TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kai sportas darosi ekstremalesnis

2016 08 20 6:00
Ekstremalus sportas vis labiau populiarėja. the nanobyte.com nuotrauka

Kalnų dviračiai ar upių banglentės, slidinėjimas atskrendant sraigtasparniais į atokias aukštumas ar šuoliai parašiutu ne iš lėktuvo, o nuo stabilaus pagrindo kur kas arčiau žemės, akistata su kriokliais plaukiant kajakais, alpinizmas ir kita ekstremali veikla, kai gresia sunkios traumos, net mirtis, kasmet populiarėja.

„The New York Times“ domėjosi, kodėl žmonės įsitraukia į tokią pavojingą veiklą, kad net turi raštu patvirtinti, jog nekaltins organizatorių už katastrofiškus padarinius. Vienas neatsargus judesys, išsiblaškymo akimirka, ir jūs – istorija.

Nesveikas poreikis?

Tradiciškai manoma, kad ekstremalus sportas yra nesveikas, patologinis nežinomybės, stiprių pojūčių ir įspūdžių poreikis, kaip 2010 metais rašė fizinių treniruočių specialistas Erikas Brymeris iš Kvynslando technologijos universiteto. Bet ar tai tikrai tik dėl adrenalino? Ir ar tikrai taip pavojinga, kaip atrodo per televiziją ir „YouTube“ vaizdo įrašus?

Žiūrint neseniai Rio de Žaneire nufilmuotus sukrečiančius vaizdus, kai Prancūzijos olimpiniam gimnastui Samirui Ait Saidui lūžo koja, galima suabejoti, ar protinga tęsti net ir tokią „prisijaukintą“ sportinę veiklą kaip gimnastika. Liepos mėnesį Anduose žuvo švedų ekstremalaus slidinėjimo mėgėja Matilda Rapaport. Kodėl tiek daug žmonių renkasi išbandyti ekstremalaus sporto šakas ir kaip vis dėlto būtų galima pavojų sumažinti?

wallpapercave.com nuotrauka

Nėra patikimos statistikos, kad būtų galima informuoti apie tikėtiną bet kurios sporto šakos – net ir kasdienės mokyklinio amžiaus vaikų veiklos ar mėgėjų ir profesionalių sportininkų, pavyzdžiui, futbolininkų, riedlentininkų, krepšininkų, – riziką. Nors plačiai nušviečiami atskiri traumų ir mirties atvejai, nėra duomenų, kuo jie panašūs.

Be to, visuomenė iškreiptai suvokia riziką, kaip rašė Jamie F. Burras iš Princo Edvardo salos universiteto žurnale „Canadian Family Physician“: „Rizikuoti – įgimta žmogui ir tai gali būti svarbus asmeninio tobulėjimo veiksnys. Traumos, patiriamos per labiau tradicinę fizinę veiklą, laikomos „nelaimingu atsitikimu“, o apie ekstremalaus sporto traumas sakoma, kad buvo „galima numatyti ir beprotiškai rizikuota“.

Kita vertus, ekstremalaus sporto dalyvių motyvai, kodėl jie taip noriai rizikuoja, nėra tokie, kokių būtų galima tikėtis. Šis sportas, pasak dr. E. Brymerio ir jo kolegos iš Kvynslando universiteto Roberto Schweitzerio, nėra „išprotėjusių asmenų, susietų nesveikais saitais su baime, paraiška ieškoti rizikos ar mirties išgyvenimo patirčių“.

Ne tik adrenalinas

Taip, iš pradžių vienas arba du bandymai įkvepia ir išgyventos emocinės aukštumos (jas, beje, lemia dopamino, o ne adrenalino pliūpsnis smegenyse) skatina vėl bandyti ir patirti daugiau.

Johno H. Kerro iš Britų Kolumbijos universiteto ir Susan Houge Mackenzie iš Aidaho universiteto straipsnyje cituojama 26 metų upių banglentininkė, įvardyta tik kaip Jody: „Tai – ne tik adrenalinas. Tai – laimėjimo jausmas. Pasiryžote ką nors padaryti ir padarėte. Ir viskas veda į tai – turimi gebėjimai ar nuveiktas sunkus darbas.“

Ekstremalaus sporto mėgėjams netrūksta ir baimės. Kaip paaiškino dr. E. Brymeris ir dr. R. Schweitzeris, baimė padeda jiems išlikti. Per pokalbius su ekstremalaus sporto mėgėjais jie ir kiti mokslininkai sužinojo, kad sportininkams baimė – „sveika, produktyvi patirtis“, skatinanti juos imtis atitinkamų atsargumo priemonių, kad padidintų išgyvenimo galimybę.

Alpinistas, kopiantis į kalnus vienas ir be virvės, sakė tyrėjams: „Jei panikuosiu, aš žuvęs.“ Jis išmoko įveikti paniką ir išlikti atsipalaidavęs, bet sutelkęs dėmesį, kad galėtų priimti aiškius ir tinkamus sprendimus, padedančius jam apsisaugoti.

Pasak trisdešimtmečio šuolininko, įvardyto tik T. B., taip pat svarbu „kuo daugiau žinoti apie patį sportą ir oro sąlygas, vėją, pastatus, uolas, tada žinai, ką gali ir ko negali daryti“.

Per pokalbius su daugeliu ekstremalaus sporto mėgėjų mokslininkai nustatė, kad didelė emocinė įtampa laikui bėgant darosi ne tokia svarbi. Pirmenybė teikiama kitiems motyvams, juntamai geresnei savijautai ir sveikatai.

J. H. Kerro ir dr. S. Houge Mackenzie duomenimis, ekstremalaus sporto dalyviai jautėsi stipresni, sveikesni, tvirtesni; naudingas buvo ir pajaustas ryšys su gamta, galimybė daugiau pabendrauti su savo aplinka; jie įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir tapo savarankiškesni.

Įveikti baimę – beveik visuotinis tikslas, kaip rašė Australijos mokslininkai. Jauna šuolininkė per interviu apibūdino baimę kaip vartus į transcendenciją, o savo sporto rūšį pavadino tobula šuolių į gyvenimą metafora, kai nestovima drebant kur nors nuošalyje.

Chirurgė ortopedė dr. Vani Sabesan iš Vakarų Mičigano universiteto medicinos mokyklos sakė, kad atsidavę ekstremalaus sporto dalyviai saugumą laiko savo prioritetu. Jie mokosi įgūdžių, reikalingų pasirinktai sporto šakai, ir stengiasi kuo daugiau apie ją sužinoti, kad būtų tikri ekspertai ir galėtų spręsti apie savo pasirengimą bei gebėjimus.

piic1.blogspot.com nuotrauka

„Reikėtų ir kompetentingo mediko, kuris patikrintų, ar turite tinkamą apsauginę įrangą, ir suteiktų pagalbą, jei kas nors negero nutiktų“, – pabrėžė dr. V. Sabesan.

Atletikos trenerė Susana McGowen iš Naujosios Meksikos universiteto Edukologijos kolegijos, teikusi tokią priežiūrą per ekstremalaus sporto žaidynes keliolika metų, įspėjo: „Nemanykite, jog jums gali pavykti vien todėl, kad matėte per televiziją ar „YouTube“, ir nemėginkite mėgdžioti ekstremalių sportininkų žygdarbių. Kad pasiektumėte jų lygį, reikia daugybę metų treniruotis.“

Dr. S. McGowen taip pat pabrėžė, kaip svarbu, kad visuose sporto renginiuose – mokyklos ir jaunimo lygų, mėgėjų ir profesionalų – dalyvautų ir specialistas, galintis sustiprinti sportininkų saugumą, tinkamai parinkdamas mitybą ir įrangą, instruktuodamas juos ir taip pat tinkamai pasirūpindamas nelaimės atveju.

Tokia pagalba ypač svarbi žmonėms, planuojantiems dalyvauti ekstremalaus sporto renginiuose. Teisės profesorius Davidas O. Hortonas iš Kalifornijos universiteto Deivise sakė: „Žmonės nesupranta sutarčių, kurias pasirašo, kalbos ir sako, kad juridiškai neturi jokių teisių, jei atsitiks kokia nors nelaimė. Išsiaiškinkite kaip įmanoma daugiau, kas negero gali nutikti, – klauskite, analizuokite visas galimas nesėkmes ir nebandykite daryti nieko, kam nesate pajėgus ar tinkamai pasirengęs.“

Parengė MILDA KNIEŽAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"