TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kam rūpi didysis Lietuvos rūpestis - savižudybės

2011 10 25 9:16

Ruduo dažnai vadinamas depresijų metu, kai slogias nuotaikas dar sustiprina tamsa ir šaltis. "Rudens neišvengsime, tad gal reikėtų keisti požiūrį?!" - juokavo Vilniaus universiteto (VU) profesorė habil. dr. Danutė Gailienė.

Norvegijoje, pavyzdžiui, yra dar tamsiau ir šalčiau, tačiau savižudybių rodiklis jau seniai labai mažas. Valstybė rimtai stebi padėtį, įdiegtos veiksmingos savižudybių prevencijos programos, veikia specialios pagalbos tarnybos. Lietuvoje savižudybių skaičius tebėra didžiausias Europos Sąjungoje (ES), tačiau blogiausia, pasak suicidologės, kad nėra politinės valios imtis sistemingos prevencijos. Gal gyvenimas gerės, gal entuziastai ką nors padarys - ne valstybinis mąstymas.

Kalta krizė?

Dar vasarą skelbtais duomenimis, Europoje 2007-2009 metais padaugėjo darbingo amžiaus žmonių savižudybių. Tarp dešimties tirtų valstybių tik Austrijoje savižudybių mažėjo. Graikijoje ir Latvijoje padaugėjo 17 proc., Airijoje - 13 proc., Jungtinėje Karalystėje - 10 proc., Suomijoje - daugiau kaip 5 proc., Vengrijoje ir Lietuvoje - vos 1 procentu.

Daroma prielaida, kad savižudybių padaugėjo dėl ekonominės krizės, tačiau toks tiesmukas ryšys, pasak prof. G.Gailienės, dažniausiai labai sunkiai įrodomas, nes yra daug veiksnių. Svarbūs ir kiti krašto rodikliai, bendra atmosfera, galiausiai nuostatos bei ištekliai, skiriami pagalbai ir prevencijai.

"Pastebėta tendencija, kad savižudybių padaugėja visuomenėse po didelių pokyčių, ir nebūtinai neigiamų. Net ir ryškios permainos į gera visada išjudina visuomenę. Kai vėl nusistovi ramybė ir pusiausvyra, savižudybių pradeda mažėti," - kalbėjo mokslininkė.

Tarkim, taip buvo ir Lietuvoje, kai atkūrus nepriklausomybę savižudybių ėmė daugėti. Atrodytų, paradoksas, tačiau specialistai žino, kad didelių pokyčių sukrėstoje visuomenėje vyksta labai sudėtingi procesai. Savižudybių rodiklis, pasak prof. D.Gailienės, atskleidžia bendrą visuomenės sveikatą. Jei jis didelis, iš karto galima daryti išvadą, kad šalyje yra daug negerovių. Pirmiausia - daug psichosocialinio streso ir daug kenčiančių žmonių. Kitas dalykas, nėra išteklių, kas padėtų tą stresą įveikti. Trūksta pagalbos ar tarpusavio atjautos.

Lietuvoje dar iki nepriklausomybės atkūrimo buvo daug savižudybių, tačiau apie 1996 metus 100 tūkst. gyventojų teko net 46, kai ES vidurkis - 10,5 savižudybės. Vėliau savižudybių ėmė mažėti, vadinasi, bendra visuomenės savijauta gerėjo. Kita vertus, Latvijoje ir ypač Estijoje savižudybių sumažėjo gerokai daugiau. Štai Estija, kai tik atkūrė nepriklausomybę, iš karto ėmėsi psichiatrijos bei visos medicinos sistemos reformos ir kur kas ryžtingiau sprendė visuomenės sveikatos problemas.

Lietuvoje 2010 metais 100 tūkst. gyventojų teko 30 savižudybių. Sumažėjo trečdaliu - geras ženklas. Tačiau Suomijoje toks rodiklis buvo prieš 15 metų. Dabar sumažėjo iki 19 savižudybių 100 tūkst. gyventojų, nes Suomija, kaip pabrėžė suicidologijos ekspertė, yra vienas tų kraštų, kurie jau daugelį metų ypač rūpinasi savižudybių prevencija. Slovėnija taip pat ėmėsi sistemingų priemonių ir jai pavyko sumažinti nuo 30 iki 22 savižudybių 100 tūkst. gyventojų.

Prof. D.Gailienė neatmetė galimybės, kad emigracija turėjo įtakos savižudybių kreivei Lietuvoje, tačiau tokio tyrimo nėra ir galima kelti tik prielaidas. Juk žudosi daugiausia kaime. Ypač jaunesni kaimo vyrai - didžiausios rizikos grupė. Ir išvažiavo labai daug iš kaimų. Tokias prielaidas mokslininkams būtų įdomu patikrinti.

Nemorali disproporcija

"Lietuvoje padėtis tebėra bloga, bet ir pastangų labai mažai dedama, - kalbėjo Tarptautinės savižudybių tyrimo akademijos tikroji narė D.Gailienė. - Psichikos sveikatai neskiriama nei rimto dėmesio, nei išteklių. Sakyčiau, savotiška demoralizacija, kai, pavyzdžiui, Savižudybių prevencijos strategija, Psichikos sveikatos ar Vaikų psichikos sveikatos programos finansuojamos tik dešimtadaliu, nei buvo numatyta."

Didžiausias smūgis savižudybių prevencijai ir tyrinėjimams, kaip prisiminė prof. D.Gailienė, buvo suduotas prieš porą metų, kai Lietuvą pasiekė vadinamoji Norvegijos ekonominės erdvės parama. Dėl prioritetų, kam skirti gautas lėšas, turėjo spręsti Lietuva. Suicidologijos srityje dirbantiems mokslininkams pavyko suderinti su Sveikatos apsaugos ministerija, kad savižudybių prevencija būtų įtraukta į prioritetus. Nors pateikti šeši skirtingi savižudybių prevencijos projektai, nebuvo finansuotas nė vienas.

"Kokios programos buvo finansuotos? - retoriškai klausė tyrėja. - Daugeliu atveju vadovautasi ta pačia logika, kaip iki šiol dar daug kas daroma sveikatos apsaugos srityje. Laimi materija - kažkur laboratoriją įkūrė, kažkur stogą uždengė. Tokia disproporcija tiesiog nemorali. Esame pirmi pagal savižudybių paplitimą. Gėda, kiek mūsų valstybę dar gali linksniuoti. Reikia kompleksinių priemonių, sistemingos valstybės strategijos. Nėra vieno vaisto, kurį paskyrus, padėtis imtų gerėti. Kita vertus, kaip turi jaustis specialistai, kai parodomas toks signalas, kad jų darbų niekam nereikia. Tiesiog rankos nusvyra. Jei nėra numatyti prioritetai ir kas bus finansuojama, kaip patikrinsime, ar tie darbai veiksmingi?!"

Laukiant blogiausio

Prasidėjus ekonominei krizei Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos (LTPPTA) prezidentas dr. Paulius Skruibis pastebėjo, kad žiniasklaida suskubo skelbti, jog daugėja savižudybių. Iš tikrųjų Lietuvoje savižudybių padaugėjo vos 1 proc., o 2010 metais vėl truputį sumažėjo. Prof. D.Gailienei ši istorija atrodo labai simptomiška. Lietuvoje tiek žiniasklaida, tiek apskritai visuomenė turi polinkį laukti blogiausio.

Tiesioginių sąsajų tarp ekonomikos, nedarbo, pragyvenimo lygio ir savižudybių nėra nustatyta. Sakysim, valstybės, kuriose savižudybių rodiklis mažiausias, dažniausiai yra ir neturtingiausios. Labai daug priklauso nuo bendros atmosferos, ar žmonės vieni kitus supranta, linkę vieni kitiems padėti. Svarbiausia, kaip žmogus pats jaučiasi. Juk visi patiria sunkumų, kai kurie - labai didelių, tačiau išgyvena net tragedijas. Kodėl žmogus praranda paskutinę viltį, lemia ne vien išoriniai veiksniai.

Klaidinga manyti, kad žmonės laimingesni, kai gyvenimas turtingesnis. Mokslininkė prisiminė tarptautinę suicidologų konferenciją Kanadoje. Kolegos parodė Monrealyje ant kalvos įsikūrusį prašmatnių namų rajoną, kuriame būna daugiausia savižudybių. Šeimos mažos, tarpusavyje nebendrauja, didžiulės tvoros skiria nuo pasaulio. Lieka vienatvė ir gyvenimo tuštumos pojūtis. O pakalnėje, kur skurdesnis rajonas, - pilnos gatvės vaikų ir gyvybės.

"Žmogui svarbu bendrystė, nesijausti vienišam. Galiausiai labai svarbu nuostatos, - pabrėžė suicidologė. - Jei nuo amžių amžinųjų esi nusiteikęs, kad savižudybė niekada nebus išeitis, kur kas sunkiau prieitum prie tokio sprendimo. O jei nuo mažens matai, kad aplinkui žmonės žudosi, laikraščiuose rašoma, kokie jie buvo ypatingi, nesuprasti, lašas po lašo kaupiasi nuostata, kad taip elgtis įprasta."

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorių Nidos Žemaitienės ir Apolinaro Zaborskio tęstinio tyrimo 2008 metų duomenimis, per pastaruosius penkerius metus nuo 30 iki 60 proc. padaugėjo paauglių, kurie mano, kad savižudybė yra įprastas elgesio būdas. Tokį požiūrį, pasak prof. D.Gailienės, formuoja bejėgystė, susitaikymas, kad taip ir turi būti ar net neišvengiama, kai aplinkui nusižudo daug žmonių.

Kita vertus, yra žinomas toks reiškinys kaip savižudybės užkrėtimas. Stebimės, kai name įvyksta kelios savižudybės, ar kaime vienas po kito nusižudo žmonės. Pavyzdžiai gali būti užkrečiami, todėl tenka didelė atsakomybė juos skelbiant. Moksliškai įrodyta, kad nuo to, kaip viešumoje pateikiamos savižudybės, priklauso, ar jų bus daugiau ar mažiau. Pavojinga skelbti sensacijas ar kaip nors ypatingai pateikti tokius atvejus žiniasklaidoje.

Politikų neįtikina

Seniai įrodyta, kad savižudybių mažėja, jei imamasi moksliniais tyrimais pagrįstų prevencijos priemonių. Savižudybių prevencijos programų gali būti įvairių, tačiau esminiai dalykai, kaip pabrėžė VU suicidologinių tyrimų grupės vadovė, yra keli. Pirmiausia, kad kuo daugiau žmonių, mokytojų, tėvų, policininkų, žinotų, ką daryti, jeigu kam nors šalia gresia pavojus. Kitaip sakant, kad kuo daugiau žmonių visuomenėje suprastų, kada yra mirtinas pavojus. Iki šiol dar neretai manoma, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, nieko nepasidarys. Seniai įrodyta, kad tai yra netiesa, tačiau reikia, kad žmonės suprastų ir žinotų, ką tokiu atveju galima padaryti, kaip kalbėtis ir pasiūlyti pagalbą.

Antra, Lietuvoje trūksta rimtos pagalbos sistemos tiems, kurie mėgino nusižudyti. Suteikus pirmąją pagalbą svarbu, kad būtų toliau rūpinamasi tuo žmogumi - ar yra rizikos, kad jis vėl mėgins žudytis, ar galima išleisti iš ligoninės, kam patikėti tolesnę jo globą.

Trečia, reikėtų skirti daugiau dėmesio tokioms uždaroms institucijoms kaip kalėjimai, psichiatrijos ligoninės, nes ten dėl specifinių sąlygų ir streso savižudybių būna daugiau nei įprastame gyvenime.

Galiausiai visais atvejais svarbiausias dalykas, kad įgyvendinamos priemonės būtų pagrįstos tyrimais. Taip, pasak mokslininkės, daroma visose civilizuotose šalyse, tačiau Lietuvoje, bent psichinės sveikatos srityje, nėra kol kas įprasta planuoti, remiantis konkrečiais duomenimis. Kas daroma ar nedaroma, dažniausiai lemia interesų grupės. Neretai būna ir taip, kad politikai, nuo kurių priklauso sprendimai, išgirdę, kokie tyrimai atlikti ir kokie duomenys gauti, gali sau leisti ramiausiai pasakyti: "Netikiu. Manęs tai neįtikino." Mokslininkai taip nekalba ir moksliniams tyrimams kelia labai didelius reikalavimus, kad jų rezultatai būtų patikimi.

Skandinavijos valstybes, Austriją ir Lietuvą apėmusio tarptautinio tyrimo duomenimis, mūsų politikų nuostatos savižudybių ir savižudybių prevencijos požiūriu labai skiriasi. Jie, kaip apgailestavo prof. D.Gailienė, iš tikrųjų mažai supranta ir mąsto buitiškai, kalba moralizuodami: "Bailiai. Egoistai". Tačiau valdžios atstovų pareigos susijusios su sprendimais ir planavimu, jie turi žinoti, kad nuo tam tikrų priemonių priklauso, ar krašte savižudybių daugės ar mažės.

"Didelė problema, kad nėra modernaus mąstymo, politinės valios. Tada atitinkamai nėra ir finansavimo. Svarbiausia, kad nėra politikos tęstinumo, - pabrėžė ne vienos tarptautinės savižudybių tyrimo organizacijos narė. - Kalbėdama su užsienio kolegomis, dažnai išgirstu, kodėl tokia padėtimi Lietuvoje nesirūpina valstybė. Plėtodami tarptautinį bendradarbiavimą, mėginome įgyvendinti strateginius projektus. Juokais esame suskaičiavę, kad aš buvau pas devynis sveikatos apsaugos ministrus, o mano kolegos, t.y. jau tarptautinė grupė, - pas aštuonis. Kiekvieną kartą po apsilankymo pas ministrą ir iš tikrųjų teigiamo pokalbio: " O taip, tai labai svarbu, labai malonu, kad jūs rūpinatės", jie sveikindavo pasiekus pergalę ir klausdavo, kodėl aš nesidžiaugiu. Sakydavau: "Palaukime". Tokia mūsų tikrovė."

Užsienio kolegas labiausiai stebina, kad nėra politikos tęstinumo. Nėra numatyta tokių strateginių, moksliniais tyrimais ir moksline kontrole pagrįstų tikslų, kurių nepakeis naujas ministras arba nauja grupuotė, nes tai yra valstybės politika. Nėra finansinio aiškumo ir nieko, pasak tyrėjos, negalima planuoti, nes naujo ministro vėl iš naujo reikės maldauti lėšų.

VU suicidologinių tyrimų grupė jau dvidešimt metų rengia savižudybių prevencijos projektus. Kai pradėję dirbti pamatė, koks didelis savižudybių paplitimas, pasižadėjo, pasak grupės vadovės, informuoti visuomenę, kad suklustų žmonės, išgirstų politikai. Netrukus pastebėjo, kad atspariausi tokiai informacijai yra būtent politikai. O visuomenė, kai neatsiranda rimtų sprendimų, tik bejėgiškai kartoja, kad esame savižudžių kraštas. Tada mokslininkai nutilo ir davė kitą įžadą - pernelyg aktyviai neskleisti informacijos, nes tai tik stiprina bejėgiškas nuostatas. Net stojo į polemiką su tais, kurie skelbė, kad lietuviai - savižudžių tauta. Atliko istorinius, mitologinius senovinių šaltinių tyrimus, kad įsitikintų, koks lietuvių mentalitetas nuo senų senovės. Nieko suicidiško neaptiko. Tačiau tokia mokslininko dalia - neatlikęs tyrimo, negali sakyti: "Aš netikiu. Manęs neįtikino". Vadinasi, jėgos nelygios.

Atpirkimo ožiai

Ar galime bent kuo nors pasidžiaugti? Sveikintinas, pasak suicidologės, visuomenėje įvykęs lūžis, kai pradėta neigiamai vertinti girtavimo propagavimą ir alkoholio reklamą. Dabar reikėtų atitinkamų valdžios sprendimų.

Svarbus laimėjimas, kad švietimo sistemoje pavyko įdiegti vadinamuosius krizių planus ir krizių komandas. Jei kas nors atsitinka, mokykla žino, kur kreiptis, ir taip pat žino, kad sulauks gerai parengtų specialistų pagalbos.

Tiesiog dovana Lietuvai prof. D.Gailienė vadino LTPPTA veiklą. Savanoriai griežtai atrenkami, gerai parengiami ir puikiai dirba, nuolat konsultuojami supervizorių.

"Tačiau kaip dažniausiai būna Lietuvoje? - ironiškai klausė mokslininkė. - Vienintelės psichologinės pagalbos tarnybos skelbia telefonus, kuriais žmogus skambintų, jeigu jam sunku. Niekam nerūpi, kad tos nevyriausybinės organizacijos vos išgyvena. Valstybė joms skiria labai mažai lėšų, todėl nuolat jų reikia ieškoti. Tačiau kai įvyksta savižudybė ir niekas neprisiima dėl jos atsakomybės, visi atsigręžia į tas tarnybas ir kaltina jas, kad blogai dirba. Neįmanoma prisiskambinti! Pagalbos telefonai yra tik mažytė grandis, neveikia kitos grandys, tačiau tampa atpirkimo ožiais."

Didysis Lietuvos rūpestis, pasak prof. D.Gailienės, - pasiekti, kad visiems būtų prieinama pagalba. Tarpdisciplininė, moderni, adekvati. Tokia, kokios reikia ir kada reikia, o ne tada, kai jau būna per vėlu. Kalbant be užuolankų, kai jau būna klinikinis atvejis ir vieni keliauja į kalėjimus, kiti - į ligonines.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"