TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kai nesusikalbame su savo artimiausiais

2014 03 15 6:00
D.Andriulienės nuomone, jeigu visuomenė daugiau žinotų apie Alzheimerio ligą, pagerėtų šios ligos diagnostika bei ligonių slauga. Asmeninio albumo nuotrauka

„Idėja kurti visuomeninę pacientų organizaciją kyla ne tuomet, kai viskas gerai, bet susidūrus akis į akį su problema, kurios be kitų pagalbos neįstengi išspręsti. Mano istorija labai asmeniška, - sakė Lietuvos Alzheimerio ligos asociacijos prezidentė Daiva Andriulienė. – Alzheimerio liga prie mano tėčio prisėlino iš lėto."

Iš pradžių moteris pastebėjo tik tam tikrų pakitimų: gamindamas valgį tėtis į salotas pridėjo per daug česnakų. Paskui pradėjo juos dėti visur – net į šaltibarščius... Ėmė keistis ir kasdienis jo elgesys. "Kurį laiką maniau, kad nesugebu suprasti septyniasdešimtmetį įveikusio tėčio. Pasitariau su šeimos gydytoja, ir ji iškart įtarė Alzheimerio ligą. Deja, apie ją nieko negalėjo pasakyti. Tuomet ėjo 1999-ieji", - prisiminė pašnekovė.

Informacijos apie žmogaus atmintį pakertančią ligą nebuvo, ir net nežinota, kur jos ieškoti. Tuomet pacientą paguldė ištirti į ligoninę sostinės Vasaros gatvėje. Naktį atsikėlęs jis negrįžo į savo palatą, radęs laisvą lovą, permiegojo joje, kažko ieškojo kaimyno spintelėje. Tyrimai patvirtino smegenų pakitimus, diagnozuota demencija, o vėliau patikslinta: Alzheimerio liga. Kartą tvarkydama kambarį D.Andriulienė rado vienos farmacijos kompanijos tėtei adresuotą laišką. Kvietė į seminarą apie Alzheimerio ligą.

"Seminare dalyvavo ligonių artimieji, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, kurie apie šią ligą žinojo neką daugiau nei aš. Žingsnis po žingsnio prasidėjo pažintis su šia sunkia liga, lemiančia negrįžtamus sergančio žmogaus sąmonės pakitimus. Kai paaiškėjo, jog Kaune jau veikia klubas, buriantis sergančius senolius slaugančius artimuosius, įkūrėme klubą Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, o vėliau juos suvienijome į asociaciją", - aiškino Daiva.

Kas yra demencija

Alzheimerio liga yra pirminė degeneracinė smegenų liga, pasireiškianti lėtai ir nuosekliai progresuojančiu atminties, o vėliau ir kitų pažintinių funkcijų sutrikimu. Tai viena labiausiai paplitusių vyresnio amžiaus žmonių silpnaprotystės formų. Ji prasideda atminties sutrikimais ir progresuoja labai pamažu, kol pasiekia demencijos lygį. Žmogus netenka atminties, gebėjimo orientuotis ir savarankiškai tenkinti kasdienius savo poreikius, bendrauti su artimaisiais. Visi žinome, jog seni žmonės neretai tampa užmaršūs, įtarūs, prastai orientuojasi net savo namuose. „Sergantiems Alzheimerio liga žmonėms būdinga neskirti savo daikto nuo svetimo, jie greitai pasiklysta, - pridūrė D.Andriulienė. – Aplinkiniai piktinasi, kad palatos kaimynas rausiasi svetimoje spintelėje, o ligonis tiesiog nemato skirtumo tarp savos ir svetimos spintelės.“

Šia liga dažniau serga vyresni žmonės, bet pasitaiko ir dar nesulaukusiųjų 50 metų. Viena priežasčių – paveldimumas, kita – beveik 80 proc. atvejų - savaiminė ligos forma. Specialistų išskiriamos trys ligos stadijos gali trukti po keletą metų. Iš pradžių pablogėja atmintis, žmogus nebesugeba prisiminti datų, aplinkos, jam sunku reikšti mintis, tampa uždaras, panyra į depresiją. Dar vėliau simptomai stiprėja, ligonis pamiršta artimųjų vardus, jam darosi sunku nusiprausti, apsirengti, sutrinka kalba, prasideda haliucinacijos. Per trečiąją ligos stadiją ligonis nebesugeba nei pavalgyti, nei naudotis tualetu, tampa visai priklausomas nuo slaugytojo, kurio pagalbos reikia visą parą. Artimiesiems reikia rinktis tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir ligonio slaugos. Kaip pas mus įprasta, sunkiai sergančių tėvų slauga dažniausiai tenka dukroms, jos atsiduria lyg tarp dviejų girnapusių: paauglių vaikų auklėjimo ir tėvų priežiūros. Specialistai rekomenduoja Alzheimerio liga sergančius asmenis kiek įmanoma ilgiau laikyti jiems įprastoje aplinkoje, nes aplinkos pasikeitimas blogina ligonių savijautą, tačiau viską suderinti vienuose namuose tampa labai sunku. D.Andriulienė pasakoja, jog pažįsta nemažai šeimų, kurios iširo, nes vyras negalėjo „pakęsti visų tų nesąmonių“. Pašlyja ir santykiai su vaikais, nukenčia jokio atokvėpio neturinčių moterų sveikata.

Kaip palengvinti situaciją

D.Andriulienės nuomone, jeigu visuomenė daugiau žinotų apie Alzheimerio ligą, pirmiausia pagerėtų jos diagnostika. Šiuo metu ši diagnozė nustatoma toli gražu ne visiems ligoniams, todėl ne visi yra tinkamai gydomi bei slaugomi. Pernelyg dažnai artimieji girdi: „Ko gi norite, pažiūrėkite į jo pasą...“ Tarsi demencija būtų neatsiejama senatvės diagnozė. Tokiu atveju savijautą gerina atidi slauga, stimuliuojanti aplinka, artimųjų palaikymas ir tinkamas gydymas. Jeigu kartu su pažintinių funkcijų sutrikimu ima reikštis ir kitų psichikos sutrikimų simptomų (haliucinacija, kliedesiai, depresija ir kt.), tam yra specialių vaistų. D.Andriulienė teigė, jog didžiausia problema – pernelyg greitai didinamos šių vaistų dozės, galinčios sukelti nepageidaujamą šalutinį poveikį. Neretai neįsigilinus į situaciją skiriami ir raminamieji vaistai. Tai – vienos rimčiausių problemų, su kuriomis susiduria slaugantieji Alzheimerio liga sergančius artimuosius.

Šių problemų būtų mažiau, jeigu Lietuvoje, kaip daugelyje Europos šalių, būtų geriau sutvarkyta socialinės pagalbos seniems ir neįgaliems žmonėms sistema, jeigu veiktų Laikinojo atokvėpio tarnybos, kurių darbuotojai bent trumpam pavaduotų pavargusius slaugančiuosius, jeigu būtų daugiau dienos centrų, nedidelių globos namų arba skyrių, skirtų specialiai tiems, kas serga senatvine demencija. Privalome suvokti, jog esame sparčiai senėjančios visuomenės nariai, todėl vis daugiau dėmesio ir lėšų privalome skirti oriai neįgalių ir globos reikalingų žmonių senatvei, nes vien žinoti, kad tokių problemų esama, nepakanka. Ir pirmiausia tai turi suprasti atsakingi už šalies socialinę politiką žmonės.

DAIVA BUIVYDAITĖ

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinių paslaugų skyriaus vedėja

- Ar Lietuvoje yra socialinės globos sistema, atitinkanti realius senėjančios visuomenės poreikius? - teiravosi žurnalistė.

- Statistikos departamento duomenimis, šalyje veikia 102 senyvo amžiaus asmenų socialinės globos namai, kuriuose gyvena 4,5 tūkst. asmenų; veikia 119 dienos centrų, juose per metus apsilanko 19 tūkst. senyvo amžiaus asmenų; paslaugas į namus gauna 12,9 tūkst. senyvo amžiaus asmenų. Per pastaruosius 22 metus stacionarių socialinės globos įstaigų skaičius išaugo 6 kartus, o jų globotinių padvigubėjo. Gyvenimo kokybė taip pat pasikeitė: 1991 metais vienoje įstaigoje gyveno vidutiniškai 120 asmenų, o 2012 metais - 44 asmenys. Stengiamasi kurti mažus, jaukius globos namus. Padaugėjo ir dienos centrų: 2012 metais jų buvo 119.

Nors socialinių paslaugų įstaigų daugėja, tam skiriama ir Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos lėšų, bet jų paslaugų nepakanka. Ypač stokojama integruotos slaugos ir globos asmens namuose, kitų bendruomeninių paslaugų. Mūsų šalyje veikia viena 155 vietų valstybinė socialinės globos įstaiga senyvo amžiaus asmenims - Gerontologijos ir reabilitacijos centras Vilniuje ir dveji specialieji socialinės globos namai: 80 vietų Tremtinių namai Vilniuje ir 45 vietų specialieji socialinės globos namai Marijampolėje. Šių metų vasario viduryje į Gerontologijos ir reabilitacijos centrą eilės nebuvo, vietos Tremtinių namuose laukė 9 žmonės, o Marijampolėje buvo tiek pat laisvų vietų. Naudojantis ES struktūrinių fondų parama Alzheimerio liga sergantiems žmonėms buvo įsteigti dienos socialinės globos centrai Vilniaus Fabijoniškių pensione bei Gerontologijos ir reabilitacijos centre. Į ilgalaikę socialinę globą sergantys Alzheimerio liga žmonės priimami UAB „Senevita“. Taip pat jie apgyvendinami ir kituose senyvo amžiaus asmenų globos namuose. Teikti būtinąją pagalbą jiems skirta daugiau darbuotojų.

- SADM 2012- 2013 metų socialiniame pranešime teigiama, jog planinis valstybės globos namų vietų skaičius po truputį mažinamas. Pakomentuokite.

- Vietų valstybės socialinės globos įstaigose mažinimo nereikėtų sieti su pagalbos mažėjimu. Tai daroma siekiant pagerinti didelėse socialinės globos įstaigose teikiamų socialinių paslaugų kokybę ir neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Tai ypač aktualu darbingo amžiaus neįgaliems asmenims, kuriems pagal tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus turime užtikrinti reikiamą pagalbą bendruomenėje. Institucinėje globoje gyvenantys neįgalieji negali tinkamai integruotis į bendruomenę, todėl ši globos forma yra neefektyvi.

Stacionari socialinė globa yra viena brangiausių paslaugų formų. Todėl šalia šios būtina plėtoti ir kitas senyvo amžiaus ar neįgaliam žmogui patrauklias socialinės globos formas gyvenamojoje vietoje: socialinę globą į namus, dienos centrus.

Nuo 2007 metų sunkią negalią turinčių asmenų socialinei globai organizuoti (nepriklausomai nuo to, ar asmeniui socialinė globa organizuojama namuose, dienos centre ar stacionarioje socialinės globos įstaigoje) iš valstybės biudžeto lėšų savivaldybių biudžetams skiriamos tikslinės dotacijos. Valstybės biudžeto dotacijos socialinėms paslaugoms nuo 2007 metų išaugo 3 kartus - iki 64,7 mln. litų 2013 metais.

Be to, asmenims, kuriems reikalinga slauga, priežiūra bei kurių negalia apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, savarankiškai tvarkyti savo asmeninį bei socialinį gyvenimą, gali būti nustatyti specialieji poreikiai ir kas mėnesį skiriama 900 litų dydžio tikslinė kompensacija, o asmeniui, kuriam nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, skiriama tikslinė kompensacija nuo 180 iki 360 litų.

***

Kaip LŽ teigė Marijampolės specialiųjų globos namų direktorės pavaduotoja Aušra Kupčinskienė, šiuo metu į jų namus eilės nėra.

Globotinio išlaikymas, kai negalia nesunki kainuoja 2220 litų, kai sunki – 2457 litai. Pats globotinis moka iki 80 proc. nuo visų savo gaunamų pajamų, o kitą dalį dengia savivaldybė. Gerontologijos ir reabilitacijos centro direktoriaus pavaduotojas Arturas Urbonaitis sakė, jog šiuo metu vietos laukia 10 – 12 žmonių (dalis laukia savivaldybės sprendimo). Išlaikymo kaina – nuo 1960 iki 2482 litų, priklausomai nuo to, ar žmogui numatyti specialieji poreikiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"