TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Išeitis - poriniai donorų mainai?

2008 10 14 0:00
A.Želvys mano, kad donorų trūkumo problemą bent šiek tiek pagerintume įteisindami porinę donorystę.
LŽ archyvo nuotrauka

Kol laukiama donoro, užgęsta ne vieno sunkiai sergančio žmogaus gyvybė. Atsižvelgdami į situaciją medikai siūlo netradicinę išeitį: ir Lietuvoje leisti "porų" donorystę.

Pasak Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Urologijos centro docento Arūno Želvio, JAV inksto donoro tenka laukti vidutiniškai 3-6 metus, Lietuvoje - ne mažiau. Kasmet tokių ligonių sąrašas pailgėja 10 procentų. Lėšos, kurių reikia dializuojamų ir transplantacijos laukiančių žmonių slaugai, vis didėja. Kuo pacientas ilgiau dializuojamas, tuo daugiau prisideda lydimųjų ligų, sunkiau jį grąžinti į visavertį gyvenimą. Nesulaukus mirusiojo organo, padeda gyvieji: įvairiose šalyse gyvų donorų skaičius svyruoja nuo kelių iki 50 procentų. Lietuvoje gyvų inksto donorų skaičius pernai neviršijo 10 procentų. Dažniausiai šį organą dovanoja artimiausi giminės: mamos, tėčiai, rečiau - broliai, seserys, seneliai, sutuoktiniai.

Donorystę Lietuvoje reglamentuoja 1996 metų Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pagal jį neregeneruojančias kūno dalis leidžiama imti tik iš suaugusio giminaičio arba sutuoktinio. Tačiau net mylinčių artimųjų ryžtas paaukoti savo inkstą ne visada padeda - dėl medicininių priežasčių jis gali būti netinkamas persodinti. Pavyzdžiui, dėl imunologinio nesuderinamumo, kai jau iš anksto žinoma, kad persodintą organą organizmas atmes. Tada lieka vienintelė išeitis - nežinia kiek laukti mirusio donoro.

Porų mainai

A.Želvys pasakoja apie mokslininkų idėją patikrinti, ar gyvu donoru negali tapti svetimas žmogus, pasirengęs atiduoti inkstą savo giminaičiui, bet negalintis to padaryti dėl medicininių priežasčių. Pasirodo, tokia galimybė sudaroma, kai atsiranda donorų, norinčių savo inkstą dovanoti svetimam žmogui, jei jo artimas giminaitis gaus šį organą iš šeimos, turinčios tą pačią problemą.

Tokios inksto transplantacijos įvairiose šalyse pradėjo plisti nuo 2000 metų. Tai leidžia sutrumpinti laiką, kai tenka laukti donorinio inksto. Be to, po transplantacijos smarkiai mažėja paciento medicininės priežiūros išlaidos, persodintas gyvas inkstas veikia geriau ir ilgiau nei mirusio donoro organas. Vis dėlto tokių transplantacijų daugėja lėtai. Sunkiausia rasti donoro/recipiento poras, turinčias tą pačią problemą, dėl kurios persodinimas negalimas. Pacientų ir gydytojų supratimu, mainai turi būti lygiaverčiai. Informacijai apdoroti, ieškoti pagal atitinkamus parametrus naudojami kompiuteriai, kuriamos paieškos programos.

Klausimas neabejingiesiems

Minėta donorystė galima Olandijoje, JAV, Japonijoje ir kitose šalyse, kur trūksta donorų ir taikomos gana aukšto lygio technologijos, leidžiančios rinkti bei apdoroti informaciją. "Įvesti tokią donorystę Lietuvoje kol kas neleidžia įstatymas. Mes, medikai, pažįstame porų, kai donoras norėtų dovanoti inkstą savo artimam žmogui, bet negali. Medicininiu požiūriu nėra jokių kliūčių tai atlikti, nereikia ir didelių investicijų. Todėl norėčiau pakviesti visus neabejingus Lietuvos piliečius pamąstyti, ar Lietuvoje būtų priimtina porinio apsikeitimo donorystė. Jei taip, reikėtų tuo pat metu imtis porų parinkimo ir esamo įstatymo keitimo", - kalbėjo A.Želvys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"