TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kai gydo ne tik vaistai, bet ir žodžiai

2013 06 22 6:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Kai užklumpa liga, kartu atsėlina ir baimė: skausmo, nežinios, netekties... Nesaugumo jausmas verčia įsiklausyti į save, įsitempti, klausti ir su nerimu kabintis už kiekvieno viltį teikiančio ženklo: žodžio, žvilgsnio, rankos mosto. Dažniausiai tų ženklų tikimės iš medikų, jų veiksmams ir žodžiams esame itin jautrūs.

Saugumas mūsų pasaulyje, krečiamame kasdienių reformų ir permainų, - toks siekiamas, tačiau toks trapus net ligos nepaliestoje kasdienybėje, tampa būtinybe, kai esame silpni. Gailestis, atjauta gali palengvinti net didžiausias kančias, atitolinti baimę, suteikti saugumo pojūtį, nukeliantį į vaikystę, kai nuo visų negandų galėjo apginti mamos ar kito artimo žmogaus glėbys... Tik pastaraisiais dešimtmečiais, matyt, akcentuojant profesionalumą, gailestingosios seselės imtos vadinti slaugytojomis, tačiau ligonių lūkesčiai nepakito: kiekvienas jų tikisi dėmesio, paguodos, saugumo.

Ar saugūs patys medikai?

Kokiai profesijai prilygsta profesija slaugytojos, kuri kasdien atlieka šimtą ar net daugiau injekcijų bei kitų procedūrų, naudodama adatas ir kitus aštrius instrumentus, valdo sudėtingą operacinės, reanimacijos skyrių aparatūrą? Daugelis nustebtų, tačiau ši tarsi labai moteriška profesija ne tik reikalauja fizinės jėgos, bet dėl nuolat gresiančių susižalojimų, kurių pasekmės - nuo menkos žaizdelės iki užkrėtimo hepatitu arba ŽIV, priskirtina vienai pavojingiausių.

Nuo gegužės 11 dienos visoje Europos Sąjungoje įsigalioja Europos Tarybos direktyva dėl aštriais instrumentais padaromų sužeidimų sveikatos priežiūros įstaigose prevencijos. Direktyvos tikslas - kurti saugesnę darbo aplinką sveikatos priežiūros įstaigose. „Tie dalykai – ne naujiena, jie seniai buvo įtvirtinti ir mūsų higienos normoje, ir kokybės vadybos procedūrose, - sako Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Raimonda Steikūnienė. – Kruopščiai fiksuojami net menkiausi susižeidimai, tiriama ir susižeidusio mediko, ir ligonio sveikata. Žinoma, tie dalykai priklauso ir nuo paties žmogaus sąmoningumo. Bėda, kad dalis vyresnio amžiaus medikų anksčiau, kol nebuvo vienkartinių priemonių, instrumentų, yra persirgę hepatitu. Nors retai, bet pasitaiko, kad medikai numoja ranka į menką susižalojimą, deja, galintį turėti rimtų pasekmių jų sveikatai. Ligoninėje laikomasi nuostatos, kad svarbiausia – žmogaus saugumas, todėl kalbame ir aiškiname darbuotojams apie susižalojimo pavojų, naudojame labai daug įvairių saugos priemonių. Viešųjų pirkimų nuostata įsigyti prekes už mažiausią kainą ne visuomet pasiteisina, todėl labai kruopščiai renkamės tiekėjus. Pirma išbandome pavyzdžius, tik tuomet sudarome reikalingų priemonių specifikacijas. Pirštines, prijuostes, akinius ir kitas saugos priemones medikams bei pagalbiniam personalui perkame kokybiškas, ir tokiais kiekiais, kad nepritrūktų. Girdime, kad kai kuriose gydymo įstaigose taupoma. Pas mus prioritetas teikiamas darbuotojų saugumui. Jeigu kas nors atsisako skiepytis arba tikrintis sveikatą dėl susižalojimo, fiksuojama jo asmeninė atsakomybė. Ne tik už savo, bet ir už pacientų sveikatą. Laimė, tokių dalykų beveik nepasitaiko.“ Medikės nuomone, išsamiai aptariama problema, kad registruojama labai mažai profesinių susirgimų, turi apčiuopiamą pagrindą: profesinis susirgimas gresia ir darbingumo ribojimu, ir uždarbio galimybėmis. Reikia suprasti, kad daugeliui medikų tai reikštų netekti galimybės dirbti pagal profesiją, vadinasi, kardinalius gyvenimo pokyčius, kuriems ne kiekvienas ryžtųsi. „Gerai, kad dėl profesinių organizacijų į tuos dalykus kreipiama vis daugiau dėmesio, - teigia R.Steikūnienė. - Svarbu, kad tuos dalykus supranta ir jiems pritaria mūsų ligoninės vadovas. Šiuos dalykus dažnai aptariame per administracijos pasitarimus. Neseniai Vaikų reanimacijos skyriaus slaugytojos skundėsi nekokybiškais kateteriais. Reikia tik įsivaizduoti, ką reiškia nekokybiškos priemonės reanimacijos skyriuje... Juk tai kelia pavojų ne tik darbuotojų, bet ir mažųjų ligonių saugumui. Todėl perkame tai, ką galime gauti geriausia už racionalią kainą, ir nepaisome priekaištų dėl per didelio reiklumo. Neleidžiame net minties, kad pacientai galėtų į ligoninę neštis vienkartinių švirkštų, paklotų, sauskelnių ar kitų slaugos priemonių.“

Darbo kultūros pokyčiai

Saugumui svarbūs ir tokie paprasti kasdieniai dalykai kaip rankų higiena, dezinfekcija. Ar rankų dezinfekavimas po ligonio apžiūros kiekvienam medikui yra tapusi tokia savastimi, apie kurią jis net nesusimąsto, ar asmeninio dezinfekanto jam pakanka pernelyg ilgam? Ar slaugytojos kruopščiai laikosi visų saugaus elgesio su instrumentais reikalavimų, ar, tarkime, vieną kitą švirkštą galima aptikti ir šiukšlių dėžėje? Tai tarsi nepastebimi, tačiau labai reikšmingi darbo kultūros dalykai. R.Steikūnienė įsitikinusi, kad kultūros lygis didele dalimi priklauso nuo vadovų požiūrio ir bendros gydymo įstaigos kultūros. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė ypatinga tuo, kad daugumai medikų tai vienintelė darbovietė. Raimonda dirba čia taip pat jau 30 metų. „Mokslus baigiau Kaune, atvykusi pradėjau dirbti Vaikų ligų skyriuje, kuriam vadovavo gydytoja Marija Ramanauskaitė. Iš pradžių maniau, kad su vaikais bus labai sunku, neturėjau patirties, pačiai buvo vos 20 metų. Tuomet mamų su vaikais neguldydavo, slaugytojoms tekdavo ir gydyti, ir guosti. Mažam vaikui skauda, jis net pasakyti nemoka, tik verkia. Instrumentai irgi buvo netobuli, ne tokie kaip dabar, daugelis procedūrų vaikams nemalonios, skausmingos, keliančios baimę. Tačiau apsipratau, išmokau suprasti vaikus. Ir pati suaugau, savyje atradau daugiau jautrumo žmogui, jo skausmui. Kai reikėjo eiti į suaugusiųjų skyrių, buvo nelengva permaina. Keitėsi pareigos, todėl į kiekvienos slaugytojos darbą galiu žvelgti iš savo asmeninės patirties. Kaip greitai pasikeitė medicina: prieš porą dešimtmečių viską reikėjo plauti, dezinfekuoti, sterilizuoti... Net neįsivaizdavome, kad gali būti vienkartiniai švirkštai, kateteriai, juo labiau - paklotai ir kitos priemonės. Džiaugiamės tais kokybiškais dalykais, nes jie pagerina ligonių savijautą ir slaugos kokybę, pagreitina sveikimo procesą, padeda išvengti pragulų sunkiems ligoniams. Sutrumpėjo pacientų ligoninėje praleidžiamas laikas. Tačiau kiek daug reikia nuveikti, kiek tyrimų ir procedūrų atlikti. Bėgant metams įdomu matyti, kaip daugelis dalykų vystosi tarsi spirale. Grįžtame prie tam tikrų dalykų, kurie atrodė atgyvenę: tarkime, natūralaus kūdikių maitinimo, artimųjų buvimo prie sunkiai sergančių ligonių, nes tai leidžia išlaikyti psichologinius artimųjų ryšius, atsisakome kitų ribojimų, kurie sergančiam žmogui teikdavo psichologinį diskomfortą. Iš tiesų galime kalbėti apie visiškai naują darbo kultūros lygį.“

Apie blėstantį entuziazmą

R.Steikūnienės nuomone, kolektyvo pastovumą lemia ir žodžiais sunkiai nusakoma ligoninės atmosfera, atsiradusi daugiau kaip per 5 dešimtmečius. „Mūsų ligoninėje dirba beveik 500 slaugytojų, - pasakoja ji. - Darbuotojų kaita labai nedidelė, atsiradusias laisvas vietas užima patys geriausieji, kurie pajunta, kad jų vieta - būtent mūsų ligoninėje. Jie tiesiog nepastebimai įsilieja į bendruomenę, tampa organiška jos dalimi. Kriterijus, pagal kuriuos atsirenkami nauji žmonės, būtų sunku išvardyti, tačiau vienas pagrindinių – žmogaus gyvybingumas, domėjimasis viskuo, kas vyksta aplinkui, profesinis žingeidumas. Jau ir taip dabartinius santykius medicinoje temdo komerciškumas, pernelyg didelė politinių pokyčių įtaka. Tie dalykai gožia medikų ir pacientų santykių širdingumą. Kai medicina tapo paslauga, sumažėjo dvasingumo, siekimo daryti daugiau ir geriau. Anksčiau dalyvaudavome bendrose vizitacijose, konferencijose, viskuo neformaliai domėdavomės. Dabar to mažiau. Ne vienas, ypač jaunas, medikas renkasi lengvesnį kelią, išvyksta į užsienį. Man nuoširdžiai gaila, kai matau blėstantį entuziazmą jaunų žmonių, kurie ateina studijuoti medicinos tikėdamiesi nuversti kalnus. Tačiau kai susiduria su tikrove, tiksliau, su atlyginimu, kurį galime pasiūlyti už nuoširdaus atsidavimo reikalaujantį darbą, kibirkštėlės jų akyse gęsta. Patys baisiausi žodžiai, kurie, manau, prie to pastūmėjo: „Tai – tavo problema.“ Jie akina rūpintis tik savimi, neatsižvelgti į šalia esančiuosius, gniuždo nuoširdumą ir slopina užuojautą, norą dalytis skausmu su kitu žmogumi, net sergančiu, išgyvenančiu nelaimę. Pagaliau, kaip galime norėti daugiau dėmesio ir užuojautos iš užvaikytų žmonių – daugelis medikų, norėdami išlaikyti šeimas, dirba kelis darbus, o tam juk reikia daug jėgų ir laiko. Medikai pavargę nuo pacientų, o šie reikalauja atjautos, šypsenos, padrąsinimo. Daugiausia nesusipratimų kyla dėl to, kad trūksta laiko pasikalbėti, jėgų susiturėti, kai pacientas arba jo artimieji išvargina nepagrįstais priekaištais. Iš medikų reikalaujama, o kam rūpi jie patys? Gydymo įstaigose nėra nei reabilitacijos kambarių, nei psichologų tarnybos, kuri gydytojams ir slaugytojoms padėtų atsikratyti streso, tarkime, po operacijos arba budėjimo priėmimo skyriuje, kai vis veža ir veža sunkius ligonius, kuriems neatidėliotinai reikia tikslios diagnozės ir profesionalios pagalbos. Ir, gink Dieve, nesuklysti! Nes net menkiausia klaida bus įvertinta kaip piktybiškas neprofesionalumas... Gydytojas ir slaugytoja turi dirbti tiksliai kaip laikrodis, nes nuo jų suderintų veiksmų priklauso didžiausia vertybė - žmogaus sveikata ir gyvybė."

Stiprybės šaltinis – padėkos žodžiai

Kaip paskatinti jaunimą rinktis slaugytojo profesiją? „Tai sunkus klausimas, nežinau, kokiais pranašumais ši profesija galėtų suvilioti tą, kuris nejaučia pašaukimo, - sako Raimonda. – Slaugai reikia išsilavinusių, gebančių greitai orientuotis sudėtingose situacijose ir dirbti komandoje, mokančių užjausti ligonius, be to, stiprių ir energingų žmonių.“ Ne visiems studijavusiems šią profesiją pavyksta atrasti save. Medikai tą dalyką įvardija gana paprastai ir kartu sudėtingai: tai – Dievo dovana, kai žmogus jaučiasi savo vietoje ir jam sekasi viskas, prie ko prisiliečia, tai dosni širdis, kurios šilumos pakanka ir saviems, ir svetimiems. Vyriausiosios ligoninės slaugytojos nuomone, tas šaltinis, iš kurio medikai pasipildo jėgų ir kantrybės, - tai pacientų dėkingumas.

P. S. Kai manęs klausia, kaip atsidėkoti medikams už išgelbėtą sveikatą, gyvybę, sakau: pasakykite ačiū. Ne tik gydytojams, bet ir slaugytojoms, kurios jums leido vaistus ir guodė, maitino ir klostė, kurios rūpinosi jumis ir dieną, ir naktį, budriai stebėjo kiekvieną jūsų širdies tvinksį sunkiausią valandą, kai balansavote tarp gyvybės ir mirties. Šioms tvirtoms, darbščioms moterims labai daug reiškia nuoširdžios padėkos žodžiai, teikiantys jėgų, kai jų labiausiai reikia – ne tik darbe, bet ir namuose, kur ne vienai tenka laikyti keturis kampus...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"