TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Iš senųjų žemaičių gyvenimo ir sapnų

2012 04 24 8:01

Psichologinės įžvalgos, suklestėjusi psichoterapija suteikia šiuolaikiniam žmogui daug galimybių gilintis į savo sapnus ir ieškoti juose problemų sprendimo. Folkloro tyrinėtoja dr. Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė, klausydamasi tradicinės gyvenimo sanklodos žmonių sapnų pasakojimų, suprato, kad per juos atsiskleidžia ir kultūrinė patirtis, ir pasaulėžiūros bruožai, ir net gyvenamo regiono savitumas.

Taip jau susiklostė, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja V.Ivanauskaitė-Šeibutienė pastaruoju metu vis labiau domisi senųjų žmonių pasakojamais sapnais, o daugiausia jos tyrinėjamos medžiagos surinkta Žemaitijoje. Šiam Lietuvos regionui skirtas ir neseniai pasirodęs Arūno Baltėno fotografijų ir V.Ivanauskaitės-Šeibutienės tekstų albumas "Žemaičiai. Gyvenimai ir šventės". Pirmas toks sėkmingas bandymas derinti vaizdus ir tekstus buvo prieš kelerius metus išėjusi A.Baltėno ir etnografės Onos Drobelienės knyga "Šilų dzūkai".

"A.Baltėnas, paniręs, sakyčiau, į tokį antropologinio pobūdžio darbą, apvažiavo daugybę Lietuvos vietų, ir Žemaitija, kaip pats prisipažino, jį labai traukia. Ten praleido daugybę laiko ir, mano galva, nepaprastai giliai užčiuopė esminius žemaičių kultūros ypatumus", - pasakojo V.Ivanauskaitė-Šeibutienė.

Menininko prašymu, folkloro ekspedicijose dažnai dalyvaujanti mokslininkė parinko tekstų, kurie nėra tiesiogiai susiję su jo fotografijomis, o tarsi kuria dialogą su jomis. Kaip tik pastarąjį dešimtmetį buvo surengtas visas ciklas LLTI folkloro ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose ir sukaupta labai daug įrašų. Į "Žemaičių" knygą pateko atskiri gabaliukai iš V.Ivanauskaitės-Šeibutienės užrašytų senųjų žemaičių pasakojimų, per kuriuos neišvengiamai atsiveria ir įvairūs folkloro klodai, per visą gyvenimą vienaip ar kitaip įsiminti, perimti iš tėvų, senelių, draugų ar pažįstamų.

Geriau įsižiūrėjus

Tokia būtų ir šiuolaikinė folkloro darbų kryptis. Anksčiau, ypač XX amžiaus antroje pusėje, stengtasi rinkti vadinamąjį tautosakos aukso fondą. Žmonių atmintyje, kaip pasakojo tyrinėtoja, buvo nepaprastai daug liaudies dainų, pasakų, padavimų, mįslių ar patarlių. Kai toks neišsemiamas atrodė klasikinės tautosakos šaltinis, negaišta laiko žmonių gyvenimo istorijoms. Dabar taip pat užrašoma giesmių, raudų, pasakų ar mįslių, tačiau jos - tik labai maža dalis iš ekspedicijų parsivežamos medžiagos.

"Kaip kartais sakome, norime parvežti kontekstą tiems šimtams, tūkstančiams folkoro variantų, kuriuos surinko mūsų kolegos prieš trisdešimt ar penkiasdešimt metų. Kitų kraštų folklorininkai ar antropologai daugiausia taip ir dirba. Ši kryptis gal mums naujesnė,- pabrėžė V.Ivanauskaitė-Šeibutienė. - Esame žmogaus pašnekovai, aišku, pasikliaudami profesine logika ir patirtimi, tačiau neskubame pateikti savo klausimų. Per pirmą, antrą susitikimą matai, ką žmogus, ypač nugyvenęs ilgą amžių, skuba tau papasakoti, o aplink tą pasakojimą, žiūrėk, ir susidėlioja visa jo folklorinė patirtis ir atmintis."

Įprasta regioniškumą Lietuvoje apibrėžti per stereotipus. Jų yra daug ir visi tarsi žinome, kokie yra žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai ar suvalkiečiai. Toks stereotipinis požymis būtų uždaras žemaičių būdas, tačiau jis apima, kaip patikslino folkloro tyrinėtoja, ir gilumą, neskubumą, taip pat - įsižiūrėjimą. Aplankomas žmogus pirmiausia įsižiūri ir įsiklauso. Jis neskuba ko nors sakyti. Atrodytų, kad tiria tave, o iš tikrųjų tokia yra natūrali laikysena: išklausyti ir tada nuspręsti, ar verta bendrauti ir gaišti laiką.

"Niekaip neapeisi istoriškai susiklosčiusių dalykų, - sakė mokslininkė. - Nors Žemaitija buvo pakrikštyta vėliausiai, katalikybė čia įsitvirtino labai savitomis ir įdomiomis formomis. Specifiniai žemaičių tikėjimo bruožai labai stipriai apčiuopti ir A.Baltėno. Ta gelmė, kuri apskritai būdinga žemaičių charakteriui, stipriai susipynė su krikščioniškąja kultūra. Jokiame kitame regione nerasi tiek sakralinės mažosios architektūros. Kaip atskleidė etnologo dr. Petro Kalniaus tyrinėjimai, Žemaitijoje labai savitos ir Marijos kulto apraiškos. Toks būtų žemaitiškas įsikabinimas į svarbius, reikšmingus dalykus ir jų išturėjimas."

Žemaičiams nepaprastai būdingas ir vadinamasis imitacinis pradas. Pavyzdžiui, Užgavėnės kaip šventė kituose regionuose vos vos nuaidi, o žemaičiams tapo, pasak V.Ivanauskaitės-Šeibutienės, reto aktualumo šurmuliu ar net karnavalu. Klaipėdos universiteto profesorius Petras Bielskis yra pabrėžęs, kad pats žemaičių gyvenimas yra tarsi teatras ir jų tikėjimas turi daug teatrališkumo gerąja prasme - įsijautimo, įsigyvenimo. Folkloro tyrinėtoja savo ruožtu pridūrė, kad senieji žemaičiai, tarsi pasižymintys uždarumu, santūrumu, labai įsakmiu ir lėtu kalbėjimu, čia pat gali pratrūkti neįtikėtinomis parodijuojančiomis tiradomis ar paukščių balsų, apskritai gamtos garsų mėgdžiojimu. Tokį begalinį žemaičių santūrumą ir staigų pratrūkimą netikėčiausiu rakursu labai gražiai yra pavaizdavęs Motiejus Valančius. O dialektologas prof. Aleksas Girdenis kadaise fiksavo, kaip barasi žemaičių poros: reto įspūdingumo sodri ir vaizdinga kalba, be galo daug žodžių ir triukšmo. Kam yra tekę stebėti žemaičių bendravimą ramioje, savoje aplinkoje, gali iš pradžių taip pat pasirodyti, kad jie barasi. Taip žemaičiai kalbasi ir toje kalboje gali būti nepaprastai daug malonybinių žodžių.

"Žemaitiškasis identitetas ne tik per tarmę atsiskleidžia kalboje, bet ir per kalbėjimo manierą, išraišką, - įsitikinusi V.Ivanauskaitė-Šeibutienė. - Man žemaičių kalbėjimas kartais atrodo akmeninis - žodžiai tarsi įkertami į akmenį. Kita vertus, atsiskleidžia nepaprastas jautrumas. Tik tam reikia laiko. Po antro ar trečio susitikimo esi jau savas ir patiri daug švelnumo iš žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kieti, uždari, besibarantys ir nenorintys su tavimi turėti jokio reikalo."

Kintanti, bet nedingstanti

Pasaulis sparčiai keičiasi ir nereikėtų tikėtis, kad visi Žemaitijoje sutikti žmonės turės tokių bruožų. Šių laikų sodrioje įvairovėje, pasak tyrinėtojos, žavi dar atrandami savitumai. Pavyzdžiui, bendraujant su jaunimu įvairiose Žemaitijos vietose, kalba galbūt ir nebėra vyraujantis jų identiteto požymis, bet kažkas atsiskleidžia per jų būdą, santykį su kitu žmogumi, galbūt domėjimąsi kai kuriais tradiciniais dalykais. Taigi niekur nedingsta, kas paveldėta iš savo regiono.

V.Ivanauskaitės-Šeibutienės mokslinių interesų kryptys kaip tik ir būtų šiuolaikiniai folkloro procesai, folkorinės tradicijos pokyčiai, folkloro tradicija kaip gyvas reiškinys. Mokslininkė pabrėžė, kad tradicija negali būti tik tam tikrų reiškinių kaupimas ir saugojimas. O suprantant ją kaip nuolatinį vyksmą, reikia suvokti, kad tas kitimas negali būti apibrėžtas vien kaip negatyvus ar pozityvus. Jis yra visoks, nors būta tokios tendencijos, kad vėlyvojo folkloro, kaip ne itin vertingo ir poetiško, per daug paveikto rašytinės kultūros, neskubėta rinkti. Dabartinė karta atsiremia į tai, kas jau padaryta per daugybę metų, tačiau ateis kita karta, ir jai reikėtų palikti kiek galima daugiau dabar surinktos medžiagos, kiek galima išsamiau pristatyti dabartinį tradicinės kultūros kontekstą.

Pradėjusi nuo lietuvių karinių-istorinių dainų, pastaruoju metu V.Ivanauskaitė-Šeibutienė daugiausia dėmesio skiria vaišių dainoms ir folklorinėms sapnų studijoms, palyginti naujam reiškiniui lietuvių folkloristikoje. "Tautosakos darbų" tomuose jau publikuota sapnų pasakojimų tekstų, pagal juos atlikti tyrinėjimai skelbti atskiruose straipsniuose. Šiemet LLTI mokslininkai kartu su kolegomis iš kitų mokslo įstaigų, suburti doc. dr.Bronės Stundžienės, įgyvendina ambicingą projektą - keliolikos autorių rengiama monografija, skirta folklorinei atminčiai. Įvairių sričių folkloro tyrimus vienija homo narrans - pasakojantis žmogus. V.Ivanauskaitės-Šeibutienės straipsnis turėtų būti skirtas sapnų pasakojimams.

Iš sapnų realybės

Folkloro tyrinėtoja patikslino, kad sapnų užrašyta ir senesniais laikais. Pavyzdžiui, Povilas Višinskis, studijuodamas Petrapilio universitete, XIX amžiaus pabaigoje per dvi ekspedicijas Žemaitijoje atliko, galima sakyti, pirmuosius antropologinius tyrimus. Ne tik matavo žemaičius ir aprašė juos, bet ir fiksavo jų dvasinę kultūrą. Palyginti nedidelėje ir nespėtoje užbaigti studijoje nemažai vietos jau skiriama ir sapnams. Jono Basanavičiaus folkloriniame palikime taip pat yra užrašyta sapnų pasakojimų iš XIX amžiaus, nes jį visada domino su liaudiškais tikėjimais susijusi medžiaga. Vėliau sapnų pasakojimai ilgai nebuvo folklorininkų dėmesio centre, bet patekdavo į folkloro rinkinius pirmiausia kaip įvairius liaudiškus tikėjimus papildanti medžiaga. Visada domėtasi sapnų reikšmėmis, o XX amžiaus pirmoje pusėje jau buvo populiari ir sapnininkų tradicija. Į folklorinę medžiagą sapnai galėjo patekti ir kaip kurio nors kūrinio, tarkim, pasakos ar liaudies dainos, dalis. Kaip savarankiškas folkloro kūrinys ar kultūros tekstas sapnai pradėti užrašinėti gerokai vėliau ir iš pradžių taip pat labiau kaip lemtingi ženklai ar tam tikros kultūrinės reikšmės. Vakarų Europoje sapnus jau gerokai anksčiau fiksavo antropologai. Slavų kraštuose - pirmiau folklorininkai, tačiau ilgai buvo einama vos ne per anketavimą siekiant pasitikrinti ar atskleisti sapnų reikšmes.

"Panašiai ir mūsų krašte ne kartą domėtasi sapnų analize. Be jokios abejonės, tai yra svarbu. Žmonės neįsimintų ir nepasakotų sapnų, jei jie nebūtų jiems reikšmingi. Mane pirmiausia ir sudomino, kuo konkrečiam žmogui tas jo pasakojamas sapnas yra reikšmingas, tačiau jau platesniu požiūriu - jo gyvenimo kontekste", - sakė V.Ivanauskaitė-Šeibutienė.

Folkloro tyrinėtoja įsitraukė į sapnų užrašymą, galima sakyti, ne savo noru. Per keletą ekspedicijų tiesiog pajuto, kad žmonės jai labai dažnai pasakoja savo sapnus. Gilinantis į šeimos istoriją ar lemtingą gyvenimo įvykį, žiūrėk, ir atsiranda sapno pasakojimas. Ir toli gražu ne visada žmogus skuba pasakyti, ką reiškia vienas ar kitas sapno vaizdinys. Jis pasakoja sapną kaip pasakojimą. Ir tie pasakojimai būna be galo įdomūs. Ne vien užuomina, kad kažką sapnavo ir gyvenime įvyko ar neįvyko kažkas, susijęs su tuo sapnu. Sapno pasakojimas yra visa jo priešistorė, dažnai ateinanti iš labai toli, pats sapnas, pasakojamas, kaip žmogus jį prisimena, ir dar toliau - ką žmogus veikė atsibudęs.

"Man svarbus sapnas kaip pasakojimas, todėl aiškiai jaučiu tą ribą, kad sapnas kaip patirtis pasibaigia atsibudimo akimirką, - pabrėžė tyrinėtoja. - Pabudęs žmogus atitrūksta nuo tikrosios sapno patirties ir visa tai, ką jis pasakoja, drįsčiau laikyti neišvengiama kūryba. Budrioje realybėje žmogus yra tam tikros tradicinės terpės, gyvenimo būdo atstovas ir savo sapno pasakojimą modeliuoja jau iš pabudusio ir tam tikrą gyvenimą gyvenančio žmogaus pozicijų."

Ypatingi patyrimai

V.Ivanauskaitę-Šeibutienę ypač domina senosios kartos žmonių sapnai iš jų gyvenimo perspektyvos, nes jie pirmiausia liudija, kad tradicinis bendruomeninis, bendrakonfesinis gyvenimas yra gyvas. Kaip kitaip, pasak mokslininkės, paaiškinti, kai močiutė papasakoja sapną, kuriame artimas miręs žmogus prašo duonos ar sušukuoti galvą, ir toliau labai ramiai sako, kad atsibudusi apgalvojo, pasimeldė už mirusįjį, ir savaime suprantama jai, kad reikia užsakyti Mišias. Labai gerai žinoma, ką daryti su sapno patirtimi ir kitais atvejais. Senųjų žmonių papasakoti sapnai kaip tradicinės kultūros tekstai atskleidžia visą tradicinės gyvensenos sanklodą.

"Bendrystės jutimas su kitais bendruomenės nariais - šeimos, giminės, parapijos - subtiliai susieja visą sociumą, su kurio atstovu kalbiesi klausydamasis konkretaus sapno. Ir žmonės tarsi nesisavina tų sapnų. Jie pasakoja juos kaip ypatingus patyrimus, tačiau tai nėra tik paliudijimas, kad sapnas reikšmingas, jis išsipildė ar ne, - kartu atveriamas be galo gražus žmogaus gyvenimo kontekstas ir tradicinės bendruomeninės vertybės", - sakė tyrinėtoja.

Labai įdomi sapnų kategorija, kai garbingo amžiaus moterys liudija, kad jaunystėje susapnavo savo būsimus vyrus. Advento laikotarpiu, per Kūčias ar Šv. Andrejaus naktį buvo populiaru ant dubenėlio uždėjus šiaudelį (senąja simbolika - tiltą, ant kurio sapne susitinkama) ir padėjus po lova (provokaciniai veiksmai sapnui sukelti) tikėtis susapnuoti tą, su kuriuo susituoksi ir gyvensi. Dar įdomiau, kad šalia pasakotojos sėdi susapnuotasis vyras ir taip pat paliudija, nes tą sapną, kuriame paprašęs atsigerti, o būsimoji sužadėtinė padavusi puodelį vandens, jau ne kartą girdėjo. Kai tas pat sapnas nesyk perpasakojamas skirtingiems adresatams, galima kalbėti net apie tokį fenomeną kaip sapnų pasakojimų variantai. Identiškai nepapasakojama - taip neišvengiamai nutinka visiems folkloro kūriniams.

Senųjų žmonių sapnai laikytini integralia jų tradicinio gyvenimo dalimi, nes ir savo katalikiško tikėjimo praktiką jie dažnai susieja su savo sapnais, juose matytais mirusiais artimaisiais. Įdomus aspektas, kad neretai sapnuose mirusieji pasakoja, kaip kenčia po mirties, prašo maldos ir perspėja gyvuosius, kad gyventų padoriai ir nedarytų nuodėmių, nes numirus bus kaip jiems. Pasak V.Ivanauskaitės-Šeibutienės, tokių sapno pasakojimų fiksuota per visą XX amžių ir nepaprastai įdomios jų sąšaukos su XIX amžiaus pabaigos ir ankstesniais religiniais didaktiniais leidiniais, skirtais liaudžiai šviesti. Pavyzdžiui, "Peklos garsas", "Liekarstva nuo smerties baimės" ar tokių verstinių leidinių pradžių pradžia - net septyniolika kartų perleista garsioji Mykolo Olševskio "Broma atverta ing viečnastį". Jų tekstai kai kada vos ne pažodžiui sutampa su visai neseniai tyrinėtojos užrašytais senų žmonių sapnų pasakojimais.

"Dvasinė bei kultūrinė patirtis yra labai vientisa ir sapnai galėjo būti kaip nors paveikti tų leidinių, - aiškino mokslininkė. - Nemažai žmonių vaikystėje buvo vartę juos, tėvų gautus dar spaudos draudimo metais su kita platinama literatūra. Galėjo susapnuoti tik detalę, o pasakojimą kurti jau turimos patirties pagrindu, tačiau tikrai nemeluodami."

Visiškai savita sapnų kategorija - išskirtiniai, reto įspūdingumo pasakojimai apie sapne regėtus šventuosius, Dievo Motiną arba Nukryžiuotąjį. Tikintis žmogus, išvydęs tokį sapną, pajunta gavęs labai stiprų dvasinį impulsą ir tikėjimo sustiprinimą. Neretai tokie sapnai būna pasakojami kaip sugrįžimo į tikėjimą paliudijimas. Tarkim, žmogus, dėl kelių rimtų priežasčių atitolęs nuo tikėjimo, kad jautėsi nebevertas net užeiti į bažnyčią, kartą susapnavo atvažiavęs motociklu prie jos ir išgirdęs kažką šaukiant įeiti į vidų. Žmonių daug, susigrūdę, tačiau vyras vis tiek įeina ir išgirsta, kad Dievo Motina jam sako: "Esi išdžiūvęs kaip žemė. Ateik ir atsigausi." Maždaug 75 metų ūkininkas, stiprus ir, atrodytų, kietas žemaitis, patvirtino, kad nuo tada, kad ir kur užeitų į bažnyčią, visada pirmiausia ieško Marijos paveikslo, nes Dievo Motina jį pašaukė, sugrąžino.

Mūsų kultūroje retesni prie vadinamojo regėjimų žanro priartėjantys sapnai, tačiau slavų kraštuose, rusų tradicinėje kultūroje folklorininkai jų gana daug užrašo. Dar mažai tyrinėta ir tokia įdomi tema kaip sapno varijavimas tarp stebuklo ir regėjimo.

Šiek tiek apie sapnus

Medievistas Christophas Flueleris, analizuodamas Tomo Akviniečio raštuose aptiktus sapnus, išskiria "senovės" ir "šiuolaikinius" sapnus plačiausia prasme. "Senovės" sapnai yra patys senieji kultūriniai naratyvai, išlikę iki mūsų dienų. Toks būtų, pavyzdžiui, Gedimino sapnas, iki šiol jungiantis lietuvių kartų kartas. Arba Biblijoje, kituose senuosiuose raštuose aptinkami sapnai tarsi lemia žmonių vertybes ir orumą. "Šiuolaikiniai" sapnai daugiau ar mažiau yra susiję su konkrečių žmonių problemomis ir išgyvenimais.

Labai turtinga Vakarų Europos mokslininkų patirtis tiriant įvairių archainių tautelių sapnus. Amerikos antropologai nemažai domėjosi tokiu įspūdingu reiškiniu, kai apibrėžtos bendruomenės žmonės tvirtina vienu metu sapnavę tokius pat sapnus. Tarp galimų paaiškinimų - pabudęs žmogus sapno pasakojimą konstruoja iš savo kultūrinės patirties, ir tai iš dalies lemia sutapimus.

Kultūrologas Borisas Uspenskis yra ne kartą rašęs, kad sapnai tarsi pasiduoda mitologiniams stereotipams - į pasakojamą sapną žmogus įpina vienokį ar kitokį savo tikėjimą.

Prancūzų medievistas Jacques'as Le Goffas domisi sapnų vertinimo istorija. Įvairiose kultūrose ir religijose požiūris į sapnus labai dinamiškas - nuo istoriniuose šaltiniuose fiksuotų išskirtinių sapnų naratyvų, turėjusių įtakos įvairioms pasaulio religijoms ir įvairių tautų istorijai, iki visiško sapnų sumenkinimo.

Sapnai jau tampa ir literatūriniu žanru plačiąja prasme. Iš pasaulinės literatūros galima paminėti kad ir argentiniečių rašytojo Jorge Luis Borgeso kūrybą. Lietuvių literatūroje taip pat jau yra tokių pavyzdžių: Jono Meko sapnai, sudėti į knygą "Mano naktys", arba Leonardo Gutausko sapnų romanas "Sapnų teologija".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"