TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kai artimiausias draugas – internetas

2014 08 30 6:00
Vienišumas viena dažniausių priežasčių, dėl kurių pernelyg įsitraukiama į virtualybę. Reuters/Scanpix nuotrauka

Psichiatrė Vilma Andrijauskienė įsitikinusi, jog pernelyg piktnaudžiaujame terminu "priklausomybė". Tai tinka ir kalbant apie įsitraukimą į interneto pasaulį. Šis pomėgis daugeliu atvejų yra naudingas "priklausomumas". Kita vertus, virtualybė kai kam tampa vienintele vieta pasijusti vertinamam, nes alternatyvos paprasčiausiai nėra.

Pasak specialistės, 2003-2005 metais, kai pradėjo plisti kompiuteriai, būdavo daugiau kreipimųsi į specialistus dėl "apsigyvenimo" internete – dažniausiai tėvai skųsdavosi, kad virtualiame pasaulyje vaikai praleidžia pernelyg daug laiko. Tada girdėjosi siūlymų trumpinti laiką, leidžiamą prie kompiuterio, ieškoti kitų užsiėmimų. Tačiau dabar, kai internetas tapo neatsiejama gyvenimo dalis, jau sunku vertinti, kur priklausomybė, o kur – įprastas gyvenimo tempas.

"Nesinaudodamas internetu šiandien būsi nesuprastas. Kai paaugliai per naktis sėdi socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse, bendraudami su kitame pasaulio krašte esančiais draugais, belieka paklausti: o kokią alternatyvą galime pasiūlyti? Iš tiesų nelabai yra ką. Tai būtų panašu į siūlymą iš mersedeso persėsti į žigulius. Vien gąsdindami poveikiu sveikatai, – kad kompiuteris kenkia, gadina akis, dėl jo gali atsirasti migrena, gresia patempti riešo sausgysles, – pomėgio internetui nesumažinsime. Įspėjimai dar niekada nesulaikė nuo ydingų įpročių. Kuo dažniau kalbėsime, kad internetas pavojingas, tuo labiau jis kels smalsumą", – pažymėjo psichiatrė.

Linkę smerkti, bet ne siūlyti

V. Andrijauskienės teigimu, priklausomybės sąvoka dabar dažnai piktnaudžiaujama, svaidomasi be reikalo. Todėl atrodo, kad kur tik pažvelgsi, visur ligoniai. Tačiau tai toli nuo tiesos, todėl turėtume atskirti, kur tikra priklausomybė, o kur – tik priklausomumas.

"Mes savaime esame priklausomi nuo interneto, nes juo naudodamiesi greičiau randame informaciją, taip taupome laiką. Kodėl vengti to priklausomumo, jeigu tai padeda tvarkyti reikalus? O priklausomybės sąvoka reiškia patologiją, kai, liaudiškai tariant, žmogus tampa tarsi pririštas prie ko nors ir negali išsilaisvinti, apleidžia būtinus dalykus, jie tampa nebereikalingi. Kuo labiau didėja priklausomybė, tuo mažėja savarankiškumas. Bet jeigu žmogus gali "atsirišti", atsitraukti, atlikti būtinus dalykus, tos situacijos nevadinčiau priklausomybe, greičiau – priklausomumu. Jis neatima mūsų savarankiškumo. Remiantis šiais skirtumais sąvokas ir galima atskirti", – aiškino pašnekovė.

Pasak jos, tam tikra priklausomybė būdinga tik mažumai internautų. Anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad tokių yra bene 9-10 proc., visi kiti internete užsibūna dėl objektyvių priežasčių. Vieni – galbūt iš smalsumo, kitiems tai siejasi su gyvenimo būdu, darbu, pomėgiais. Kai kas internete sėdi todėl, kad neturi pinigų laisvalaikio pramogoms, arba, sakykime, gyvena vienkiemyje, kur paprasčiausiai nėra ką veikti.

"Arba, tarkime, žmogus yra vienišius, nelaiko savęs simpatišku, gebančiu laisvai bendrauti, mano, kad su juo kiti nekalbės. Tada kompiuteris iš tiesų padeda, bendravimas interneto svetainėse papildo žmogaus gyvenimą. Jeigu kas nors mano, kad jam beliko vienintelis dalykas – bendrauti kompiuteriu, kodėl reikėtų dėl to priekaištauti? Jei negalime pasiūlyti alternatyvos, kas iš tų kalbų? Visada skubame smerkti, kaltinti, nuvertinti, bausti, mokyti, moralizuoti, o tai yra daug lengviau, negu ką nors pasiūlyti", – pabrėžė gydytoja.

Pasak Vilmos Andrijauskienės, svarbiau ne tai, kad kas nors ką nors daro, o kodėl tai daro. /Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Išsirėkia ir nurimsta

Bendrauti internete labai patogu, nes tai užtikrina anonimiškumą, o kartu tam tikrą saugumą, plačias saviraiškos galimybes. Panorėjus galima būti vyru ar moterimi, pasireikšti kaip įvairiausių dalykų žinovui. Tiesa, kai kuriems asmenims anonimiškumas leidžia manyti, kad galima daryti viską, ko tik norisi, net peržengti ribas.

"Stebint internete diskutuojančius ir komentuojančius asmenis paaiškėjo, jog tai yra atskira grupė asmenų, kurie keliauja po įvairias temas, ginčijasi kaip žinovai, provokuoja, pykstasi, aiškinasi tarpusavio santykius. Šiems žmonėms ne tiek svarbi pati tema, kiek jų pačių saviraiška, sandoriai, įžeidinėjimai ar palaikymas. Taip surandama erdvė save išreikšti. Vien iš komentarų skaičiaus prie kurio nors straipsnio galiu pasakyti, kad mūsų pacientai vėl rado progą pasireikšti", – komentavo psichiatrė.

V. Andrijauskienė prisiminė vieną savo pacientę. Realiame gyvenime ji neturėjo draugų, nebendravo nei su kaimynais, nei su tėvais. Seserys ir broliai taip pat nepalaikė su ja ryšių manydami, kad ši netinkamai elgiasi. Moteris prisipažino mėgstanti užsukti į internetą, pasirinkti kokį nors, pavyzdžiui, medicininį, straipsnį ir pateikti aštrią savo nuomonę. Jai būna labai smagu, kai sulaukia daug prieštaravimų. Taip diskutuodama moteris išlieja pyktį, išsirėkia ir po keleto valandų jaučiasi labai rami.

"Kaip gydytoja žinau, kad ant ligos negalima pykti, ir suprantu šios moters elgseną, nors ji pati nemano, kad elgiasi blogai, kenkia kitiems juos įžeidinėdama", – kalbėjo V. Andrijauskienė.

Pašnekovės teigimu, save gerbiantis, savo vertę žinantis žmogus nenusileis iki minėto lygio, nepasiduos provokacijoms. O kad internete paviešintai nuomonei visada atsiranda pritariančiųjų ir prieštaraujančiųjų, tai yra normalu. Juk negalime įtikti ir patikti visiems. Svarbiausia, kaip reaguojame į tokius vertinimus.

"Jei žmogus pradės atidžiai analizuoti tuos komentarus, išgyventi, nemiegoti dėl jų, vien svarstys, ką ne taip padarė, jeigu visa tai sujauks jo gyvenimą, vadinasi, tas žmogus yra emociškai pažeidžiamas. Gerai žinantis, ką sako ir daro, išmanantis savo sritį žmogus tiesiog neskaitys tų komentarų, verčiau pasiteiraus jam svarbių asmenų nuomonės", – sakė V. Andrijauskienė.

Įžeidžiančių komentarų pasipila ir po pranešimų apie netektis. Psichiatrės patarimas vienas: išvis neskaityti tokių komentarų arba bent suvokti, kad negražiai rašantis žmogus galbūt yra ligonis. Galiausiai netinkamus komentarus galima ir išvis pašalinti.

Virtualybė gražesnė už tikrovę

Anksčiau plačiai kalbėta apie per didelį vaikų įsitraukimą į kompiuterinių žaidimų pasaulį, kai jis tampa tikresnis už realybę. Pasak V. Andrijauskienės, ši problema tebėra, bet kompiuteriui įsiviešpatavus mūsų gyvenime nelabai yra ką pasiūlyti vietoj to. Dirbdami keliuose darbuose tėvai net neturi laiko pasidomėti, kuo iš tiesų užsiima jų vaikai.

Psichiatrė prisiminė atvejį, kai mama atsivedė trylikametį sūnų, smulkų berniuką, kuris atrodė daug jaunesnis už bendraamžius. Mat tėvai sužinojo, kad jis jau keletą mėnesių nelanko mokyklos, tik imituoja, jog ten eina, o parėjęs namo žaidžia kompiuteriu. Be to, jie pastebėjo, kad pradėjo dingti pinigai. Tėvai įtarė, kad sūnus panaudoja juos naujiems kompiuteriniams žaidimams. Tad aptikę pinigų trūkumą, vaiką bausdavo. V. Andrijauskienei pasikalbėjus su berniuku paaiškėjo, jog mokykloje jį skriaudė, o pinigus šis vogė ne tam, kad pereitų į kitus kompiuterinių žaidimų lygmenis, o tam, kad nupirktų bendramoksliams saldumynų – tada jo neliesdavo. Ramybę šis vaikas rasdavo tik sėdėdamas prie kompiuterio, mat būdamas žaidėjų komandoje jautėsi stiprus ir saugus, o įveikdamas vis aukštesnius žaidimo lygmenis pasijusdavo dar galingesnis. Pasak V. Andrijauskienės, paauglys tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Gydytojai labai įstrigo jo žodžiai: "Mane muš gal 5-7 minutes, bet tame žaidime nugalėtoju pabūsiu daug ilgiau."

"Svarbiau ne tai, kad kas nors ką nors daro, o kodėl tai daro. Nėra skirtumo, ar tai vaikas, ar pensininkas. Jeigu žmogus užsisėdi prie kompiuterio, vadinasi, turi savo misiją, daro tai, ko negali realybėje. Žinoma, blogai, jei virtualus pasaulis tampa gražesnis ir saugesnis už tikrąjį", – aiškino psichiatrė.

Svarbiausia: nepakenk

Anot V. Andrijauskienės, vienišumas ir emocinis nestabilumas – dažniausios priežastys, dėl kurių pernelyg įsitraukiama į virtualybę.

"Jeigu kas nors tikrai nori padėti, kartais užtenka pasakyti "labas". Juk kada žmogus tampa vienišas – kai kuo mažiau kitų jam nusišypso, kuo mažiau paklausia: "Kaip gyveni, kaip sekasi?" Tas didžiulis gyvenimo tempas, visuomenės iššūkiai kartais kelia didesnių reikalavimų, nei galime įgyvendinti. Šiandien labai trūksta žmogiškųjų dalykų – mandagumo, tolerancijos, noro pasidžiaugti, kas ką gero padarė. Visi pikti, nepatenkinti, nelaimingi, labiau linkę kaltinti, skriausti, negu padėti. Mūsų bėda, kad sulaikome pyktį, neigiamas emocijas. Negana to, dar perimame svetimus neigiamus jausmus. Pyktį nukreipiame savęs naikinimui, kažkokiam erzeliui, o ne kovai, kad pasiektume ko nors daugiau. Ne tik patys nieko nekuriame, bet ir kitą norime sunaikinti. Hipokrato priesaikoje yra labai svarbus žodis "nepakenk". Jį turėtų atsiminti ne tik medikai, bet ir kiekvienas žmogus. Jei žmonės mažiau kenktų kitiems ir sau, būtų mažiau ir priklausomybių", – įsitikinusi V. Andrijauskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"