TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kada greitosios dūzgės aplink tarsi bitės

2011 08 09 0:00
Lietuvos greitosios medicinos pagalbos tarnybos negali skųstis reikalingos įrangos trūkumu, tereikia išspręsti organizacinius klausimus.
LŽ archyvo nuotrauka

Vasarą ligoninės ir poliklinikos apytuštės, tačiau greitosios medicinos pagalbos tarnyboms visada karštymetis. Apie šių tarnybų veiklą kalbėjomės su Lietuvos skubiosios medicinos pagalbos draugijos pirmininku dr. Dinu Vaitkaičiu.

- Nuolat pasitaiko skundų, kad greitosios pagalbos medikai atvyko per vėlai ar išvis atsisakė važiuoti. Kaip vertinate tokias situacijas?

- Ne šventieji puodus lipdo, ne visi dirba be priekaištų. Tačiau formuluotė "turi atvykti laiku" pernelyg drastiška. Juk galioja labai aiškus fizikos dėsnis: nuvažiuotas kelias lygus greičio ir laiko sandaugai. Jei greitoji pagalba yra už 20 kilometrų, ji per 5 minutes neatvyks, ir tai reikia suvokti. Laukiame, kol pradės gerai veikti Bendrosios pagalbos centras 112. Tai turėjo įvykti jau šį sausį, bet kaip visada vėluojama. Lieka tikėtis, kad kitąmet reikalai pajudės iš vietos. Tada dispečerinių valdomi greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobiliai mažiau stovės, dažniau bus kelyje. Vadinasi, kaip bitutės dūzgės aplinkui, bus lengviau pasiekiami pacientams ir atvyks greičiau.

GMP tarnybos darbo pagerėjimą Kaune gyventojai turėtų pajusti dar anksčiau. Jau šį rudenį miesto greitosios pagalbos stotyje ketinama pradėti bandomąjį projektą - bus diegiama labai šiuolaikiška, algoritmais pagrįsta greitosios pagalbos pajėgų valdymo sistema, leisianti labai greitai priimti sprendimus, racionaliai paskirstyti GMP brigadas.

Pagal dabar galiojančius oficialius reikalavimus mieste greitoji pagalba turi atvykti per 15 minučių, užmiestyje - per šiek tiek ilgesnį laiką, bet iš tiesų medikų pagalbos kitąsyk prireikia per 2 ar 5 minutes, o kartais galima ir po pusvalandžio atvykti. Tokiu atveju labai svarbūs kvietimo prioritetai. Televizijos serialuose matome, kaip dirba amerikietiškos ar europinės pagalbos tarnybos. Panašiai turėtų būti ir Lietuvoje. Per bandomąjį projektą Kaune bus įdiegta sistema, dabar veikianti maždaug 50 šalių. Iškvietimą gavęs dispečeris, kalbėdamas su skambinančiu žmogumi, naudodamasis

kompiuterine programa galės užduoti kryptingus klausimus ir taip diferencijuoti iškvietimus. Specialistui nereikės sukti galvos, ką ir kaip paklausti, todėl jis kur kas greičiau priims sprendimus - sistema pati sufleruos, kad jau dabar reikia siųsti automobilį arba brigadą.

- Žodžiu, greitosios darbuotojas negalės spręsti, esą iškvietimas nerimtas, gal nėra reikalo siųsti pagalbos.

- Taip, subjektyvūs darbuotojų sprendimai bus sumažinti iki minimumo. Pas tuos, kuriems tikrai reikia skubios pagalbos, greitoji atvažiuos dar greičiau, o kitiems teks šiek tiek palaukti.

Išgelbės technologijos?

- Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai sukūrė 2013-ųjų savo tarnybos viziją. Pagal ją sveikatai grėsmingos būklės atvejais greitoji atvyktų pas pacientą per 5-7 minutes. Ar tai įmanoma?

- Galime kiek norime filosofuoti, bet būdami miške už 30 kilometrų per 5 minutes GMP tikrai nesulauksime. Čia kalbama apie vidurkį. Lietuva pasižymi plokščiu reljefu, jos keliai gana geri, tad tinkamai paskirsčius pajėgas, pasistengus, kad GMP automobiliai nestovėtų, o visą laiką būtų kelyje, toks pagalbos laikas iš tikrųjų įmanomas. Vakarų valstybėse, tarkime, Švedijoje ar Vokietijoje, numatytas paciento pasiekiamumo laikas yra 5-8 minutės, o kai kur - dar mažesnis. Ir tai įgyvendinama turint tiek pat, kiek mes, ar dar mažiau GMP brigadų. Padeda ne tik kompiuteriniai algoritmai, bet ir technologija, leidžianti dispečeriui tiesiogiai matyti žemėlapyje judančius greitosios pagalbos automobilių taškelius ir taip nustatyti jų buvimo vietą. Ši technologija jau atkeliavusi į Lietuvą, tik reikia ją galutinai suderinti ir paleisti. Tada dispečeris galės pasiųsti arčiausiai nelaimės vietos esantį GMP automobilį. Dabar, jei kas nors atsitinka netoli dviejų rajonų ribos, nepasidalijama, iš kurio rajono siųsti greitąją. Arba būna taip, kad visos nedidelio rajono brigados išvykusios į kvietimus ir nėra kam važiuoti teikti pagalbos. Matydamas, kad gretimame rajone netoliese yra GMP brigada, dispečeris galės nukreipti ją į reikiamą vietą.

Dabar mūsų GMP labai gerai aprūpinta, nepalyginsi su tuo, kas buvo prieš 5-10 metų. Pacientams prieinama viskas, kas turima Skandinavijoje, Vokietijoje ar JAV. Liko tik greičio ir organizuotumo klausimas. Tai įgyvendinus žmonėms tikrai bus geriau. Bet nedrįsčiau teigti, jog skundų nebus. Juk natūralu, kad laukiančiajam pagalbos laikas tarsi išsitempia.

Reikia ligoninių skaidrumo

- Ne vienoje rajono ligoninėje panaikinus chirurgijos, reanimacijos ar akušerijos skyrius, išeitimi turėjo tapti "žalieji koridoriai" - tiesiausias kelias kvalifikuotą pagalbą galinčios suteikti gydymo įstaigos link. Tačiau vis dejuojama, kad "žalieji koridoriai" neveikia, kad greitosios pagalbos automobiliu vežamo paciento nepriima nei viena, nei kita ligoninė, todėl tenka blaškytis nuo vienos įstaigos prie kitos.

- Turime pripažinti - rūpesčio iš tiesų esama. Problemos neišspręsime, jei nebus sistemos. Trūksta labai nedaug - programinės įrangos ir šiek tiek mokymų specialistams.

Nebūtina iš naujo išrasti dviračio, pažiūrėkime, kaip tai vyksta civilizuotuose kraštuose. Net Lietuvoje galime matyti tą patį, ką mato, pavyzdžiui, San Franciske ar Austrijoje dirbantis dispečeris. Ten veikianti skubios pagalbos sistema parodo, kiek ir kuriose ligoninėse yra laisvų vietų arba kiek pacientui reikėtų laukti atvykus pačiam ar atvežtam greitosios pagalbos automobiliu. Kad tai būtų įgyvendinta Lietuvoje, ligoninėms tektų "perlipti" per save. Galbūt jos nesijaustų labai saugios deklaruodamos, kad arba turi, arba neturi laisvų vietų. Jei paskelbsi, jog vietų yra, aišku, tau atveš ligonių, o jei ne - kils klausimas, kodėl tavo įstaigoje tokia situacija. Vis dėlto viešumas ir skaidrumas labai padėtų spręsti problemą. Anksčiau ar vėliau tokią informavimo sistemą, matyt, įgyvendinsime.

Yra ir kitas rūpestis - kad pakeliui pacientai nepatektų ten, kur nereikia. Sakote, bėda, jog uždaromi skyriai. Mano nuomone, didesnė bėda, kad ligoniai vežami į tuos dar neuždarytus skyrius, kurie negali suteikti tinkamos pagalbos. Sakykime, į automobilio avariją patekęs žmogus patiria dauginę traumą, jam pažeistos galvos smegenys. Jei pacientas atvežamas į rajono ligoninę, kuri neturi neurochirurgo, nelieka nieko kito, kaip organizuoti jo pristatymą į neurochirurginę pagalbą teikiančią įstaigą. Kai bus baigti bendrosios pagalbos centro kūrimo darbai, pradės veikti sistema, turėsianti garantuoti, kad žmonės patektų ten, kur gautų optimalią pagalbą.

Padoru žinoti

- Turbūt mažai lietuvių ryžtasi padėti nelaimės ištiktam žmogui - arba trūksta žinių, arba bijo.

- Tokia problema egzistuoja. Skaičiai rodo, kad 9 iš 10 staigios mirties atvejų ištinka ne ligoninėje. 8 atvejais iš 10 tai įvyksta greta esant kitam žmogui, dažniausiai - artimajam. Tik trečdalis esančiųjų šalia dar mėgina gaivinti mirštantįjį, du trečdaliai nė nebando nieko daryti. Per pastaruosius mėnesius esu girdėjęs apie 2 asmenis, kurie užspringo maistu ir mirė, nors aplink buvo žmonių. Jie nieko nepadarė, nors tai būtų buvę nesudėtinga. Bėda, kad žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi. Gal jie jaustųsi tvirčiau, jei nors kartą pabandytų pagelbėti kitam. Norintiesiems gauti vairuotojo pažymėjimą rengiami pirmosios pagalbos mokymai. Tačiau tuo ir skiriamės nuo vakariečių, kad pas mus į tokius mokymus žvelgiama formaliai. Vis dėlto manau, jog situacija po truputėlį keisis, - jei ne per metus, tada per penkerius ar dešimtį.

- Kaip? Ar reikės visuotinių mokymų?

- Visi apie tai galvoja. Ir aš prieš 15 metų maniau, kad reikia priverstinių mokymų. Aktyviai tuo užsiėmėme ir net pasiekėme, kad būtų priimtas Vyriausybės nutarimas, įforminęs privalomąjį pirmosios pagalbos mokymą kas penkerius metus. Bet, kaip dažnai būna, jis virto formaliu ir diskreditavo idėją. Mano nuomone, turėtų atsirasti bendras supratimas: jei šeimoje yra asmenų, kamuojamų širdies problemų, jei jų kraujospūdis pakilęs ar amžius - per 60 metų, kai didėja širdies ligų rizika, artimiesiems neišvengiama žinoti ir mokėti, kaip elgtis staiga pablogėjus sveikatai. Tikiu, kad laikui bėgant toks supratimas atsiras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"