TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Jautrūs laiškai apie prarastus ir dovanotus gyvenimus

2015 02 05 9:00
Asociatyvi nuotrauka

"Dėkingumas ne visada iškalbingas... Kartais taip sunku parinkti reikiamus žodžius...“, - po sėkmingos transplantacijos donoro artimiesiems parašė recipiento tėvai. Laiškuose dažniausiai išreiškiama begalinį dėkingumą už dovanotą antrą gyvenimą, domisi, koks buvo žmogus, kurio dalelę nešioja savo kūne. O donorų artimiesiems būna svarbu sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, ką jis dabar jaučia, gyvendamas su persodintu jų artimojo organu.

„Kaip būtų galima gauti kontaktus žmonių, kuriems buvo persodinti mano mamos inkstai?“ – tokių ir panašių prašymų iš mirusių donorų artimųjų kartais sulaukia Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Kreipiasi ir recipientai, už išgelbėtą savo gyvybę norintys padėkoti donoro artimiesiems. Apie tai naujienų portalui lzinios.lt pasakojo Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė.

Informacija konfidenciali

- Kurie į Nacionalinį transplantacijos biurą dėl laiškų ar kontaktų kreipiasi dažniau – donorų artimieji ar recipientai?

- Statistiškai dažniau kreipiasi recipientai, kurių gyvybę išgelbėjo mirusio donoro organas. Donorų artimieji kreipiasi rečiau. Prašoma kontaktų, adresų, norima susitikti. Tačiau Biuras tokios informacijos neatskleidžia, nes ji – konfidenciali. Pasiūloma bendrauti laiškais: juose galima dėkoti, pasakoti apie save, artimuosius, tačiau – be asmenį identifikuojančios informacijos. Tiesa, prašymų bendrauti sulaukiama nedažnai.

- Kodėl neduodami tiesioginiai kontaktai? Ar būna išimčių?

- Jokios išimtys netaikomos. „Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas“ numato, kad turi būti išlaikomas donoro ir recipiento anonimiškumas, todėl nei adresai, nei telefonai, nei asmens tapatybė nėra nurodoma. Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ir jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems. Asmeninio pobūdžio informacija, tarp jų ir duomenys apie asmenų tapatybę, yra konfidenciali ir suteikiama tik Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

- Ar yra buvę, kad patys bandytų aiškintis?

- Biuro tokia informacija nepasiekia, bet tikėtina, kad būna.

- Ar ir kitose pasaulio šalyse neatskleidžiami donorų bei recipientų asmeniniai duomenys?

- Recipiento tapatybė donorui ar jo šeimos nariams kaip ir donoro duomenys recipientui – neatskleidžiami.

Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė.

Sunku rasti žodžių

- Ar patys Biuro darbuotojai siūlo rašyti laiškus, ar tai visada būna pačių recipientų ar donorų artimųjų iniciatyva?

- Tiesioginių raginimų Biuro darbuotojai nerašo, tačiau kalbantis su recipientais, kuriems buvo atlikta transplantacija, visada pasiūloma ir tokia galimybė. Be to, apie tokią galimybę žmonės sužino ir patys – pavyzdžiui, kad ir iš Biuro internetinio puslapio www.transplantacija.lt. Beje, ne vienas kalbintas recipientas prisipažino jau ne kartą norėjęs parašyti laišką mirusio donoro artimiesiems, net sėdęs jo rašyti. Tačiau... Taip ir neparašęs. Kodėl? „Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savo dėkingumą. Atrodo, viskas, ką parašysiu, bus lėkšta, banalu. Kokiais žodžiais išreikšti dėkingumą – nežinau“, – maždaug taip apie savo dvejones – rašyti padėkos laišką ar ne – kalba recipientai.

- Kiek yra norinčiųjų bent laišku sužinoti, kokia recipiento sveikata, ar padėkoti donoro artimiesiems?

- Vidutiniškai – keletas per metus.

- Ar iškart po transplantacijos nori sužinoti, ar gerokai vėliau apie tai pagalvoja?

- Visokių pasitaiko. Kartais žmogus pasiryžta parašyti laišką ir po penkerių metų. Tačiau reikia pastebėti, kad prisiruošti parašyti tokį laišką, ypač – recipientui donoro artimiesiems – yra nelengva. Tam reikia psichologiškai pasiruošti.

- Kokius siunčia laiškus per Biurą – ranka rašytus, elektroninius?

- Dažniausiai tai būna ranka rašyti laiškai. Tačiau pasitaiko ir kompiuteriu rinktų tekstų, ir elektroninių laiškų.

- Kiek dažnai sulaukia atsakymą?

- Pakankamai retai. Galima suprasti donoro artimuosius, neišdrįstančius parašyti atsakymo – tiesiog nenorima draskyti skaudulių. Tačiau kartais donoro artimųjų širdgėlą sumažina žinojimas, kad žmogus, kurio krūtinėje plaka jų artimojo širdis, juos prisimena, jaučia jiems dėkingumą. Tai tarsi mirusiojo gyvenimo tąsa, todėl norima išsiaiškinti, kaip jaučiasi, kuo gyvena, ką jaučia žmogus, kuriam persodintas dovanotas mirusio artimojo organas. Tačiau kiekvienu atveju tai – labai jautru, individualu, todėl sudėtinga „įvilkti“ į statistinius rėmus, daryti apibendrinančias išvadas.

- Bendravimas laiškais – vienkartinis ar užsimezga ryšys ilgesniam laikui?

- Kartais, itin retai, tarp susirašinėjančiųjų užsimezga nuoširdi draugystė. Kartais pasikeičiama vos vienu laišku. Dažniausiai – vienu. Neretai tai būna laiškas „į vieną pusę“.

Rašo, ką jaučia

- Gal paties Biuro darbuotojai laiškus veža ir mato reakciją tų, kuriems skirti?

- Ne, Biuro darbuotojai laiškų neveža, reakcijos nemato. Laiškai yra siunčiami paštu. Biuro darbuotojams gana dažnai tenka bendrauti su recipientais, kurie, atvykę į ligoninę tikrintis sveikatos, užsuka ir į Biurą. Todėl Biuro darbuotojai žino, kokį dėkingumą mirusio donoro artimiesiems jaučia antram gyvenimui prikelti žmonės, ir mato, kaip jiems sudėtinga ir sunku paprastais žodžiais išreikšti tą dėkingumą.

- Kas laiškuose dažniausiai rašoma, kas netikėto, gal piešiama, kas nors įdedama prisiminimui?

- Anonimiškai su donorų artimaisiais susirašinėjantys recipientai laiškuose dažniausiai išreiškia begalinį dėkingumą už dovanotą antrą gyvenimą, domisi, koks buvo žmogus, kurio dalelę nešioja savo kūne, – kokie buvo jo pomėgiai, charakteris ir panašiai. Donorų artimiesiems būna svarbu sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, ką jis dabar jaučia, gyvendamas su persodintu jų artimojo organu.

Vienu laišku artimieji, kurių sesers gyvybę išgelbėjo dovanotas donoro organas, kreipiasi į mielą nepažįstamą mamą ir į visus netikėtai iš gyvenimo išėjusio jos sūnaus artimuosius: „Išgyvendami didžiulį skausmą, Jūs nebuvote abejingi kitų skausmui, dovanojot gyvybę kitam“. Ir pažadas mažojo donoro atminimui pasodinti tvirtą medį – ąžuolą, palaistyti jį dėkingumo ašaromis, kad užaugtų tvirtas ir galingas.

Dėkingumo laišką mirusio donoro artimiesiems parašė ir mažamečio recipiento, kuriam buvo persodintas donoro organas, tėvai. Laiške išreiškiama nuoširdi užuojauta netekus brangaus, artimo žmogaus, linkima stiprybės sunkią netekties akimirką. Visa šeima išreiškia "Didelį Ačiū" už tai, kad dovanotu donoru organu gali džiaugtis ne tik mažametis vaikas – tai džiaugsmas ir visai šeimai.

Kitame laiške, kurį po sėkmingos transplantacijos recipiento tėvai nusiuntė donoro artimiesiems, yra tokie žodžiai: „...Dėkingumas ne visada iškalbingas... Kartais taip sunku parinkti reikiamus žodžius...“

Ypatingai jautrūs ir nuoširdūs mažųjų recipientų dailyraščiu rašyti laiškučiai, prie jų dažnai pridedamas ir vaiko rankute pieštas piešinukas, vaizduojantis „naują draugą“ – persodintą organą.

Ne vienas donoro artimajam laišką rašantis žmogus žada melstis už mirusįjį, užpirkti Šv. Mišias. Pirmosios Komunijos laukiantis vaikutis, kuriam buvo persodintas donoro organas, žada išmokęs maldeles visada melstis už mirusio donoro sielą.

Iš laiškų, kuriuos parašo mirusių donorų artimieji, matyti, kaip sunku nelaimės akimirką jiems buvo susitaikyti su tuo, kad – viskas, artimojo gyvybės išgelbėti medikams, deja, nebepavyks. „Kai medikai nebeteikė vilties, aš mąsčiau: negi nebeliks nieko? Juk auginau vienintelį sūnų“, - rašo vienintelio vaiko netekusi mama. Nepaisant to, ji prisipažįsta nelaimės valandą mąsčiusi: „Gal galima būtų kitiems padėti, gal kas laukia – nesulaukia, gal kam tiks koks nors sūnaus organas... Apsisprendimo momentas buvo sunkus. Ilgas ir kankinantis pusdienis, konsultuojantis su medikais, tariantis su artimaisiais... Kai pasirašiau organų dovanojimo dokumentą, pasijutau taip, tarsi akmuo nuo krūtinės nukrito... Labiausiai mane šildo laiškai tų žmonių, kuriems prigijo mano sūnaus organai“.

Pasiryžti parašyti laišką recipientui – visiškai nepažįstamam žmogui, „kuris tokiomis mums žiauriomis aplinkybėmis tapo artimu“, nes nešioja brangaus artimojo organą – labai sunku. Nepaisant ilgų dvejonių, apmąstymų, abejonių, apie kurias taip pat užsimenama laiškuose, donoro artimieji taip pat ieško galimybės užmegzti bent neakivaizdų ryšį su žmogumi, kuris nešioja dalelę jiems brangaus mirusio artimojo. „Norime sužinoti, kaip laikotės, kaip sveikstate po sudėtingos operacijos?“ – teiraujamasi ne viename laiške.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"