai ypač svarbu paaugliams. Iš tikrųjų paaugliai tuo didžiuojasi (nors galbūt neparodo), gal net įsivaizduoja esą kažkiek išskirtiniai – su savomis tradicijomis, savaip švenčiantys šeimos šventę“, – sako V.Kilikevičienė.

Anot jos, šeimos tradicijos labai svarbios šeimos tvarumui bei stiprumui ir padeda žmogui suprasti, kad jis priklauso artimų žmonių grupei. Šis suvokimas būtinas, nes vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių – jausti, kad esi artimas.

– Yra sakoma, kad metams baigiantis, reikia atsigręžti atgal ir įvertinti, kaip pasikeitė gyvenimas, kas nuveikta ir kokie planai dar neįgyvendinti. Ar reikia daryti praėjusių metų revizijas?

– Kai per šventinį laikotarpį susideda visos šventės – Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trys karaliai, – galima pasakyti, kad tai – visas švenčių maratonas. Prieš tai mums duodamas advento laikotarpis, keturios savaitės iki didžiųjų švenčių, – Kūčių ir Kalėdų. Manau, kad visi šį laikotarpį ir šias šventes suprantame labai skirtingai... Dabartinis advento laikotarpis reikštų, kad dabar turėtume šiek tiek nurimti, susikaupti, pradėti ruoštis būsimoms šventėms, bet gyvenimas rodo, kad nelabai įmanoma to pasiekti kasdienybėje, nes mes dirbame, vaikai mokosi, tempai labai dideli. Tiek aš pati tai jaučiu, tiek iš bendradarbių girdžiu – per šį laikotarpį nėra galimybės susikaupti, atsiduoti apmąstymams, susikaupimui. Turbūt dėl to, kad dabar šiek tiek pasikeitę laikai, dideli tempai. Nepasakyčiau, kad ankstesnis laikotarpis, kaip apmąstymo ir rimties laikotarpis, dabar turi tokią prasmę. Vadinasi, tą susikaupimą, apmąstymą turėtume palikti Kūčių vakarienei. Na, o Kalėdos turėtų būti labiau jau šventimas...

Manau, kad nurimti galime būtent per Kūčias, jas paversti apmąstymo, susitelkimo vakaru. Tikrai nereikia norėti, kad iš anksto būtume nurimę. Manau, žmones reikėtų paskatinti tą padaryti būtent per Kūčias, kad mums nebereikėtų tiek daug vargti dėl dovanų, tiek daug mąstyti apie išorinę švenčių pusę ir blizgesį.

Norėčiau, kad susimąstytume, jog Kūčios skirtos rimčiai, prisiminimams, apmąstymams. Viena vertus, juntamas džiugesys, kad ateina šventės, mes sulaukėme naujų metų, saulė tuos grįš, bus šviesiau, visiems bus lengviau, pavasaris artės... O iš kitos pusės, turime permąstyti savo gyvenimą, kas per metus jame buvo gero ir blogo, kokie mūsų ryšiai su žmonėmis... To reikia, kad susitelktume ir pajustume dvasingumą. Norėtųsi, kad taip būtų...

– Kalbame apie švenčių laukimo laiką. Miestas pasipuošęs – ir prekybos centrai, ir gatvės. Šių švenčių pradedame laukti iškart po Vėlinių. Kaip manote, ar nepavargstame jų taip ilgai laukdami?

– Šios tradicijos turbūt perimtos iš kitų šalių, ypač iš Amerikos – tikrai labai daug komercinio pobūdžio laukimo, išorinio blizgesio, labai daug perkama. Iš tikrųjų lietuviams anksčiau tai nebuvo būdinga.

Dabar mes turime daug prekių ir galimybių pirkti. Galbūt perkame todėl, kad anksčiau nematėme tokių gražių Kalėdų Senelių ir žaisliukų – kažkaip norime patenkinti tai, ko neturėjome mes ir ko neturėjo mūsų vaikai. Bet vėlgi – tos tuštumos neužpildysi vien tik išoriniais dalykais ir blizgesiu. Nors, kita vertus, šios šventės neatskiriamos nuo dovanų. Reikėtų rasti pusiausvyrą – sveiką protą, kiek pirkti šokoladų, saldainių, žaisliukų... Žinoma, niekas nėra prieš dovanas, jos labai malonios, bet iš tikrųjų jos turėtų būti simbolinės, dovanojamos su saiku, meile. Tai yra tik dėkingumo ir dosnumo išraiška, kad tą vakarą yra galimybė susitikti, pabūti kartu ir vienas kitam dovanoti...

– Jūs pasakojate apie idealų Kūčių šventimo variantą ir dovaną įvilkote į gražų dosnumo bei dėkingumo rūbą. Bet iš tikrųjų gyvenime labai dažnai yra kitaip.

– Būtų galima daug kalbėti apie sumaterialėjimą. Negali pasakyti, kad visad pavyksta nuo to išsisukti, nes iš tikrųjų yra labai daug reklamos, daug vilionės. Ir negalima kaltinti žmonių, kad jie tam pasiduoda. Tik norėtųsi pasakyti – turėkime saiką. Kai tai tampa prievole – kas nupirks daugiau, kas nupirks geriau, kaip įtiksi, nebelieka malonumo. Turbūt čia yra bėda.

– Dažnai dovanų paieškos ir pirkimas prilyginamas psichozei. Ką manote apie tai?

– Iš tikrųjų to nereikėtų suprasti tiesiogiai. Psichozė – tai tokia būsena, kai visiškai prarandame realybę. Šiuo atveju, galima sakyti, tik iš dalies prarandama realybė ir saikas, kiek dovanų pirkti. Bet yra ir kitų psichologinių pastebėjimų.

Pastebime, kad žmonės, ruošdamiesi šventėms, jaučia nerimą, stresą, pavargsta ir labai dažnai viskas baigiasi tuo, kad susėdę prie švenčių stalo nebejaučia jokio malonumo. Kodėl taip yra? Pamirštami savi norai ir poreikiai, kaip mes norėtume švęsti, kokios mes norėtume atmosferos. Tampame gerais, nuolankiais, pildome kitų norus ir vykdome pageidavimus, pavyzdžiui, važiuojame su kuo nors kartu švęsti šių švenčių, nors patys jaučiame, kad nelabai norėtume to daryti. Arba perkame tai, ko nenorėtume pirkti, arba daug gaminame ir paskui pervargstame – būna pačių įvairiausių situacijų. Iš tiesų man, kaip psichoterapeutei, tenka nemažai girdėti apie tai, kad šventės buvo nemalonios, nors prieš jas buvo tiek laukta, tiek įdėta, o išsivysto situacijos gana konfliktiškos. Ir iš tikrųjų, kaip iš to išeiti? Pavyzdžiui, dažna situacija, kad tėvai nori, jog jų suaugę vaikai atvyktų pas juos ir visi kartu pasėdėtų, atšvęstų šias šventes, o vaikai nenori, nes turi visai kitų planų. Kaip tai suderinti? Reikėtų iš anksto aptarti, kiek kas norėtų būti kartu. Kartais vaikams tenka nusileisti ir tėvų norus pildyti, bet kiekvienais metais tai neturi būti privaloma programa.

Žinoma, labai gražu, kai tęsiamos šeimos tradicijos, ritualai atliekami metai iš metų. Tai teikia stabilumo, bendrumo šeimai, jaučiamas tradicijų perdavimas iš kartos į kartą. Bet ne visada taip būna. Taigi reikėtų įsigilinti ne tik į savo, bet ir į kitų žmonių norus ir suprasti, kad ir kitas žmogus turi norus, kad jis kartais nori priklausyti savo bendrijai, savo šeimai, savo kartai, bet kartais nori būti tiesiog savimi. Įsiklausymas į savo ir kitų norus yra labai svarbus. Ir svarbu švenčių nepaversti kažkuo, kas privaloma.

– Kodėl depresija žmones dažnai ištinka švenčių periodu? Kodėl kartais per šventes būna labai liūdna?

– Depresiški žmonės yra labai jautrūs, jie daugiau nei kiti apmąsto savo būsenas, likimą. Tačiau jie linkę tai apmąstyti blogąja, neigiama prasme – kaip man nesiseka, koks esu vienišas. Jie turi polinkį švenčių metu šią savo būseną dar labiau sureikšminti ir save nuvertinti, padaryti visišku nevykėliu, paversti „blogu“. Nors taip juk nėra – žmogus tiesiog yra arba vienas, arba liūdnas, arba sergantis, bet tai nereiškia, kad jis kažkoks silpnas ar blogas. Šiems žmonėms nereikėtų pasiduoti tokiems jausmams ir tokiai savijautai.

Iš tiesų esame sąmoningos būtybės ir vienišam žmogui reikėtų sąmoningai sau neleisti švenčių metu nugrimzti į visiškai liūdnus apmąstymus. Reikėtų atrasti ir pozityviąją pusę, kad esame gyvi, galime džiaugtis artėjančiomis šventėmis... Visada galima atrasti kuo pasidžiaugti. Net jei neturime bendrijos, visada galima nueiti į renginius, pavyzdžiui, į spektaklį, kiną, kažkur praleisti vakarą. Tada vienišumas tampa ne taip juntamas. Jei jau pradėsime verkti, kartais galima taip įsiverkti, kad nebus galo. Taigi depresiškiems žmonėms nepatariama labai giliai analizuoti savo sunkumų per šventes.

– Sakoma, kad šeimos tradicijos, bendros šventės turi didelės naudos augančiam vaikui. Kokia ta nauda?

– Šeimos tradicijos yra labai svarbios šeimos tvarumui, stiprumui, supratimui, kad priklausai artimų žmonių grupei. Vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių yra jausti, kad esi artimas, priklausomas, saugus. Todėl švenčių metu, kai susėdama už stalo ir juntama artumo, tikrumo, paprastumo, bendrumo jausmo atmosfera, perduodamos pastovios tradicijos.

Kiekviena šeima turi savas tradicijas. Kiekvienas apie šias šventes ir savo vaikystės Kūčias bei Kalėdas papasakotų kitaip. Bet yra svarbu, kad šventės šeimose apskritai būtų švenčiamos, nes tai yra kiekvienos šeimos tradicija ir ritualas, savitumas – tai, ką mes paskui išsinešime iš savo šeimos, prisiminsime ir perteiksime kitoms kartoms, savo vaikams.

Mane labai sudomino daromi tyrimai, kaip vaikus ir paauglius veikia šeimos švenčių šventimas. Nustatyta, kad psichika vaikų, kurie kartu švenčia šventes, nuolat praleidžia savaitgalius prie stalo su tėvais, kalbasi, visai kitaip vystosi. Tokie vaikai turi saugumo ir pastovumo jausmą. Tai ypač svarbu paaugliams. Iš tikrųjų paaugliai tuo didžiuojasi (nors galbūt neparodo), gal net įsivaizduoja esą kažkiek išskirtiniai – su savomis tradicijomis, savaip švenčiantys šeimos šventę. Yra net toks posakis, kad žmogus turi mokėti švęsti. Jeigu mes norime būti sveiki, gerai dirbti, iš tikrųjų turime mokėti švęsti ir atsipalaiduoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"