TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

K. Kynas: Padariau tai, ką privalėjau padaryti

2015 11 24 11:01
Asmeninio albumo nuotrauka

Prieš dešimt metų marijampolietis Kostas Kynas tapo pirmuoju negiminingu kaulų čiulpų donoru Lietuvoje. Kamieninės K. Kyno kraujodaros ląstelės išsaugojo gyvybę jaunai moteriai, kuriai buvo diagnozuota aplazinė anemija – liga, kuomet kritiškai sutrinka kraujo gamyba. 

Šiandien ji džiaugiasi puikia sveikata, gražia šeima ir dviem dukrelėmis. Tačiau jei ne sėkmingos donoro paieškos ir suvalkiečio geranoriškumas, istorija galėjo pasibaigti kur kas liūdniau. Tiesa, pats donoras K. Kynas apie savo nuopelnus kalba kukliai ir sako tiesiog padaręs tai, ką privalėtų padaryti kiekvienas žmogus.

– Lapkričio 22-ąją suėjo lygiai dešimt metų nuo dienos, kai Monikai tapote kaulų čiulpų donoru. Ar dažnai prisimenate šį įvykį?

– Be abejo, tai viena smagesnių ir gražesnių istorijų gyvenime. Mano namuose yra ir Monikos dukrų krikštynų nuotraukų: jose man teko senelio statusas. Juokavome, kad Monikos mergytės turbūt vienintelės pasaulyje turi po tris senelius. Taigi vis prisimenu šį įvykį, juolab kad su Monika pabendraujame iki šiol.

– Prieš dešimtmetį, kai tapote pirmuoju negiminingu donoru, apie tai buvo žinoma ir kalbama kur kas mažiau nei šiandien, o Lietuvos negiminingų donorų registre tebuvo keli šimtai žmonių. Kaip jūsų duomenys pateko į tą registrą?

– Maždaug 2001-aisiais leukemija susirgo mano tolimo giminaičio architekto Arūno Kyno dukra Rūta. Jos artimieji intensyviai ieškojo mergaitei kamieninių ląstelių donoro. Ir aš su šeima, ir kiti artimieji vykome palikti savo kraujo mėginių turėdami viltį, kad pavyks rasti tinkamą donorą. Deja, taip neatsitiko. Nesulaukusi kamieninių ląstelių donoro, po kelių mėnesių Rūtelė mirė. Mano, kaip ir kitų pagelbėti bandžiusių žmonių, duomenys nuo tada liko kaulų čiulpų donorų registre.

Kostas Kynas: „Mano namuose yra ir Monikos dukrų krikštynų nuotraukų: jose man teko senelio statusas.“

Po ketverių metų netikėtai sulaukiau skambučio iš VUL Santariškių klinikų, kad galiu tapti kaulų čiulpų donoru jaunai merginai. Tuo metu atostogavau Turkijoje, tad su daktare sutarėme susiskambinti, kai grįšiu. Po kelių dienų parvykau, pasikalbėjome su gydytoja, o tada laukė išsamūs mano sveikatos tyrimai. Medikai juokavo, kad sveikatos būklė buvo tiriama taip nuodugniai, lyg pretenduočiau tapti kosmonautu. Laimė, jokių sveikatos problemų nerado. Kai parvežiau savo šeimos gydytojui parodyti tyrimų išvadų kopijas, jis gal penkiolika minučių jas studijavo ir pasakė: „Jei tavęs nepažinočiau, manyčiau, kad tai yra 32 metų amžiaus žmogaus tyrimai“. O man tuomet buvo jau 54-eri. Tapti kaulų čiulpų donorais galima ne vyresniems nei 55 metų amžiaus žmonėms, tad mano atveju ta riba jau buvo arti.

– Kaip jautėtės prieš didžiąją dieną? Ar labai nerimavote?

– Ne, man buvo tiesiog įdomu. Nežinojau, kaip ta procedūra atliekama, tad vis spėliojau, kaip viskas vyks. Žinojau tik, kad kamieninėms ląstelėms paimti yra du būdai: iš kaulų čiulpų arba iš kraujo (aferezės būdu – red. past.). Man buvo taikomas antrasis būdas. Likus savaitei iki kamieninių kraujodaros ląstelių paėmimo procedūros kasdien reikėjo leistis į pilvą biologinį preparatą, kuris skatino tų ląstelių pagausėjimą kraujyje. Juokingiausia, kad paskutinį kartą tai reikėjo padaryti likus valandai iki ląstelių paėmimo procedūros, todėl važiuodamas iš Marijampolės į Vilnių anksti ryte sustojau Aukštadvaryje prie parduotuvės, kur ir susileidau paskutinę preparato dozę.

Kai nuvykau į Santariškių klinikas, viskas man tapo aišku: kamieninės ląstelės yra sunkesnės už kitas kraujo dalis. Jos atsiskiria taip, kaip grietinė nuo pieno (juokiasi). Donorui į veną įveda kateterį, aparatas siurbia kraują, centrifuguoja, surenka kamienines kraujodaros ląsteles, o likusias kraujo dalis grąžina donorui. Viskas truko daugiau kaip 5 valandas, tad buvo šiek tiek nuobodu.

– Kur ši procedūra vyko, ar teko gultis į sterilią operacinę?

– Tai buvo paprasta palata, joje buvau ne vienas. Šalia gulėjo trisdešimtmetis šiaulietis, sergantis leukemija. Su juo įsišnekėjome, jis pasakojo savo istoriją: buvo visiškai sveikas, kopė į kalnus, žaidė futbolą, o vieną dieną staiga pajuto silpnumą... Gulėdamas palatoje taip pat galėjau žiūrėti televizorių, išgerti kavos ir arbatos, suvalgyti bananą. Gydytojas Artūras Slobinas vis užeidavo pažiūrėti, kaip jaučiuosi.

– Kada, pasibaigus kaulų čiulpų paėmimo procedūrai, jau galėjote jaustis visiškai normaliai?

– Iš karto. Man nebuvo nei silpna, nei bloga, nei pykino. Kai tik baigėsi procedūra, daktaras drebančiomis rankomis čiupo maišelį su krauju ir išėjo pro palatos duris. Man atjungė kateterius, persirengiau, seselė palinkėjo laimingo kelio – ir išėjau. Vilniuje dar susitikau su broliu, kartu papietavome, ir aš išvažiavau į Marijampolę. Likus iki namų keliasdešimčiai kilometrų paskambino gydytojas: „Atsiprašau, kad jūsų neišlydėjau ir neatsisveikinau, bet ką tik atlikau antrąją procedūros dalį“. Monika gulėjo toje pačioje ligoninėje. Tad daktaras iškart iš mano palatos išbėgo pas Moniką, kuriai tuoj pat buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija.

Gerokai vėliau Monikos brolis taip pat tapo negiminingu kraujo donoru kitam ligoniui. Žinau, kad jo organizmas šią procedūrą pakėlė kiek sunkiau. O aš nejutau absoliučiai jokių blogų pojūčių. Pasikalbant, pajuokaujant tas laikas ir prabėgo. Kas nežinojo, kad buvau Vilniuje ir turėjau tokių reikalų, nieko net neįtarė. O gydytojas kone kasdien skambindavo pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi, ar viskas gerai.

– Kada pirmą kartą pamatėte Moniką?

– Po transplantacijos buvo prabėgę maždaug treji metai. Iš pradžių, tarpininkaujant gydytojai, mudu pasikalbėjome telefonu, o susitikome dar po metų vienoje televizijos laidoje. Mūsų susitikimą suorganizavo žurnalistai. Žinoma, svarbiausia sąlyga – kad to norėtų abi pusės. Jei donoras arba recipientas nieko žinoti apie kitą pusę nenori, toks susitikimas neįmanomas.

– Ar jaudinotės prieš filmavimą, kurio metu turėjote pamatyti Moniką?

– Devyniolika metų dirbau Lietuvos televizijoje, tad dėl televizijos laidų jau buvau prisijaudinęs pakankamai. Šįsyk buvo tiesiog įdomu pamatyti, koks tas žmogus, kuriam tiko mano kamieninės ląstelės. Statistiškai tikimybė, kad sergančiajam tiks negiminingo žmogaus kaulų čiulpai, yra labai nedidelė – maždaug viena iš keliasdešimt tūkstančių ar net kelių milijonų.

Su Monika susiskambiname iki šiol, pasveikiname vienas kitą su šventėmis, gimtadieniais. Jos namuose lankiausi du kartus, per abiejų dukrų krikštynas. Visai neseniai kalbėjau telefonu su jos mama: žinau, kad Monikos sveikata gera, šeima graži, tvirta, viskas gerai. Suprantu, kad šie žmonės turi savo gyvenimą, ir tikrai nenoriu pernelyg lįsti.

– Ar ši donorystės patirtis kiek pakeitė jūsų gyvenimą?

– O kas galėjo pasikeisti? Esu nemažai matęs gyvenimo: tai padaryti leido ir žurnalisto profesija. Ši istorija – kaip gyvenimo loterija. Aš paprasčiausiai padariau tai, ką privalėjau padaryti. Pasakyti „nesutinku“ būtų tas pats, kas nušauti žmogų. Visada sakau: donorai nemiršta, jiems nieko blogo neatsitinka. Miršta ligoniai, kurie nesulaukia donorų. Ir Monikai donoro buvo ieškoma intensyviai: anksčiau ji buvo gydyta Vokietijoje, atrodė, kad liga pasitraukė, tačiau po kurio laiko vėl grįžo. Tada gydytojai ir pasakė: jei mergaitė nesulauks kamieninių ląstelių donoro, ji neišgyvens.

Aš apskritai manau, kad svarbiausia šioje vietoje yra netgi ne donoras, bet medicinos pasiekimai ir tokie gydytojai kaip Igoris Trociukas, A. Slobinas, Rita Čekauskienė bei jų kolegos. Jų kasdienis darbas – tiesioginė kova už žmogaus gyvybę.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje į kaulų čiulpų donorystę vis dar žvelgiama atsargiai, su baime ar tiesiog nenorima nieko apie tai žinoti?

– Donorystės situacija dabar kitokia nei anksčiau: Lietuva yra prisijungusi prie tarptautinio donorų tinklo, tad dabar galimybių daugiau, kita vertus, Lietuvoje į kaulų čiulpų donorystę kartais žvelgiama abejingai. Žmogus svarsto: o kodėl aš turiu kažkam duoti savo kraujo? Bet jis nepagalvoja, kad jau rytoj transplantacijos gali prireikti jam arba jo artimiesiems. Gyvenimas dažnai viską sudėlioja į savo vietas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"