TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Gyventi vieni žmonės pasirenka ir dėl profesinio nuovargio

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Gyvenimą po vieną pasirenka žmonės, pavargę nuo profesinės įtampos, rutinos bei socialinio aktyvumo, ir tie, kurie mėgsta vienatvę. Taip savo knygoje „Gyvenimas po vieną – ar tai mūsų laikų pasirinkimas?“ teigia amerikietis sociologijos profesorius Ericas Klinenbergas. Jam antrina psichologė Žydrė Arlauskaitė ir priduria – prie vienumos priprantama dar vaikystėje. „Turėdamas savo atskirą kambarį, savo kompiuterį, [vaikas] tendencingai formuojamas būti vienas“, – tvirtina ji.

Knygoje „Gyvenimas po vieną – ar tai mūsų laikų pasirinkimas?“ prof. E. Klinenbergas dalijasi septynerius metus trukusio tyrimo atradimais. Tyrimo metu profesorius aiškinosi gyvenimo po vieną pasirinkimo tendenciją, augimo mastus ir priežastis, kodėl šis pasirinkimas tampa populiarus net ir tose šalyse, kurios turėjo tvirtas šeimos tradicijas, pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje, Brazilijoje.

„Skaitydama knygą galvojau, kaip ji padės daugybei Lietuvos žmonių, su kuriais man tenka susidurti ir kurie galvoja: „Esu vienas arba viena, netekėjęs arba netekėjusi (tai tokia stigma, toks ženklas!), negaliu nueiti į kiną, išvažiuoti į kelionę, nueiti į restoraną pavalgyti ar išgerti vyno [...].“ Skaitydama tikrai labai džiaugiausi, nes joje pateikiamas platesnis kontekstas, kodėl čia nėra nieko blogo“, – sako psichologė Ž.Arlauskaitė.

– Kaip Jums, perskaičius šią knygą, pasirodė – kodėl žmonės pasirenka gyventi po vieną?

– Būtų galima pasakyti daug dalykų, kodėl žmonės gyvena vieni. [...] Kartais žmogui augant natūraliai susiklosto aplinkybės, kad jis pasirenka gyventi vienas. Pavyzdžiui, turėdamas savo atskirą kambarį, savo kompiuterį, jis tendencingai formuojamas būti vienas. Tada atsiranda kone įprotis turėti savo privačią erdvę ir būti su savimi daugiau nei ankstesniais laikais, kai būdavo mažiau aparatūros, mažiau ploto, mažiau galimybių. Taigi turbūt nereikėtų užmiršti ir šitos priežasties.

Knygoje labai gražiai išdėstyta istorija, raida, kaip žmonės išaugo, kai ir ekonominės sąlygos leido jiems turėti daugiau erdvės. Viena vertus, tai nuostabu, antra vertus, tai gali būti priežastis, kodėl žmonės įprato būti patys su savimi ir to trokšta. Jei nuo vaikystės turėjau savo kambarį, kai man būdavo liūdna, neramu arba tėvai daug dirbdavo ir man reikėdavo leisti laiką vienai, įpratau prie to, man tai – nieko neįprasto. Ir galbūt dabar man, kaip suaugusiam žmogui, reikalingas privatumas, atskiras kambarys, erdvė, laikas saviraiškai, apmąstymams. Tai nebūtinai reiškia, kad tuo metu užsiimu kaži kokiu savęs įprasminimu ar kad man reikia izoliuotis, tiesiog esu taip įpratusi. [...] Nekalbu apie senus žmones, bet likusiųjų pasirinkimą gyventi vieniems galbūt lemia ir tai, kad žmogus augo kitaip negu kažkada – du, keturi ar dešimt vaikų vienam kambaryje, o kartais net ir tėvai – visi, susiėję į vieną krūvelę.

Autorius knygoje rašo apie tai, kaip šeima žiūri televizorių. Man buvo labai įdomu apie tai skaityti. Kadaise mums tai atrodė baisu – keturi žmonės sėdi kambaryje ir tylomis žiūri televizorių. Dabar tie patys keturi žmonės sėdi ir kiekvienas žiūri į savo ekraną. Ir net jei atrodo, kad galimybės pagerėjo, atskirtis tik padidėjo – visi keturi yra viename kambaryje, bet visiškai izoliavęsi vienas nuo kito. Mes anksčiau juokdavomės iš to – sėdi keturiese ir smakso prie vieno televizoriaus...

– Bet ar ne baisiau, kai žmonės smakso prie keturių atskirų televizorių?

– Tai ir noriu pasakyti. Ir kas, kad pagerėjo ekonominės sąlygos, žmonės gali sau leisti daug daugiau finansiškai erdvės prasme. Padidėjo atskirtis: sėdžiu tame pačiame dideliame kambaryje ir žiūriu į savo asmeninį prietaisą, su niekuo negaliu pasidalinti, nes kiti trys žmonės daro lygiai tą patį...

– Anksčiau mėgta sakyti, kad šeima – ekonominis vienetas. Išsiskirti negali, nes po vieną negali pragyventi. Dabar – gali. Viena, kai gyveni kartu, nes neišgyveni vienas ir kankiniesi, bet visai kas kita, kai gali rinktis, kaip nori gyventi. Yra žmonių ekstravertų, kuriems reikalinga šeima, socialinis gyvenimas, bet jie turi galimybę pasirinkti. Prisimenu Benjaminą Spoką, kuris sakė, kad per prievartą vaikus reikia įpratinti būti vienus. Ir motinos, kurios tai darė, labai gerai atsimena, kaip vaikai klykdavo, nes nenorėjo būti vieni. Juk net aborigenų šeimose mama nešiojasi krepšį su vaiku prie savęs, kad vaikas ją jaustų. Prigimtis, matyt, nėra būti vienam. Vėliau motinos B.Spoką padavė į teismą, ir jis turėjo atlyginti moralinę žalą. Kodėl jis pradėjo to mokyti? Tėvams atsirado egoistinis poreikis – gyventi nesiaukojant.

– Tai viena iš priežasčių, kodėl vaikams galėtų patikti labiau būti atskirai, vieniems. Pasiaukojimas kitam, jei esu poroje su kažkuo, nesvarbu – susituokęs ar tiesiog gyvenu su tuo žmogumi – svarbus, tokiu atveju bus įvairių momentų. Kartais turi pakentėti, užleisti vietą, kartais galbūt pasiaukoti. Visi šie dalykai egzistuoja, kai santykiai yra.

Šios knygos pabaigoje kalbama apie vyresnio amžiaus žmones, kurie gyvena, rodos, senelių namuose ir pasirenka sau draugą, su kuriuo susitikinėja pagal grafiką, pavyzdžiui, pirmadienį, trečiadienį, penktadienį, tam tikromis valandomis. Noriu, kad kitomis valandomis manęs netrukdytų, nes yra nustatyta tvarka ir galiu nesiaukoti, pabūti vienas...

– Bet juk gali būti ir taip, kai sutartą dieną ar valandą norėsi pabūti vienas. Ar tokiu būdu visuomenė nepraranda spontaniškumo, natūralios tėkmės?

– Pateiktas pavyzdys neturi nieko bendra su įprastu žmonių bendravimu. Tokia „robotizacija“ gal ir geriau negu gyvenimas po vieną, bet tą ir sako pavyzdžio, kurį pateikiu, herojė. Ji sako – galėjau pasirinkti tik Viktorą arba Jeromą, tačiau šis pradėjo sirgti ir man būtų reikėję jį prižiūrėti. Ji jo atsisakė. Žmogus nebepasirenka, žmogus nebenori to daryti.

– Ar galima sakyti, kad viena iš priežasčių, kodėl gyvename po vieną, yra egoizmas?

– Galima ir taip svarstyti. Viena vertus, iš tikrųjų. Manau, kad anksčiau apie tokią knygą, apie tokios temos svarstymą nebūtų buvę net kalbos. Bent jau prieš šimtą metų – tikrai ne, nes gyvenimas paprastėja, gerėja. Viena vertus, atsiranda daugiau galimybių, ir mes pradedame kalbėti apie klausimus, kurie mūsų seneliams turbūt būtų buvę neįprasti. Ekonominė gerovė prie to tikrai prisideda.

Kita vertus, manau, kad knygoje pasakytas dar vienas labai svarbus dalykas. Visą laiką buvo akcentuojama asmenybė, individas. Jei individas ir jo raida bus suprasta, poreikiai patenkinti, žmogus užaugs žinodamas, kad yra svarbus asmuo (knygoje tai sakoma). Manau, kad čia viskas gerai. Tačiau kokia bus kombinacija? Ar ji bus tokia, kad mano tėvai mane augina kaip asmenybę, žino mano poreikius, stebi, kokia mano nervų sistema ir kaip galėčiau gyvenime teisingiau adaptuotis su savo nervų sistema ir savo poreikiais?

Galbūt tada labai daug laiko praleidžiu vienas arba viena, turiu savo kūrybinių arba mokslinių užsiėmimų, kuriais, kaip sako tėvai, turiu užsiimti vienas arba viena. Vadinasi, tuo metu netenku dalies savo socialinių gebėjimų ugdymo, nes dirbu vienas arba viena ir man nereikia komunikuoti su kitais. Taip tėvai „pravalo“ erdvę, kad tas jaunas žmogus užsiimtų saviraiška, bet jis kažko ir netenka. [...]

Ir yra kiti tėvai, kuriems taip pat svarbūs vaiko poreikiai. Jie žino, kad tas vaikas – gabus mokslininkas, bet sykiu supranta, kokie svarbūs socialiniai įgūdžiai. Jie nesako – dabar, vaikeli, padirbėk, tavo jautri nervų sistema, tau kenkia šokinėti nuo vieno dalyko prie kito. Tai yra tiesa, „persijungti“ žmogui užtrunka, tačiau galbūt veda į būrelį, kur yra daug žmonių, kur žmogus bendrauja su kitais, kažko drauge mokosi. [...] Taip žmogus tobulinasi, mokosi dirbti ir grupėje, atsiranda papildomų įgūdžių. [...]

Skaitydama knygą galvojau, kaip ji padės daugybei Lietuvos žmonių, su kuriais man tenka susidurti ir kurie galvoja: „Esu vienas arba viena, netekėjęs arba netekėjusi (tai tokia stigma, toks ženklas!), negaliu nueiti į kiną, išvažiuoti į kelionę, nueiti į restoraną pavalgyti ar išgerti vyno, kavos, nueiti į barą išgerti alaus, nes visi mato, kad esu vienas arba viena... Jeigu esu vienas arba viena, tada aš taip gyvenu, neturiu šeimos. Ir toliau grandinėlė – aš nevykėlis arba nevykėlė. Ar tai reiškia, kad aš nemoku susirasti žmogaus, kad manęs niekas nepasirinko...“ Skaitydama tikrai labai džiaugiausi, nes knygoje pateikiamas platesnis kontekstas, kodėl čia nėra nieko blogo. Šiandien yra kone prabangos reikalas turėti galimybę gyventi vienam ar vienai ir pragyventi, nes dviese gyventi iš tikrųjų pigiau.

Labai dažnai jaunimas, išvažiavęs studijuoti kitą miestą [...], nuomojasi butą keliese, nes taip yra pigiau, tai visiškai normalu. Jie stengiasi neiti į bendrabutį, nors jų pas mus nelabai ir yra. Bet net tada, kai jų būdavo, vyravo tradicija išeiti iš ten ir, jei įmanoma, gyventi po vieną, nes ir ramiau, ir savo tvarką gali įsivesti. Netgi vilniečiai išeina gyventi atskirai nuo tėvų. Kita vertus, matau ir atvirkštinį veiksmą, kuris mane labai stebina, netgi, sakyčiau, juokina: kai 26–30 metų žmonės grįžta gyventi pas tėvus, nes tai labai patogu: mama pagamins valgyti, sumokės už butą, išskalbs, išlygins drabužius, pasišnekės vakare, jei bus bloga nuotaika. Tokio amžiaus žmonių gyvenimo užduotys jau visai kitos, jie jau turi būti savarankiški ir gyventi atskirai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad neužeinu pas tėvus – ne, jokiu būdu. [...] Bet aš skiriu savo gyvenimą ir gyvenu atskirai (dauguma tam turi ir finansines galimybes). Nekalbu apie visus žmones, nekalbu apie tuos, kurie jų neturi. Tai atskirti labai svarbu, o ne stengtis gyventi pagal madą – neva privalau gyventi atskirai... Bet šiandien žmonės, jau būdami 19–20 metų, pradeda gyventi atskirai, nors turi tėvus su namu.

Sakyčiau, tai gana naujas reiškinys ir leidžia atsikvėpti visiems, kurie nebuvo susiradę sau poros arba buvo išsiskyrę. Netekėjusi ar išsiskyrusi moteris kažkada atrodė itin keistai, ypač – mažesnėje vietovėje. Ir našlė tuoj pat susirasdavo vyrą. Be to, buvo ir tokia tradicija, kad našlys į žmonas gaudavo netekėjusią mirusios žmonos seserį. Tai atėjo iš senų laikų ir kultūrų. Gyvenimas po vieną šiandien nieko nestebina, netrikdo, negąsdina. „Ir ką tu veiki – augini vaikus? – Ne, aš neauginu vaikų, aš gyvenu vienas (viena).“

– Dar daugiau – šiandien moteris, gyvendama viena, gali ramiai gimdyti vaikus.

– Taip. Be to, tokios moterys galvoja – kam man žmogus, kuris nežinia ar man tiks, kiek aš noriu prisiderinti, ar aš apskritai noriu prisiderinti... Čia turi kilti klausimas, kurio nebuvo knygoje, bet aš manau, kad jis labai svarbus – ar aš galiu šiek tiek pakentėti? Ilgiau gyvenant poroje, vis tiek reikia pakentėti, pasiderinti. Žmonės nebus vienodi, turi apsigludinti, tai užima laiko, ir, kol gludiniesi, turi šiek tiek pakentėti. Autorius atsižvelgia į visiškai kitus dalykus. Gal viską ištyrinėti taip gerai ir nuosekliai nebuvo jo tikslas.

Bet jei mes klausiame, kodėl kartais žmonės pasirenka gyventi vieni, atsakymų gali būti įvairių. Ir knygoje yra įvairių atsakymų. [...] Galvoju apie keletą aspektų. Viena vertus, manau, kad vienam gyventi nėra gėda, įmanoma, nebaisu, tai nėra nuvertinimas, bet tai nėra ir reiškinys, kuriuo reikėtų didžiuotis. Manau, reikia atskirti du dalykus: psichologinę savijautą dėl to, kad esi vienas, ir fizinį komfortą žmonėms, kurie šiuo periodu dėl kažkokių priežasčių yra vieni.

Didelis klausimas, ar valstybė mato ir supranta, kiek yra vienišų žmonių. Bet valstybė supranta, kad, gyvendamas vienas, žmogus turi kitokių poreikių negu dviejų ar trijų žmonių šeima...

– Kodėl Vakarų pasaulis susirūpino šitomis naujomis tendencijomis? Ką daryti ir kaip tai spręsti?

– Nors nėra gyventi po vieną pritaikytų namų, sistemų, tie namai neišpirkti ir nepagalvota apie tai, kad žmonės gyvens vieni, norėtųsi pasakyti, kad žmonės nėra taip izoliuoti, kad nežinotų, kiek senukų gyveno jų name, kiek iš jų gyveno vieni. [...]

Manau, kad pas mus buvimo kartu arba auginimo kultūra, kai seneliai augina vaikus, dar nėra sena. Reikėtų galvoti, kad tai geras emocinis ir socialinis fonas, nes tų žmonių palaikymas šiek tiek kitoks. Ši kultūra baigėsi neseniai. Anksčiau buvo visai normalu, kad seneliai prižiūri anūkus. Tai vaikams užtikrino saugumą: viskas gerai – manimi pasirūpins. Jei vaikas augo saugiai, jis norės padėti kitiems. Jei užaugo nesaugioje aplinkoje, ji atrodys atšiauri. Tokiu atveju kiti šiam žmogui atrodys arba atšiaurūs, arba visai nerūpės. Tačiau vaikas, kuriuo rūpinosi seneliai, kuris juto meilę ir rūpestį, įgavo bazinį saugumo jausmą.

Pažiūrėkite, kas dabar darosi. Esate pasiekiami kiekvieną minutę, čia ir dabar, nuolatos. Pažvelkite į merginas, įlipančias į troleibusą. Vos tik įlipusios, jos tuoj pat išsitraukia savo iphonus ir ipadus ir dirba su jais. Tada klausia – dabar lipam? Susilinksi ir išlipa. Tam tikra prasme jos nuolat „prisijungusios“. Man labai patiko, kaip autorius knygoje citavo Williamą Deresiewiczių. Jis sako, kad gyvenimas susijęs su visais ir praktiškai neįmanoma būti vieniems, nes esame pasiekiami visada ir iš karto. Kadangi dar ir internetas yra beveik visur, žmogus nebegali „atsijungti“. Jei žmogus nuo vaikystės pripranta būti prisijungęs, net nežino, kaip atsijungti. Kita vertus, perdegama, nes vyksta hiperstimuliacija, taigi privaloma kažkaip pailsėti. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl žmogus ilgainiui ima norėti gyventi vienas... Bet tai nėra vienintelė ir pagrindinė priežastis.

– Yra daug pavyzdžių, kai žmogus pasirenka vienatvę dėl profesinio nuovargio, bet gyvena nepaprastai aktyvų gyvenimą ir sako, kad šeimoje taip negyveno.

– Tikrai taip. Tai reiškia, kad jis gali būti vienas – kur nori ir kaip nori.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"