TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Jei nenorite, kad vienišumas taptų diagnoze

2015 02 14 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Sakoma, kas ieško, tas randa. Bet vieniems vis nepasiseka surasti antrosios savo pusės, o kiti gali būti pora bet kuriam žmogui. Anot psichologo psichoterapeuto Valdemaro Paukštės, norėdami sutikti gyvenimo draugą, pirmiausia turime ieškoti... savęs.

– Ar pritariate, kad šiais laikais vienišiui rasti porą tapo paprasčiau – čia gali praversti ir internetas, feisbukas bei kiti panašūs pagalbininkai?

– Sakyčiau, pagrindine problema tapo ne susirasti gyvenimo partnerį, o išlaikyti stabilius ir gerėjančius santykius šeimoje. Nors šiandien žmonės yra atviresni ir greičiau užmezga naujas pažintis, viskas tapo labai laikina. Mūsų tėvai automobilį ar kokį kitą rimtesnį daiktą pirkdavo visam gyvenimui, o dabar perkame kokiems dvejiems tejiems metams ir keičiame nauju. Ši tendencija, deja, perėjo ir į žmonių santykius. Jei žmogus nusibodo ar kuo nors ėmė nepatikti, keičiame jį nauju pamiršdami, kad žmogus nėra daiktas. Ir jei knyga "Meilė trunka trejus metus" kadaise buvo patekusi į geriausiai parduodamų knygų dešimtukus, nėra ko stebėtis, kad daugeliui žmonių meilė tiek ir tetrunka, o vėliau santykiai ir gyvenimas virsta tikru pragaru. Apie meilę, kuri trunka visą gyvenimą, auga, transformuojasi, stiprėja, bręsta ir tampa vis įdomesnė, šiandien žmonės nebenori nė skaityti. Tai per daug sudėtinga ir nesuprantama absoliutaus pragmatizmo paveiktoms smegenims.

– Vieniša moteris (vyras). Kada tai laikina būsena, o kada – diagnozė. Kas tai lemia?

– Mano požiūriu, vienišumas beveik visada yra laikina būsena, nes ją galima keisti, jei tik vienišius tikrai to nori ir yra pasiryžęs ką nors dėl to padaryti. Nors, tiesa, būna atvejų, kai vienišumą galima vadinti diagnoze. Taip yra tuomet, kai vienišius įsitikinęs, kad jis viską žino ir supranta geriausiai, kad jis yra pasaulio centras, o aplinkiniai – kvailiai – jo nesupranta. Toks žmogus nenori ir nė neketina keistis, bet visuomet bando keisti kitus pagal savo supratimą.

Jeigu esate suaugęs ir vienišas žmogus, o jūsų geriausi draugai - taip pat vieniši arba jų santykiai su antrąja puse yra blogi, jau galiu teigti, kad turite vienišiaus diagnozę. Tai rodo, kad žmogus nenori nieko keisti, o kaip tik ieško bendraminčių savo vienišumui pateisinti bei palaikyti ir taip jį stiprina. Taip susidaro senmergių arba išsiskyrusių moterų būreliai, kuriuose jos minta viena kitos energija, stiprina savo vienišumą ir tolsta nuo visaverčių santykių.

– Jei vienišumas – diagnozė, tai ar reikia jį gydyti?

– Šiuo atveju – ne. Juk kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę ir teisę gyventi taip, kaip nori. Gydyti galima tuomet, kai žmogus iš tiesų nuoširdžiai nori keistis. Tuomet ta diagnozė jau tampa laikina būsena, ir tik laiko klausimas, kada gyvenimas pasikeis į tą pusę, kur link norime jį keisti.

Valdemaras Paukštė. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Trukdo vidiniai blokai

– Kaip vienišiams gali padėti psichoterapeutas?

– Vienišumas priklauso nuo vidinės būsenos. Psichoterapeutas gali padėti pakeisti tą būseną arba jos dalį, lemiančią, kad žmogus yra vienišas ir negali susirasti partnerio. Dažnai pasitaiko, ypač moterims, kad praeities patirtys sudeda tam tikrus vidinius blokus, kurie energiškai atstumia priešingos lyties atstovus. Moteris pati nesupranta ir nejaučia, kodėl nepritraukia vyrų arba vyrai jos bijo, nes vidiniai blokai slepiasi labai giliai ir pačiam juos rasti sunku. Nors tie blokai iš tiesų nori gero – jie apsaugo mus nuo skaudžių patirčių. Jei praeityje moteris emociškai labai nukentėjo nuo vyro, yra didelė tikimybė, kad atsiras vidinis blokas, kuris ją saugos nuo bet kokių santykių su vyrais. Pasitelkęs specialias technikas psichoterapeutas gali padėti rasti tuos blokus ir transformuoti, kad jie nebetrukdytų. Žinoma, būna atvejų, kai nesėkmingi santykiai su priešingos lyties atstovais jau būna užprogramuoti tėvų arba tai lemia vaikystėje patirta psichinė trauma. Tad kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai.

Ne per daug įsikibus

– Sakoma, kad tik pačiam įdėjus pastangų ir Dievas padės (sėkmė lydės). Tad žmogus visaip stengiasi susirasti porą ir… nieko. Bet sakoma ir taip: nustosi stengtis, žiūrėk, reikalas pats susitvarkys. Tai kur čia tiesa?

– Tai, apie ką klausiate, vadinu svarbos koordinacija. Veikti visuomet reikia, bet siekiamam tikslui negalima suteikti per didelę reikšmę ir tarsi įsikabinti į jį nagais. Kai per daug stipriai norime ir ko nors siekiame, tą tikslą stumiame tolyn nuo savęs. Ir tik paskui, kai pavargstame ir numojame ranka, tas tikslas tarsi savaime pas mus ateina. Tuomet ir susidaro klaidingas įspūdis, kad šitiek stengtasi ir... nieko.

Sakyčiau, reikia visuomet žinoti, ko norime pasiekti, bet kartu mėgautis procesu ir keliu tikslo link. Tada išlaikoma svarbos pusiausvyra ir sudaromos geriausios sąlygos norams pildytis bei tikslams pasiekti.

Geriausias pavyzdys – gana dažna istorija, kai moteris taip labai nori pastoti, kad niekaip negali to sulaukti. Ir tik tuomet, kai nusiramina ir susitaiko su tuo, kad gali iš viso neturėti vaikų, staiga ima ir pastoja. Tai tinka beveik visiems gyvenimo atvejams. Per stiprus įsijautimas į tikslą atitolina jį nuo mūsų. Ramybė ir harmonija, susitaikymas su tuo, kad tikslo galite ir nepasiekti, pritraukia tai, ko siekiame.

Kelionė į tikrą meilę

– Cituojate savo mokytoją, maskvietį psichologą psichoterapeutą prof. Sergejų Kovaliovą. Jis sako: "Teorija apie tai, kad gyvenime reikia rasti savo antrąją pusę, kuri numatyta iš anksto, yra mitas. Jei esate visai subrendęs žmogus, jūs galite būti pora bet kuriam kitam visai subrendusiam žmogui. Sąlyga tik viena: jūs – visai subrendęs, kitas – visai subrendęs. Jeigu taip nėra, tenka ieškoti sau poros (kaip batui). Todėl neieškokite savo puselės, ieškokite savęs!" Pakomentuokite.

– Jei žmones prilygintume raktams, tai visai subrendęs žmogus yra tarsi raktas, kuris gali atrakinti visas spynas. Tuo metu žinome, jog dauguma raktų rakina tik vieną spyną.

Ieškoti savęs – visų pirma, reiškia keistis, o tai reiškia, jog tenka gludinti savo aštrius kampus, griauti kategoriškumus, vidinius blokus ir sienas – tapti tarsi perlu. Kodėl žmonės renka perlus ar akmenėlius prie jūros? Todėl, kad jie gražūs, nugludinti, neturi aštrių kampų. Tokie akmenėliai patinka daugeliui, juos net kišenėje smagu nešiotis. Tai galima pritaikyti ir žmonių santykiams.

Jei nenorite savęs keisti ir dar pabrėžtinai sakote – "priimkite mane tokį, koks esu" (nes neketinu keistis, verčiau bandysiu keisti kitus), jums tikrai teks ieškoti tos savo puselės, kuri atitiktų jūsų aštrius, nenugludintus kampus ir sutiktų su tuo gyventi.

Dar pridurčiau, jog žmonės gyvena dviejuose paraleliniuose, visiškai skirtinguose pasauliuose: "gyventojų" ir "išgyventojų". Pastarųjų yra gerokai daugiau. Gyvenime jie vis eina ar bėga nuo ko nors: nuo skurdo, ligų, nesėkmių ir t. t. "Gyventojai" eina į ką nors: klestėjimą, sveikatą, sėkmę ir t. t. Tikrai klaidinga manyti, kad jei bėgate nuo nesėkmės, tai bėgate į sėkmę. Greičiau atvirkščiai – nuo ko bėgsite, prie to anksčiau ar vėliau pribėgsite.

"Išgyventojai" aplinką suvokia kaip pavojingą terpę, o jų elgesys reaktyvus, t. y. jie tik reaguoja į išorinius dirgiklius bei vadovaujasi kitų sukurtais gyvenimo receptais. "Gyventojai" aplinką suvokia kaip draugišką terpę, jų elgesys yra produktyvus – jie patys kuria gyvenimo receptus (kuriais naudojasi "išgyventojai"), yra alternatyvų ieškotojai.

"lšgyventojo" misija yra išlikti šiame pavojingame ir neteisingame, panašiame į džiungles pasaulyje. "Gyventojo" misija - tiesiog gyventi ir tuo džiaugtis, nes pasaulį jis priima ne kaip džiungles, o kaip nuostabų nuotykį. O dabar svarbiausia: tikra meilė gali būti tik "gyventojų" pasaulyje. "Išgyventojams" ji trunka vos trejus metus, o gal net trumpiau.

Traukos dėsniai

– Nuo ko priklauso, kokį vyrą (moterį) pasirenkame kaip partnerį ir kodėl?

– Visuomet pritraukiame ir pasirenkame tokį partnerį, kokio tuo metu mums labiausiai reikia. Moteriška moteris visuomet trauks vyriškus vyrus, o vyriškas vyras trauks moteriškas moteris.

Kas yra moteriška moteris? Pirmiausia žino, kad yra moteris. Ji - seksuali, moka gražiai rengtis, flirtuoti, nori puoštis, būti švelni ir draugiška, tiesiog visko nori daug, nori turėti vaikų ir jais rūpintis. Be to, pasiruošusi daug priimti, lengvai priima dovanas ir pagalbą, gali būti išlaikoma vyro.

Kas yra vyriškas vyras? Pirmiausia žino, kad yra vyras. Jis - ramus, nesivadovauja emocijomis, suvokia, ko nori, realizuoja savo galimybes veikloje, valdo šeimos finansus ir namų ūkį, globoja ir aprūpina savo moterį bei šeimą.

Jeigu moteris yra vyriška, ji pritrauks moterišką vyrą, ir atvirkščiai. Tačiau atvirkštinis vaidmenų pasiskirstymas šeimoje prie gero nepriveda. Ankščiau ar vėliau moteriai atsibos laikyti visus keturis namų kampus, ji bus nelaiminga.

Todėl moterims visuomet patariu būti moteriškoms, seksualioms, visko norėti ir viską lengvai priimti. To galima mokytis. Tokiu būdu suteiksite savo vyrui energijos uždirbti ir visko jums duoti. Moterys, galite užsirašyti auksinę taisyklę: jūsų vyras uždirba arba gauna tiek, kiek jo moteris yra pasiruošusi priimti.

Vyras, kuris pasiruošęs daug duoti, niekuomet nesirinks kuklios, pilkos moteriškaitės, kuriai tarsi nieko nereikia ir kuri viską gali pati, taip pat ir užsidirbti pragyvenimui. Jeigu esate pilka ir kukli, greičiausiai jus pasirinks nevykėlis, kurį dar reikės ir išlaikyti.

Taigi visada traukiate ir pritraukiate tokį partnerį, kuris atitinka jūsų vidinę būseną. Jeigu traukiate tai, kas jums nepatinka ar netinka arba iš viso nieko netraukiate, reikėtų atidžiau pažvelgti į savo vidų.

– Dažnos vidutinio amžiaus vienišės nuomonė tokia: "Lietuvoje nėra vyrų! Geri yra vedę arba renkasi tik jaunesnes, į bendraamžes nebežiūri, o girtuoklio ir pan. man nereikia.” Ką joms atsakytumėte?

– Atsakyčiau, kad jos yra teisios. Jeigu taip galvoja, taip ir bus. Jei moteriai susiformavo nuostata, kad Lietuvoje nėra vyrų, pasąmonė darys viską, kad tai įrodytų. Mintys materializuosis ir ji įsitikins savo sugalvota "tiesa". Dar susiras būrelį bendraminčių, kurios tik patvirtins šią neginčijamą tiesą.

Patarimas paprastas, bet kartu ir sudėtingas – galvokite, apie ką galvojate. Kas šiandien yra jūsų galvoje, rytoj bus jūsų gyvenime. Jeigu manysite, kad vyrų nėra arba kad visi jie alkoholikai – taip ir bus jūsų gyvenime. Jei manysite, kad pasaulyje yra daugybė nuostabių vyrų, kurie atitinka jūsų skonį ir juos nesudėtinga sutikti – taip ir bus. Mūsų ateities realybę formuoja mūsų požiūris į dabartį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"