TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kai panašumas į tėvus užklumpa netikėtai

2013 05 04 6:52

Būti panašiam į mamą ar tėtį patinka ne visiems. Ypač tiems, kurie atkakliai kratosi kai kurių savo gimdytojų bruožų, bet vis tiek atranda jų savyje. Psichologė psichoterapeutė dr. Agnė Matulaitė pasakojo, kodėl mes, stengdamiesi būti visai kitokie negu tėvai, sulaukiame priešingo rezultato.

Spaudoje ir internete gausu besišypsančių garsenybių su mamomis ar tėčiais nuotraukų. Tačiau jausmai, apimantys lyginant save su tėvais, anot A.Matulaitės, iš tiesų yra labai daugialypiai. Ir ne visada keliantys vien pasididžiavimą. Bet apie negatyvius jausmus, atsirandančius dėl panašumo į mamą ar tėtį, nesame linkę daug kalbėti.

Žvelgdami į tėvus matome savo senėjimą. Mums kyla baimė ir dėl individualumo nebuvimo. Juk jei esu į ką nors panašus, vadinasi, pats savaime nesu išskirtinė asmenybė, nesu tik aš. Todėl kartais iš tiesų gąsdina nors ir geranoriška pažįstamo frazė, kad "tu - gryna mama arba tėtis". Žmogus pajunta neturintis nieko savita.

Įvairi reakcija

A.Matulaitė, remdamasi savo praktika ir tyrimų rezultatais, išskyrė aštuonis įmanomos reakcijos dėl panašumo į tėvus variantus.

Vieni šį panašumą neigia, sakydami, jog yra absoliučiai skirtingi. Kiti priešinasi, daro bet ką, kad tik būtų kitokie. Pavyzdžiui, mama kerpa plaukus trumpai, o dukra specialiai juos augina. Gali būti ir neutralus požiūris, kai panašumai tiesiog stebimi ir priimami. Dar viena reakcija - siekis suprasti. Tada tuos panašumus bandoma analizuoti. Kartais juos stengiamasi sustiprinti ir pagreitinti. Galbūt keista, bet pasitaiko žmonių, kurie, tarkime, nori būti žilesni negu yra iš tiesų. Tokie net specialiai pasidažo, kad pabrėžtų savo prakilnumą. Dar vienas reagavimo būdas - panašumų ir skirtumų toleravimas. Aišku, panašumas gali ir džiuginti, nes rodo, jog esi garbingos šeimos palikuonis. Kartais deramasi su likimu, prašoma: jei man bus leista senti lėčiau, už tai kaip nors atsilyginsiu. Žinoma, tokios derybos tėra iliuzija.

A.Matulaitės teigimu, naivu manyti, kad panašumas į tėvus nepasireikš. /Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Geriau - į tėtį

A.Matulaitė pažymi, kad tėvų bruožai, kurie vaikystėje nepatiko ir mus skaudino, dažnai išlenda būtent patyrus stresą. Štai 38 metų Antanas (visų cituojamų žmonių vardai pakeisti) prisipažįsta, jog supykęs ima tiesiog baubti ant susipešusių savo vaikų. Vyras jaučia, kad tuomet prabyla tėvo balsu, girdi žodžius, kurie vaikystėje buvo skirti jam. Antanui dėl to labai neramu.

Galbūt panašumas į tėvus gąsdina tik tada, kai tarpusavio santykiai nebuvo ar nėra geri? Tačiau A.Matulaitė primena, kad santykiai su tėvais niekada nebūna vien tobuli, jie visuomet esti mišrūs. Sakysime, tarpusavio ryšys iš esmės geras, bet kurių nors mamos ar tėvo bruožų žmogus vis tiek negali pakęsti. Ir priešingai: nors manoma, kad mama ar tėvas buvo blogi, visada egzistuoja ir gerų atsiminimų.

Kad ir kaip keista, tiek vyrams, tiek moterims, anot A.Matulaitės, sunkiausia pripažinti, jog jie panašūs į mamą. Norisi turėti panašumų su bet kuo kitu - tėvu, teta ar močiute, bet tik ne su motina.

Kodėl taip yra? A.Matulaitė aiškina, kad panašumas į mamą grąžina į ankstyvos kūdikystės ir kartu - didžiausios priklausomybės - prisiminimus. O štai panašumas į tėvą gali būti siejamas su intelektualumu, gyvenimo laimėjimais. Todėl daug "kiečiau" būti panašiam į tėvą negu į mamą, kuri amžinai kuo nors rūpinasi, dėl ko nors išgyvena, nieko nespėja. "Nes mamą stebėjome labai artimai, galėjome įžvelgti kur kas daugiau neigiamų jos savybių nei tėvo. Įspūdžiai apie tą, kurį matai rečiau, dažnai būna mielesni", - teigė A.Matulaitė.

Paradoksalu, bet nors ir labai nenorime turėti panašumų su mama, susiklosto taip, kad būtent į ją esame panašūs.

Štai 38-erių Liucė pasakojo nekenčianti savo veido atspindžio veidrodyje, nes jis primena labai susitelkusį mamos veidą. Kadaise moters motina buvo taip pasinėrusi į labdaros veiklą, kad nekreipė jokio dėmesio į dukrą. Ši patirtis Liucei grįžo bumerangu, kai baigdama rašyti disertaciją ji savaičių savaitėms užsirakino savo darbo kambaryje. Vieną vakarą prie mamos priėjusi penkiametė duktė išrėžė: "Nekenčiu tavęs, tu man nepatinki. Pasilik savo darbo kambaryje amžinai!" Liucė suvokė, kad su dukra elgiasi taip pat, kaip kadaise jos mama, ir dėl to vaikystėje jai buvo labai skaudu.

Suartėja ir atitolsta

Kodėl taip atsitinka? Kodėl būdami vaikai prisiekinėjame, kad su savo atžalomis elgsimės kitaip negu mūsų tėvai: niekada nesibarsime, visada išklausysime, nesikabinėsime, suprasime, ir vis tiek to nedarome. Nepadeda net psichologijos žinios. Su savo vaiku elgtis kitaip, nei mama elgėsi su tavimi, yra labai sunku.

Tėvų elgesio kartojimo neišvengiame. Mergaitės mokosi motinystės iš mamų, berniukai tėvystės - iš tėvų. Tačiau nesąmoningai perimame ir blogąsias gimdytojų savybes. Mažamečiui per sunku manyti, kad jo tėvai gali būti blogi, todėl neigiamą jų savybę vaikas linksta perkelti sau. Vienas vyras pasakojo, kaip jį, vos 6-erių ar 7-erių berniuką, tėvai išsiuntė gyventi į internatinę mokyklą. Vaikui buvo labai skaudu, jis jautėsi vienišas, bet tada manė, jog tėvai taip elgiasi iš meilės, norėdami sūnui geriausio. Nes, anot vyro, jis buvo labai išdykęs vaikas. Kūdikystėje ir vaikystėje neigiamų tėvų savybių perkėlimas sau ypač ryškus. Tuomet be savo gimdytojų jaučiamės bejėgiai, be jų dėmesio tiesiog neišgyventume, todėl ir nedrįstame jų kritikuoti.

Paauglystės ir ankstyvos jaunystės metais labiausiai nutolstame nuo tėvų. Paradoksas - dar gyvendami jų namuose galime mamai ar tėvui išrėkti: "Nekenčiu tavęs", trinktelėti durimis, neklausyti, grįžti vėliau negu žadėjome. Tada jaučiamės saugūs, nes tėvai mums suteikia stogą, kad ir kas būtų, laukia sugrįžtančių. Turėdami juos šalia tuo pat metu galime būti ir savimi.

Kai išsikraustome iš tėvų, apsigyvename atskirai, vėl prie jų priartėjame. Tuomet mėginame kopijuoti gimdytojų elgesį, pavyzdžiui, bandydami perimti žmonos (vyro), mamos (tėčio) vaidmenis. Labiausiai su jais susitapatiname tada, kai patys susilaukiame vaikų, taip pat tuomet, kai tėvai miršta. Jiems išėjus anapilin dingsta neigiama mūsų suvokimo apie mamą ir tėvą dalis, labiau prisimename teigiamus dalykus.

Kas neigiama - sugrįžta

Ar tiesa, kad ir kaip stengiamės būti kitokie, vis tiek neišvengiamai tapsime panašūs į savo mamą arba tėtį?

Pasak A.Matulaitės, naivu manyti, jog panašumas į tėvus nepasireikš. Juk mama mokė vaikščioti, kalbėti, rengtis, jos šypsena leido suprasti, gerai ar blogai elgiesi. Būtų labai keista, jei šie dalykai išsitrintų, nes ryšys su motina yra pats reikšmingiausias, kokį kada nors turėjome.

Jeigu panašumas į tėvus kelia ne itin malonių emocijų, reikėtų pasistengti atrasti tas jų savybes, kurias galėtume vertinti teigiamai. "Kai pripažinsime patrauklias tėvų savybes ir stengsimės jas išsaugoti atmintyje, bus lengviau susidoroti su neigiamais bruožais. Visiškai atmetant tėvus, bandant būti absoliučiai kitokiems negu jie, gaunamas priešingas rezultatas. Tai, kas neigta, pasąmoningai sugrįžta atgal, dar akivaizdžiau pamatome savyje tėvų bruožus", - aiškino A.Matulaitė.

Žmogui, apsisprendusiam žengti visiškai kitokiu keliu negu tėvai, kyla daug sunkesnė užduotis. Specialistės teigimu, tokiu atveju einama apgraibomis, dažniau sutrinkama, klystama, nežinoma, ką daryti toliau. Tai gana sunkus kelias, bet įmanomas. Juo einant reikėtų bent mažuose dalykuose įžvelgti kokį nors gerą tėvų atspindėlį.

Kitas dalykas - sau ir jiems turėtume leisti būti gana geriems tėvams. Katastrofos užgriūva tada, kai keliame per didelius reikalavimus, bandome prilygti nerealiems standartams, taikydami juos ir artimiesiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"