TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kančia žmogui neturi tapti pažeminimu

2016 03 19 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Medicinos mokslo pasiekimai per keletą pastarųjų dešimtmečių nulėmė didelių mūsų gyvenimo pokyčių. Neaplenkė ir požiūrio į anksčiau atrodžiusius natūralius dalykus, tokius kaip žmogaus orumą gyvenimo pabaigoje ir mirtį.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Irena Povilonienė – paliatyviosios medicinos pradininkė Lietuvoje. Prieš dvidešimt metų ji užsimojo padėti onkologiniams ligoniams, kenčiantiems nepakeliamus skausmus, nuo kurių onkologinės ligos tuo metu buvo tiesiog neatsiejamos.

„Dar praėjusiame amžiuje žmonės, susirgę plaučių uždegimu, paprastai mirdavo. Antibiotikais ši liga jau seniai išgydoma. Operacijos, intensyvi terapija ir reanimatologija, vaistai, skausmo malšinimas – visa tai atvėrė labai daug galimybių gelbstint žmogaus sveikatą ir gyvybę, ilginant gyvenimo trukmę, bet ir sukūrė mitą, kad medicina – visagalė, o žmonės – nemirtingi. Tačiau taip nėra, – sako gydytoja onkologė, paliatyviosios terapijos specialistė I. Povilonienė. – Kai kurios ligos užsitęsia, ir žmogui tenka gyventi su jomis ilgai. Todėl čia labai svarbūs paliatyviosios medicinos, padedančios žmogui sunkiu periodu, pasiekimai. Jų tikrai yra nemažai, tačiau paprastai labiau vertinama gydomoji medicina – paliatyvioji tarsi ir nepriklauso prioritetinėms sritims. Žmogui neretai net sunku suprasti, kodėl tam tikrais ligos periodais jam tenka susidurti su skirtingais sveikatos apsaugos sistemos standartais. Tik suvokę ir pripažinę paliatyviosios medicinos svarbą neišgydomų, vedančių į mirtį būklių atvejais, gerbsime žmogų, padėsime jam prasmingai išnaudoti likusį gyvenimo laiką, išpildyti lūkesčius, išlikti oriam. Manyčiau, tai padėtų įveikti mirties baimę...“

Sunkiausio gyvenimo kelio bendrakeleivis

Lietuviams, ko gero, vis dar stinga pozityvumo, nes ne vienas, net būdamas sveikas, jaučiasi gyvenąs kančių, ašarų, vargo pakalnėje, tebėra įsitikinę, kad liga neatsiejama nuo skausmo ir kančių. Statistika liudija, kad vaistų nuo skausmo Lietuvoje suvartojama kelis kartus mažiau nei Danijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje. „Tačiau padėtis keičiasi. Jeigu lygintume su tuo, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus, dabar pastebėtume didelių skirtumų, – aiškina medikė. – Pastaruoju laiku vis daugiau sunkiai sergančių ligonių ir jų artimųjų ieško fizinių kančių palengvinimo, nori skausmo sumažinimo ir kitokios pagalbos, kad būtų galima išlaikyti gyvenimo kokybę net sunkios ligos laikotarpiu.“

Paliatyviosios medicinos tikslas – palengvinti ligoniams fizines kančias, sukeliamas sunkių ligų, atpažįstant psichosocialinės ir dvasinės pagalbos poreikius. Todėl paliatyvioji medicina vis dažniau įvardijama platesne – paliatyviosios pagalbos (rūpybos) sąvoka. Tai komandinis darbas, o komandos nariai – ligonis ir jo artimieji, gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas, psichologas, dvasininkas. Paliatyviosios medicinos gydytojas ir slaugytoja yra tarsi bendrakeleiviai sunkiame paciento gyvenimo kelionės etape. Tokia gydytojo misija – tartis ir siūlyti, kaip palengvinti sunkų jo kelią. „Kiek daug gerų dalykų vyksta, kai žmonės bendrauja atvirai. Kartais liga pakeičia ir nuskaidrina žmonių santykius“, – teigia medikė.

Irena Povilonienė/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lūkesčių neišpildymas

Ar paliatyviosios medicinos gydytojai nesijaučia nusivylę, nes pasitaiko, kad po šeimos nario mirties artimieji parašo skundą ir apkaltina gydytoją nugydžius jo artimąjį. Ką jaučia medikas, kai už įdėtą darbą, pastangas, nuoširdumą sulaukia tokio „atlygio“? „Daugelis nesusipratimų tarp gydytojų ir pacientų kyla dėl nesusikalbėjimo. Pacientams atrodo, kad medikai per mažai su jais bendrauja. Tačiau problema – ne ta. XXI amžiaus medicinos kasdienybę sunkina tai, kad medikams tenka spręsti ne tik pacientų sveikatos, bet ir socialines problemas, teikti informaciją, pildyti šūsnis dokumentų, stinga slaugytojų ir kitų profesijų, ypač psichologų ir socialinių darbuotojų, sekretorių, vadybininkų, pagalbos. Viena vertus, medicina labai technizuota, ir lieka mažiau laiko tiesiogiai bendrauti su pacientu. Kita vertus, laiko ligoniui skiriama labai daug, nes į jį reikia įskaityti ir tyrimų – kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso, ultragarso, gydytojų aptarimų ir kt. laiką. Išgirdus diagnozę, neretai apsiverčia visas žmogaus gyvenimas. Jeigu jis – šeimos maitintojas, tuo metu tenka suvokti, kad visa, kas buvo kurta ir planuota, iš esmės keičiasi. Ir jam skaudės kur kas labiau nei tam, kurio gyvenimas jau perėjęs į ramią tėkmę. Mes turime padėti žmogui spręsti psichosocialines problemas, kurias jam kelia liga, – įsitikinusi I. Povilonienė. – Psichologas turi būti jungiamoji grandis tarp gydytojo ir paciento. Aš dedu daug vilčių į psichologus, socialinius darbuotojus – profesionalus, kurie padėtų žmogui priprasti prie netikėtai užklupusios situacijos. Ypač tais atvejais, kai liga pakerta labai aktyviai gyvenantį žmogų, tampa jam neįveikiamu akibrokštu, iššūkiu.“

Pagarba visais gyvenimo etapais

„Kalbėti apie gyvenimo pabaigos kultūrą taip pat svarbu, kaip ir kalbėti apie gyvenimo kultūrą. Įvairia aparatūra galime kurį laiką palaikyti žmogaus gyvastį, tačiau būtina suvokti, jog tas, kas gimsta, turi ir mirti. Tai normalu. Paliatyviosios medicinos paskirtis – padėti žmogui oriai ir garbingai gyventi iki paskutinių gyvenimo dienų, ramiai išeiti iš šio pasaulio, – pabrėžia gydytoja. – Man rūpi, kad palikdamas šį pasaulį žmogus nesijaustų vienišas, pamirštas ir nereikalingas. Neteisinga, kad sergantys sunkia onkologine liga išrašomi į namus, kur realiai jiems negali būti suteikta reikalinga pagalba. Žmonės jaučiasi įskaudinti, kaip ne vienas pasako, „nurašyti“ arba supykę... Mano nuomone, būtų teisinga, jeigu kiekvieno susirgusio vėžiu žmogaus reikmėms būtų skiriama tam tikra pakankama pinigų suma. Vienu metu ją būtų galima panaudoti tyrimams, vaistams, operacijoms, reabilitacijai, o kitu – simptomams kontroliuoti, procedūroms, gerinančioms savijautą, psichosocialinėms reikmėms. Juk iki paskutinio atodūsio žmogui be galo svarbūs elementariausi dalykai: ligonis turi būti nupraustas, sušukuotas, perrengtas, nes tai – irgi geros savijautos ir orumo dalykai. Tam turi būti skiriama pakankamai lėšų. Dabar gi paliatyviosios medicinos paslaugos – medikų labdara. Kad galėtum žmogui išrašyti vaistų nuo skausmo, turi labai stengtis tai padaryti. Lietuvoje labai daug suvaržymų: reikia turėti ne tik gydytojo licenciją, specialų kompensuojamųjų vaisų lipduką, bet ir specialų opioidinių vaistų receptą, išduodamą gydytojo vardu. Manau, kad tai – sovietinių laikų atgyvena. Juk vaistinė ir be to gali registruoti, koks gydytojas išrašė tuos vaistus nuo skausmo, koks skirtumas, kokios spalvos tas receptas. Paliatyvioji medicina nėra brangi, todėl apmaudu, kad sunkiems ligoniams ji – vis dar sunkiai pasiekiama prabanga.“

Mirties akivaizdoje – troškimas gyventi

Gydytoja sako, kad kalbos apie eutanaziją – pernelyg išpūstos, sureikšmintos. „Keisčiausia, kad apie tai kalba sveiki žmonės, o reikalavimai nutraukti gyvybę keliami gydytojams, – stebisi medikė. – Gydytojo pašaukimas – gydyti, lengvinti ligų keliamas kančias, todėl gydytojas tiesiog negali dirbti visiškai priešingo darbo. Gydytojai išgyvena liūdesį, nerimą ir nusivylimą, jei nepavyksta išgelbėti ligonio gyvybės ar apsaugoti jo nuo kančios. Esu girdėjusi, kaip žmogus šaukiasi mirties, nes jam nepakeliamai skauda. Tačiau žmogui paaiškinus, kad skausmą galima sumažinti ir pasiūlius, kaip tai padaryti, jo akyse sušvinta viltis. Netgi anksčiau svarsčiusieji apie savižudybę, sunkios ligos ir mirties akivaizdoje labai nori gyventi. Manau, kad visuomenei, taip pat ir politikams, pagaliau atėjo laikas susitarti ir spręsti bendražmogiškąsias problemas, su kuriomis susiduria sunkiai sergantieji. Į mediciną turėtų ateiti daugiau psichologų, socialinių darbuotojų, savanorių. Medicina šiais laikais gali labai daug, taip pat ir numalšinti skausmą. Svarbu gerbti ligonį kaip asmenybę, suteikti jam visą įmanomą paramą, visomis išgalėmis padėti sunkiam pacientui patenkinti jo individualius poreikius.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"