TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Gyvenimą saldina pacientų džiaugsmai

2011 05 17 0:00
Reanimacijos kasdienybė. Šiuo metu - ramu.
Ritos Stankevičiūtės nuotraukа

Jos ištisas valandas bėgioja nuo vieno ligonio prie kito ir vis tiek šypsosi. Pagijimo džiaugsmai ir slegiančios mirtys - jų kasdienybė. Bet, atrodo, sunkus slaugytojų darbas yra šių moterų pašaukimas.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius. Į salę panaši patalpa atvira gydytojų ir slaugytojų žvilgsniui - čia kiekvieną minutę gali kas nors nutikti. Sutrikus paciento gyvybinėms funkcijoms, monitorius siunčia aliarmo signalą. Tačiau šiuo metu reanimacijoje ramu.

24 lovų skyriuje visada daug pacientų. Pasak vyriausiosios slaugytojos-slaugos administratorės Jadvygos Lozovskos, iš pradžių manyta, kad viena "salės" pusė bus skirta vyrams, kita - moterims. Tačiau nutiko kitaip: kai vyrų dalis būna pilna, nauji pacientai vežami pas moteris, o šios siunčiamos pas vyrus. Pastarieji sudaro daugumą skyriuje slaugomų pacientų. Tarkime, dėl ūmaus miokardo infarkto pernai į reanimaciją pakliuvo 1073 vyrai, moterų - 540.

Iš viso 2010-aisiais čia gydyta 3716 pacientų: dėl miokardo infarkto, krūtinės anginos, tromboembolijos, plaučių edemos, širdies ritmo sutrikimų. Nors pagal normatyvus vienai slaugytojai priskirtini daugiausia 2-3 ligoniai, moterys jų prižiūri tikrai daugiau.

"Pas mus labai didelis judėjimas - vieni atvežami, kiti išvežami, perkeliami į kitą skyrių, ligoninę ar reabilitaciją. Pacientai, ištikti infarkto, atgabenami ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Utenos, Alytaus zonų. Kiekvienam reikia skirti nemažai laiko, priežiūros ir šypsenos. Prieš porą metų, kai skyrius buvo plečiamas, atėjo slaugytojų iš kitos ligoninės. Pabuvusios mėnesį jos sakė, kad labai sunku dirbti, kai toks chaosas. Bet slaugytojų darbas apskritai sunkus, ne tik mūsų reanimacijoje", - pasakoja J.Lozovska.

Pasirinko pagal prigimtį

Jadvyga kalba greitai, sukasi kaip vijurkas, atrodo, po skyrių vien bėgioja. Pradėjusi darbą anksti rytą, 6.30 val., kabinete prisėda tik po pietų, kai reikia tvarkyti dokumentus.

Beje, slaugytoja moteris tapo būdama 30-ies. Iš pradžių baigė politechnikumą, daugelį metų dirbo projektuotoja. Paskui išėjo motinystės atostogų, o tada, jau būdama dviejų vaikų mama, įstojo į medicinos mokyklą ir ją baigė. "Kadaise norėjau ten mokytis, bet nepavyko patekti. Tačiau vėliau pasivijau savo svajonę. Manote, galime pasirinkti savo gyvenimą? Bet juk jo autorius yra ten, viršuje", - šypteli pašnekovė.

2002 metais moteris įstojo į Klaipėdos universitetą, baigė slaugos bakalauro studijas. Ji patenkinta darbu, patikimu, profesionaliu kolektyvu: "Žinau, kad mane visada palaikys, jei kreipsiuosi pagalbos, nors pagal pareigas ir nepriklauso. Tai labai svarbu."

Kardiologijos reanimacijoje J.Lozovska jau 20 metų. Ko reikia, kad daugelį metų su meile dirbtum sunkų slaugytojos darbą? "Jei pavyksta pasirinkti profesiją pagal prigimtį ir tas darbas tikrai patinka, jis ir seksis gerai. Visko galima išmokti - leisti vaistus, atlikti procedūras. Bet slaugytojai būtina mokėti užjausti, net gebėti pasiaukoti. Pacientai pageidauja tokio žmogaus, kuris jiems pritaria, moka įsijausti į kito būseną, pajunta ją vien iš žvilgsnio", - aiškina Jadvyga.

Prie netekčių nepripranta

Kardiologijos reanimacijoje - saviti profesijos ypatumai. "Štai pranešama, kad atveža žmogų, ištiktą klinikinės mirties, be sąmonės. Nežinome, ar greitosios medicinos pagalbos medikai jau šiek tiek padėjo. Tokioje situacijoje turi labai greitai orientuotis, ką daryti, juk svarbi kiekviena minutė", - sako J.Lozovska.

Anot pašnekovės, sunkiausia šiame darbe - ligonių netektys. Mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų kardiologijos reanimacijoje, kaip ir kitur pasaulyje, yra didelis. 2010-aisiais čia užgeso 165 gyvybės.

"Ypač sunku tais atvejais, kai žmogus lyg niekur nieko vyksta į darbą, o gyvenimas baigiasi netikėta mirtimi pas mus. Giminės stebisi: taigi jis niekuo nesirgo", - kalba J.Lozovska.

Slaugytoja užsimena, kad užsienyje dirbančių medikų komandos turi bent valandą atsigauti po paciento netekties. Gali tiesiog pasėdėti, jei reikia, pagalbą suteikia psichologas. Lietuvoje šito nėra. Sutvarkomi būtini reikalai ir toliau dirbama su kitais ligoniais.

"Prie mirties nepriprasi. Gali tik išmokti dirbti profesionaliai, nepanikuodamas. Sunkiausia - kalbėtis su giminėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip jie reaguoja į artimojo mirtį. Jei žmonės yra stipresnių nervų, labai gražiai priima skaudų faktą, o tada ir tau lengviau. Kai jie graudinasi, graudiniesi ir tu", - neslepia Jadvyga.

Emigravo jau ne viena

"Pas mus pacientus prižiūri tik slaugytojos. Kituose skyriuose, kur nepakanka personalo, prašoma giminaičių pagalbos. Manau, to neturėtų būti. Slaugą reikėtų patikėti tik profesionalams", - įsitikinusi J.Lozovska.

Beveik visos kardiologijos reanimacijos slaugytojos turi po pusantro etato. Stengiasi dirbti daugiau, kad galėtų išlaikyti šeimą, juolab jog dėl krizės kai kurių vyrai neteko darbo. Žinoma, kai toks krūvis - per mėnesį susidaro 10 parų ir diena, - pervargimo neišvengsi.

Tačiau darbo sąlygos skyriuje, anot J.Lozovskos, puikios: "Dabar nieko netrūksta, be to, geras kolektyvas. Jei kyla problemų namie, čia atėjęs išsišneki, atsigauni. Kaip sakoma, pasidalijus laime, ji padvigubėja, pasidalijus nelaime - ji perpus sumažėja."

Vis dėlto net aštuonios kardiologijos reanimacijos slaugytojos jau paliko Santariškių klinikas, išvyko dirbti į Vokietiją, Norvegiją. Tačiau pati J.Lozovska tvirtina niekada nenorėjusi iškeisti Lietuvos į kitą valstybę.

Visur bėgte

Pasidomėti slaugytojų darbu užsukame ir į hematologijos skyriaus dienos stacionarą. Čia - pats darbo įkarštis. Vyresnioji slaugytoja Ieva Raustytė vos ištaiko prisėsti 15 minučių. Kai pacientų srautas didelis, ji laksto suplukusi. "Šiandien bus apie 40 chemoterapijos vaistų lašinimų. Be to, kraujo ėmimas, kaulų čiulpų punkcijos, odos biopsijos. Viskam reikia laiko. Iš pradžių paimi kraujo, tada sulauki atsakymo, sutvarkai "popierius". Kai pacientui skiriama vaistų, guldome jį į palatą ir lašiname preparatus", - vardija Ieva.

Ji su kolege dirbs dviese iki 11 valandos. Tada sulauks pastiprinimo - ateis trečia slaugytoja. Paprastai čia jų dirba keturios. Sunkiausia būna artėjant vasarai, kai prasideda atostogų metas. Jei dar kuri nors suserga, tampa išvis sudėtinga.

Dienos stacionaro veiklos pradžioje skyriuje tebuvo 5 lovos, viena slaugytoja, o ligonių - gal kelios dešimtys. Tuomet dirbusieji prisimena, kad vaistai buvo lašinami kone ant palangės. Vėliau skyrius plėtėsi, gausėjo ir slaugytojų. Ieva viliasi, kad po kurio laiko čia jų dirbs dar daugiau.

"Gaila žmonių... Kartais jiems reikia laukti net valandą, kad būtų paimtas kraujas. Bet jei vienu metu ateina 10 pacientų, kitaip nespėjame. Atvyksta žmonių ir iš labai toli - iš Klaipėdos ar net Latvijos, mat kaimynai nedaro negiminingų kaulų čiulpų transplantacijų. Juk pacientui, kuriam skirtas gydymo kursas, nepasakysi, kad šiandien vaistų nespėsime sulašinti, - aiškina Ieva ir priduria prisimenanti atvejų, kai darbo vietą teko palikti ir puse devintos vakaro: - Kol bėgioji, tarsi nieko nejauti, bet kai prisėdi - sunku pakilti. Būdavo, atsikeli rytą iš lovos, o jausmas toks, lyg ką tik būtum po darbo dienos, nes kojos dar sutinusios. Aišku, ne kasdien taip nutinka, pasitaiko ir šviesesnių dienų."

Darbo keisti neketina

I.Raustytei - tik 25-eri. Slaugos bakalauro mokslus ji baigė Klaipėdos universitete. Į Santariškių klinikas pateko iš ketvirto karto. Pirmąsyk kreipėsi vos gavusi diplomą. Tačiau paaiškėjus, kad neturi licencijos, merginai buvo pasakyta "viso gero". Kitą dieną ji atnešė CV - gal prireiks. Ir prireikė - skambučio sulaukė po kelių savaičių. Kvietė atvykti. Atvažiavo, bet paaiškėjo, kad laisva vieta jau užimta. Iškeliaudama iš Santariškių vėl sulaukė skambučio. Pasirodė, jog yra vieta dar viename skyriuje - hematologijos. Jo dienos stacionare Ieva dirba jau trejus metus. Beje, pagal amžių yra jauniausia iš visų čia dirbančių slaugytojų, o pagal pareigas - jų vyresnioji.

"Labai mėgstu savo darbą ir neketinu jo keisti ar išvykti svetur", - tikina LŽ pašnekovė. Nors Ieva dar neilgai dirba šiame skyriuje, viena slaugytoja jau išvažiavo į užsienį, kita rengiasi tai padaryti. Į krūvą susideda daug dalykų: sunkus darbas, kai, atrodo, visą save atiduodi, o atlygio neužtenka net pragyventi. Todėl ir čia moterys triūsia ne vienu etatu.

Atsiprašo vienas kito

Šiandien vis daugiau slaugytojų siekia aukštojo išsilavinimo. Ką jis duoda? "Baigus aukštąją mokyklą tavo mąstymas tampa kitoks - racionalesnis, analitiškesnis. Žinios reikalingos, bet dėl to nesi geresnė už nebaigusią aukštojo mokslo slaugytoją. Mūsų darbe svarbiausia - turėti didelę širdį ir norą padėti žmonėms", - įsitikinusi I.Raustytė.

Bet, matyt, reikia ir didžiulės kantrybės, juk neretai pacientai skundžiasi: ir tas, ir anas jiems negerai. "Visko būna. Kartais ir pats ateini iš namų nekaip nusiteikęs. Žinoma, visada stengiesi, kad to nebūtų matyti. Bet ne mašinos esame, o žmonės, kartais ką nors pasakome ne taip, kaip būtų reikėję. Pasitaiko konfliktinių situacijų. Tarkime, pacientas skundžiasi: jau valandą laukia, o prie jo niekas neprieina. Tuo metu atrodo skaudu, kodėl žmogus nemato, kad visą laiką tik lakstau tekinomis, pradėjusi dirbti 7 valandą ryto. Bet kitą dieną nesmagiai jaučiasi ir pacientas, ir aš - tada atsiprašome vienas kito. Nemanau, jog reikia įsitvėrus laikytis ambicijų. Stengiamės draugiškai sutarti su pacientais, bet visaip nutinka", - sako I.Raustytė.

Nekaupia blogumų

"Mūsų darbo krūvis tikrai didelis, tačiau sunkesni yra kiti dalykai - psichologiniai. Iš pradžių grįždavau namo ir negalėdavau pakilti iš lovos. Bet ne todėl, kad būdavau pavargusi, - tiesiog verkdavau visus vakarus. Juk bendraujame su kraujo vėžiu sergančiais žmonėmis. Pamažu požiūris į šią ligą keičiasi: vėžį irgi galima gydyti. Deja, būna ir netekčių. O juk bendraudamas su pacientu susipažįsti su juo artimiau, sužinai apie jo šeimą. Vien kol kraują paimi, pasikalbi, išgirsti, kokį žmogus turi katiną, kur vaikai eina į mokyklą. Paskui matai, kaip ligoniui blogėja, kaip jis keičiasi, nyksta. Tai akivaizdu iš gęstančių akių. Tikra tiesa, kad akys - sielos veidrodis. Būna be galo sunku, jauti, kad kai ką prarandi. Kartą sėdėjau ir svarsčiau apie tuos mano trejus metus čia. Kiek daug žmonių, kuriuos pažinojau, jau nebėra. Nesitikėjau, kad taip gali būti", - kalba Ieva.

Bet gal po truputį jau pavyksta prisitaikyti prie neišvengiamybės? "Ne, niekada - tikrai nesutinku, kad prie mirties priprantama. Būna, susideda viskas, tada gerai išsiverki. Stengiesi nekaupti viduje blogų jausmų, išsišnekėti. Kitaip būtų neįmanoma dirbti", - neslepia I.Raustytė.

Ji pritaria, kad slaugytojoms reikalinga psichologo pagalba. "Grįžti po paros, visąlaik globojusi jau išeinantį ligonį. Tik laiko klausimas, kada tai nutiks. Matai sėdinčius ir verkiančius artimuosius. Nori juos paguosti, bet juk negali sakyti, kad viskas bus gerai. Reikia žinoti, kaip ištarti tinkamus žodžius", - pasakoja Ieva. Beje, Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre dirba net keletas psichologių, tad yra į ką kreiptis.

Grįžta išgražėjusios

Ievai įsiminė atvejis, kai vienai pacientei klijavo kateterį, - pleistrai skaudžiai plėšė. "Aš jai sakau: "Pakentėkite dar." O moteris tikina: "Kai jūs šypsotės, man neskauda." Kartais atrodo, kiek mažai reikia - pakalbinti, ką nors gražaus pasakyti, nusišypsoti, paklausti, kaip jaučiasi", - svarsto slaugytoja.

Ievai džiugu matyti, kaip pasikeičia pacientai po kaulų čiulpų transplantacijos ar chemoterapijos, kai jie pasiekia remisiją, ir ilgą laiką nesirodo, ateina tik pasitikrinti. Ypač akivaizdu, kaip išgražėja moterys: plaukai ataugę, makiažas padarytas - ir pažinti sunku. Iš tiesų jie ir nori parodyti, kad pasikeitė. Pasakius komplimentą žmonių akys tiesiog nušvinta.

Anot I.Raustytės, tokios akimirkos "atperka" visus sunkumus ir netektis. Palaiko žinojimas, kad skyriuje gydytas žmogus galėjo bent šiek tiek paauginti savo ką tik gimusį vaikelį, išgirsti jo pirmus žodžius. Tada atrodo, kad dirbti savo darbą tikrai verta.

Padeda ir dalyvavimas onkohematologinių pacientų draugijos "Kraujas" veikloje. Buvę ligoniai tampa draugais. Ieva jau turi ne vieną šioje bendrijoje atrastą bičiulę.

* * *

* 100 tūkst. mūsų krašto gyventojų tenka 743 slaugytojai. Latvijoje - 547, Estijoje - 655. Europos Sąjungos slaugos vidurkis - 727 slaugytojai 100 tūkst. gyventojų;

* Iš Lietuvoje slaugos paslaugas teikiančių 24 tūkst. specialistų sveikatos sistemoje dirba apie 22 tūkstančius. Socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, krašto apsaugos bei vidaus reikalų sistemose - apie 3 tūkstančius;

* 2010-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija išdavė slaugytojoms 211 pažymų, reikalingų norint įsidarbinti užsienyje. Tačiau pagal tai sunku spręsti, kiek slaugytojų iš tikrųjų išvyko;

* Vidutinis slaugytojų darbo užmokestis pirminės sveikatos priežiūros įstaigose (neatskaičius mokesčių) - 1500 litų; universitetinėse ligoninėse - 2000-2100 litų; rajono ligoninėse - 1100-1200 litų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"