TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kai baimė užnuodija kūną ir gyvenimą

2014 10 25 6:00
Įvardiję savo emocijas ir pradėję įdėmiau stebėti jų poveikį, įgauname daugiau pasirinkimo laisvės. www.nadirkeval.com nuotrauka

Kodėl šiais laikais, kai tiek daug psichologinės literatūros, nė kiek nemažėja žmonių, turinčių emocinių problemų? "Problemos neišnyksta, nes mūsų nervų sistema nenori priimti informacijos, prieštaraujančios vyraujančiai mūsų emocijai. Juolab kad visais būdais vengiame suvokti, kokia ji. Tačiau vienąkart turime nustoti bėgti nuo savęs", – teigė neurologė kineziologė, Vilniaus holistinės terapijos centro direktorė Liudmila Tamašauskienė.

Medikė pabrėžė, kad dar ankstyvoje vaikystėje ir net motinos nėštumo metu patirtos baimės nulemia elgesio formas. Ilgainiui jos tampa žmogaus įpročiais bei gyvenimo būdu, kurį pakeisti labai sunku.

"Yra nustatyta, jog stresą patiriančios nėščiosios biocheminės reakcijos sutampa su jos kūdikio reakcijomis. Giluminės baimės formuojasi ir vėliau, pirmaisiais septyneriais vaiko gyvenimo metais. Pavyzdžiui, jei dviejų savaičių dar neturintis mažylis atskiriamas nuo mamos, jis praranda saugumo jausmą, atsiranda kasdienis nerimas dėl ateities: "kad kas neatsitiktų". Tai atsispindi vaikučio elgesyje. Štai vienas kūdikis, žaidžiant išmestas į viršų, tik juokiasi, o kitas, priešingai – šaukia. Šaukiantysis baiminasi, ar mama (tėtis) jį sugaus, nes vaikui jau yra susiformavęs vidinis nepasitikėjimas gyvenimu", – vardijo gydytoja.

Yra žinoma, kad psichoemociniai sutrikimai lemia daugelį ligų. Dėl to gali atsirasti astma, psoriazė, nusilpsta imunitetas, formuojasi piktybiniai navikai, jau nekalbant apie tokias problemas kaip distonija ar deperesija. Bet žmonės nenori suvokti, kas iš tiesų vyksta jų gyvenime, kur yra jie patys, o kur tik kaukė. L. Tamašauskienė pateikė keletą pavyzdžių. Štai moteris mano, kad elgiasi labai gerai gyvendama dėl vaikų, rūpindamasi kitais, skubėdama visiems padėti, prašo jie ar ne. Bet kur jos pačios asmenybė, poreikiai? Arba, tarkim, perfekcionistas, keliantis labai didelius reikalavimus sau, bet nepasiekiantis trokštamų rezultatų ir puolantis į nusivylimą. Tačiau jo norai greičiausiai viršija galimybes. Dar vienas pavyzdys: pirmūnas, "kalantis" pamokas dėl dešimtuko, bet nesuvokiantis, kas iš tiesų jį domina, kam yra gabus, bandantis įtikti mokytojui, užsitarnauti jo meilę, nes tos meilės vaikui labai trūksta.

Liudmila Tamašauskienė. /Asmeninio albumo nuotrauka

Klaidų labirinte

"Vis dėlto žmonėms labai sunku suvokti save, nors dabar yra daugybė psichologinės literatūros, straipsnių, kuriuos perskaičius tarsi turėtų viskas paaiškėti. Deja, problemos neišnyksta. Taip yra todėl, kad nervų sistema nepriima informacijos, prieštaraujančios vyraujančiai mūsų emocijai", – tvirtino neurologė.

Štai vienas pavyzdžių, kaip vyraujanti emocija keičia gyvenimą. Moteris neranda bendros kalbos su dukra, kuri ištekėjo "ne už to" vyro, anūkai taip pat jai neįtinka. Pasakojimo herojė kišasi į dukros, anūkų gyvenimą, nuolat juos moko, ką ir kaip reikia daryti, bet šie vis tiek elgiasi savaip. Moteris jaučiasi įskaudinta, kad jos nepaiso. Situacijai nesikeičiant jausti nusivylimą tampa įpročiu, gyvenimo būdu, o galiausiai tai prisideda prie ligų ar skausmų atsiradimo. Tačiau minėtoji moteris nesistengia suvokti, ką iš tiesų jaučia, tik kaltina kitus, esą privedusius iki tokios būsenos. O viskas kyla iš to, kad vyraujanti moters emocija yra nuoskauda, atsiradusi dėl įsitikinimo, kad jos tiesa teisesnė už kitų.

Atsispindi kūne

"Dėl emocijų išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos ir hormonai. Išsigandus išsiskiria adrenalinas, džiaugiantis – oksitocinas, dopaminas, siejamas su dideliu pasitenkinimu, o kortizolis vadinamas streso hormonu. Tos medžiagos veikia ląsteles. Kasdien jaučiant baimę ar įtampą, ląstelės pripranta gauti adrenalino ir jis tampa joms reikalingas. Tam tikrai emocinei būsenai virtus nuolatine, galvoje sukasi tas pats minčių srautas. Deja, daugelis vengia atpažinti kenkiančią emociją ir nuo jos tiesiog bėga", – apgailestavo neurologė.

Štai vienas pabėgimo variantų: žmogus viską neigia, kaltina aplinką, nesistengia prisitaikyti prie situacijos, bando kovoti su gyvenimu, nes jis ne toks, kokio norėtųsi. Bet, kaip pažymėjo L. Tamašauskienė, kiekviena situacija turi tris ypatumus: kaip norisi, kaip yra ir kaip turi būti. Deja, dažniausiai pabrėžiame tik tai, ko norime, o svarbiau įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.

"Jei žmogus visiškai nelankstus, neprisitaiko, užsispyrusiai kovoja už savo tiesą, stoja prieš visą pasaulį, atsiranda stiprūs raumenų spazmai. Raumenys sudaro tarsi skydą, kad neprasiveržtų vidinė įtampa. Juk pagrindinė mūsų baimė – savo emocijų baimė. Stengiamės jokiu būdu jų neparodyti, nes manome, kad tai yra silpnumas. Arba esame įsitikinę, kad kai kurios emocijos yra blogos, tad ką apie jas rodantį asmenį pamanys kiti? Tenka matyti daug pacientų, kurie skundžiasi stuburo problemomis, kaklo, galvos skausmais, padidėjusiu kraujospūdžiu. Tai yra mūsų vidinės kovos pasekmė. Emocijas bei mintis visada perteikia kūnas, laikysena. Raumenų spazmai kaip tik ir rodo, kad negalime leisti sau jausti. O iš tiesų emocijos nėra nei geros, nei blogos, tik kai kurios mums nepatinka", – vardijo L. Tamašauskienė.

Savęs apgaudinėjimo įvairovė

Dar vienas pabėgimo variantas: kabintis į kitus žmones, bandyti gyventi jų, bet ne savo gyvenimą. Tai būdinga tiems, kurie gyvena dėl vaikų, labai rūpinasi giminaičiais ir pan.

Nuo savęs bėgama ir vartojant vaistus. "Daugelis žmonių geria antidepresantus ir jiems atrodo, kad taip sprendžia problemą. Tačiau tokiu būdu problema tik prislopinama, užuot pažvelgus tiesai į akis. Žmogus nori save laikyti ligoniu, nes tada kiti jo gailėsis, rūpinsis juo", – aiškino gydytoja.

Anot jos, siekis pabėgti nuo sunkumų slypi ir už pasakymo: "aš gyvenu puikiai, geriau už kitus". Tai rodo, kad yra priešingai: vidinė įtampa tokia didelė, kad tuoj kur nors pasireikš. Pavyzdžiui, atsiras stuburo išvarža, ištiks infarktas ar dar kas nors. Mat žmogus jaučiasi taip blogai, kad jam būtina save apgaudinėti, esą viskas klojasi puikiausiai.

Net ir nuolatinis muzikos klausymas per ausines yra pabėgimo nuo tikrovės būdas. Juk nusispjovęs į supantį pasaulį žmogus egzistuoja ne čia ir dabar, o kažkur kitur. Nuo realybės atitraukia ir kompiuterinių žaidimų, siaubo filmų pasaulis.

Visiems nurodinėjantis viršininkas, namų despotas bėga nuo baimės, kad jam pačiam nenurodinėtų. Vyrai eina į treniruoklių salę, augina raumenų "sarkofagą", nes bijo kitų asmenų priešiškos jėgos, nori nuo jos apsisaugoti, tad stengiasi tapti baisūs. Chuliganas agresyviu elgesiu taip pat bando paslėpti savo paties baimę.

"Taigi, pabėgimo variantų yra daugybė. Žmonės daro viską, kad nespręstų problemos. Jie pasineria į iliuzijas, samprotauja, kas būtų, jeigu būtų. Arba puola į euforiją, griebiasi kompiuterinių žaidimų, narkotikų, alkoholio ir pan.", – sakė L. Tamašauskienė.

Gyvenimas šiandien

Tad kaip pakeisti situaciją, ištrūkti iš užburto rato? Anot L. Tamašauskienės, pirmiausia turime išmokti gyventi čia ir dabar, prisitaikyti prie esamos padėties, užuot elgęsi kaip vaikai, užsispyrusiai susitelkę tik į tai, ko norime. Dera išmokti į įvykius reaguoti lanksčiai, priimti gyvenimą, o ne kovoti su juo.

"Įpraskite stebėti, kokia emocija dažniausiai jus lanko. Vėl ją pajutę nesigriebkite sprendimų, vertinimų. Stebėkite, kaip ta emocija pasireiškia kūne. Galbūt dėl pykčio paraudonuoja veidas, stipriau plaka širdis ir pan. Suvokę, kokia emocija pasireiškė, turėtume ją įvardyti. Pripratę stebėti šią savo pagrindinę emociją pamatome, kokias mintis ji sukelia. Tada galime keisti jas į kitas. Tokiu būdu keičiasi ir elgesys. Svarbiausia – negyventi automatiškai, taip, kaip esame pripratę nuo vaikystės. Vienąkart privalome nustoti bėgti nuo savo baimių. Tik reikia turėti omenyje, kad smegenys labai inertiškos, joms reikia gana ilgo laiko, kol priprantama mąstyti kitaip", – aiškino L. Tamašauskienė.

Ji pabrėžė, kad gyvenimo sprendimus dera priimti tik išėjus iš "bėk arba kovok" būsenos. Tada, kai jau galime ramiai, be streso mąstyti. Pokyčių planas turi būti konkretus, neparemtas iliuzijomis. O pasiekti teigiamų rezultatų nėra pernelyg sudėtinga. Reikia pasistengti įvykdyti tos dienos darbus ir save už tai pagirti, per daug nesitikėti iš kitų žmonių, šitaip išvengiant nuoskaudų, pirmenybę teikti užsiėmimui, skatinančiam džiaugsmą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"