TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kas antram lietuviui vaistinėje trūksta privatumo

2016 07 02 6:00
Tik vienas procentas apklaustųjų mano, kad konfidencialumo vaistinėje neįmanoma užtikrint.  "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Bent kartą per mėnesį mūsų šalyje į vaistines užsuka 1,6 mln. žmonių. Per metus nuperkama daugiau kaip 72 mln. vaistinių preparatų pakuočių. Pernai įstatymu patvirtinus farmacinės rūpybos sąvoką, dabar į vaistinę einama pasitikrinti kraujospūdžio, cukraus kiekio kraujyje ir pasikonsultuoti dėl daugybės kitų dalykų.

„Sprinter“ tyrimų atlikta apklausa rodo, kad 45 proc. žmonių įsitikinę, jog vaistinėje neužtikrinamas jų privatumas. Pirkėjai nori atskirų patalpų, atitvertų kasų, o vaistininkai įsitikinę, kad nepadės nei piešiamos juostos, nei atskiros patalpos, jeigu patys žmonės neišmoks vertinti savo ir kitų privatumo.

Jaučiasi nejaukiai

Į klausimą, kaip jaučiatės, kai matote, jog jūsų konsultaciją su vaistininku galbūt girdi šalia esantys žmonės, 54 proc. respondentų atsakė, kad nejaukiai: 10 proc. jų visada tai trikdo, 19 proc. pažymėjo, jog taip jaučiasi, jei konsultuojasi dėl konfidencialumo reikalaujančios temos, 25 proc. jaučiasi šiek tiek nejaukiai kas kartą. Tokios situacijos dažniau trikdo moteris, jaunesnius respondentus, aukščiausio išsimokslinimo, didžiausių pajamų grupės atstovus ir didmiesčių gyventojus.

Apklausoje dalyvavę asmenys įvardijo ne vieną sprendimą, kaip galėtų būti užtikrintas jų konfidencialumas. 13 proc. apklaustųjų nuomone, padėtų atitvertos kasos, 9 proc. mano, jog galėtų būti didesnis atstumas nuo laukiančiųjų, 4 proc. pageidautų asmeninės konsultacijos be kitų pirkėjų, 4 proc. įsitikinę, kad jų privatumą užtikrintų atskira patalpa, aptarnavimas po vieną, nubrėžta aiški linija (3 proc.). 1 proc. apklaustųjų buvo nusiteikę skeptiškai, jų manymu, konfidencialumo vaistinėje neįmanoma užtikrinti, 2 proc. jų turi sprendimą – ateina, kai nėra kitų klientų, o dalis tą problemą sprendžia apsipirkdami internetu (1 proc.).

Buvo apklausti 1007 žmonės, gyvenantys įvairiuose šalies regionuose: 44 proc. – iš didžiųjų miestų, 27 proc. – iš rajono miestų, 29 proc. – iš kaimo vietovių.

Sveikata – intymus dalykas

Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. psichologas Aidas Perminas, paprastai žmonėms apie savo savijautą kalbėti kitiems girdint nesinori. „Liga, simptomai yra labai intymios smulkmenos, kurias žmogus stengiasi pasilaikyti sau. Ne visi žmonės mums yra vienodai artimi, tad natūralu, kad norime pasilikti teisę patys spręsti, apie ką ir su kuo dalytis. Bet koks viešumas ligos užklupto žmogaus savijautos nepagerina. Nenorime, kad kiti žinotų apie visas mūsų problemas, silpnybes, nelaimes. Kartais ligą slepiame net nuo pačių artimiausių žmonių, nes ji yra pats asmeniškiausias dalykas. Liga žmogų daro silpną, pažeidžiamą. To viešinti nesinori“, – aiškina psichologas. Jis priduria, kad ir ligos istorijos slaptumas atsirado iš to – iš pagarbos kitam žmogui, jo privatumui. Šio principo laikomasi nuo Hipokrato laikų.

Kita vertus, o kaip visos tos močiutės, kurios taip mėgsta kalbėti apie savo ligas? Joms tokie pokalbiai lyg ir teikia džiaugsmą? Profesorius A. Perminas sako, jog kartais liga tampa pačiu svarbiausiu kasdienybės aspektu, centru, apie kurį sukasi visas gyvenimas, kartais pasakodami apie ligą žmonės pasijaučia ne tokie vieniši. „Tai lyg streso įveikimo būdas. Bet kokiu atveju pats žmogus sprendžia, kiek ir kam atsiverti. Močiutė pasakodama apie ligą tikisi, kad ją išgirs, išklausys. Tam reikalingas bent jau minimalus kontaktas su tuo žmogumi, kuriam atsiveri. Gal toks kontaktas galimas su vaistinės darbuotoju, bet kiti žmonės eilėje tuo momentu yra visiškai svetimi, gal net piktinasi girdėdami jiems nereikalingas smulkmenas“, – svarsto specialistas.

Paklaustas, kokie jausmai kyla žmonėms, kai turi atviriau, viešiau kalbėti apie savo negalavimus, profesorius tikina, jog pagrindinis jausmas pakliuvus į tokią situaciją yra gėda. „Žmogus jaučiasi nepatogiai, lyg viešai nusirenginėtų. Jam gali atrodyti, kad atskleisdamas informaciją apie save apsunkina kitus. Vėliau žmogus gali jausti liūdesį, nes buvo priverstas padaryti tai, ko nenorėjo“, – sako prof. A. Perminas.

Mažose vaistinėse

Jaunas vaistininkas Ignas Popas dar nepraėjus metams spėjo padirbėti keturių pajūrio miestų vaistinėse. Turėdamas mažo miestelio ir didesnio miesto vaistininko patirties, jis daro išvadą, kad žmonėms visur patinka, kai juos pakonsultuoja, pateikia objektyvią informaciją.

„Maža vaistinė mažame mieste – tai ir mažesnis žmonių srautas. Kai žmonių mažiau, gal ir lengviau užtikrinti privačias konsultacijas; taip pat pasitaiko laikotarpių, kai būni tik tu ir pacientas. Anksti ryte, kai visi dirba, ar vėlai vakare“, – sako vaistininkas.

Kaimo vietovėje, aišku, yra rizika pirkėjui būti labiau „demaskuotam“, nes ten greitai sklinda gandai. Bet, kaip teigia I. Popas, kaimo žmonės mieliau bendrauja, jie atviresni. Kai teko savaitę dirbti Klaipėdos vaistinėje, jis pastebėjo, kad, atrodytų, dėl tokio visai negėdingo dalyko kaip šlapimo takų infekcija kai kurios moterys nenoriai bendravo. „Nori greitai nusipirkti ir sprukti. Didesnėje vaistinėje daugiau žmonių, tad ir privatumo mažiau. Nors ir dirbdamas mažo miestelio, Rietavo, vaistinėje mačiau, kaip žmonės stengėsi išsaugoti paslaptį, ką įsigijo, pavyzdžiui, atsinešdavo savo nepermatomus maišelius“, – tvirtina vaistininkas.

Jis pripažįsta, kad būna tokių pirkėjų, kurie nori pirkti tik iš tam tikro vaistininko. „Jiems patinka, kaip bendrauja tas vaistininkas, galbūt jis išklauso, gal geriau pataria. Jie ateina ne kasdien, jeigu tai lėtinė liga, tai kartais užsuka pateikti trumpo klausimėlio. Tokiems žmonėms tinkamo laiko pasirinkimas vienas geriausių sprendimų – jie ateina, kai nėra kitų pirkėjų, ir gali gauti privačią konsultaciją“, – dalijasi įžvalgomis specialistas.

Didelės vaistinės

Panevėžyje veikiančios „Eurovaistinės“ vedėja Reda Žilė turi septyniolikos metų darbo patirtį. Ji dirba ne savitarnos vaistinėje, pirkėjai negali patys pasiimti prekių, kokių jiems reikia – turi prašyti vaistininko. Jos manymu, tokios vaistinės yra gerai, nes žmogus neprisirenka nereikalingų prekių, pasitaria su specialistu, kita vertus, labai dažnai kyla problema, kad konsultacija praranda bet kokį privatumą.

„Ne kartą teko būti liudininke, kai vienas žmogus perka, klausia ko nors vaistininko, o už jo stovintis pirkėjas ne tik yra per arti, bet dar prieina ir komentuoja. Sako, „ką jūs čia perkat, šito nepirkit, pirkit kitą, mano giminaičiui tas geriau padėjo“, o kai kurie labai „rekomenduoja“ vaistus keisti kokiomis nors žolelėmis. Jeigu prašai, kad tas „patarėjas“ pasitrauktų, tai užpyksta ir išeina. Būna taip ir su kitais pirkėjais, kai jiems rodome, kad stovėtų už linijos. Retas kuris supranta, ką reiškia ta linija. Už jos stovi tik jauni asmenys, o vyresni pirkėjai praeina pro juos lyg nepastebėdami laukiančiųjų. Be to, vyresni pirkėjai labiausiai ir nori tų konsultacijų, jie ilgiau šnekasi, visko klausinėja. Ir jiems mažiausiai rūpi jų ir kitų privatumas“, – sako vaistininkė.

Kokie sprendimai

Vaistininko I. Popo manymu, sprendžiant privatumo užtikrinimo vaistinėse klausimą galimi keli sprendimai. „Ne visur įmanoma turėti tam atskiras patalpas dėl apskritai nedidelių vaistinės patalpų. Gal nebūtų šimtaprocentinis „receptas“ nuo šios problemos, bet tikrai padidintų privatumo pojūtį geresnis eilių reguliavimas stoveliais, juostomis. Ne kartą mačiau, kad juostų ant grindų tvarkos nepaisoma. Todėl, kad žmonės nesupranta tvarkos vaistinėje, jie mato užrašą „laukti čia“, bet išsiskaido prie kelių kasų ir vis tiek stovi eilėje, gana arti kito pirkėjo. Darbo pradžioje bandžiau aiškinti kiekvienam pirkėjui stovėjimo tvarką, bet ganėtinai bergždžias reikalas. Žmonės pamiršta, jų daug – kiekvienam nepaaiškinsi. Dar žmonės supyksta vieni ant kitų, nes vienas žino, kokios tos taisyklės, o kitas – nežino“, – aiškina vaistininkas ir priduria, kad, jo manymu, privatumo praradimo problemą neretai sukuria patys žmonės, negerbdami kito žmogaus teisės į privatumą.

„Dažnas bijo, kad jo neaptarnaus, arba kur nors skuba, tad grūdasi prie kasos, nors galėtų palikti erdvės savo ir kito žmogaus privatumui. Tikrai nežinia kas lengviau: ar sakyti žmogui, kad jis padarytų erdvės savo ir kitų privatumui, ar padaryti atskirą zoną privačioms konsultacijoms“, – svarsto vaistininkas I. Popas.

Vaistininkė R. Žilė žavisi didelėse vaistinėse esančia „vienos eilės“ tvarka, kai pirkėjas bendrauja su vaistininku, o jam už nugaros nestovi kitas. „Tačiau ne visur įmanoma įrengti tokių didelių vaistinių. Nors imu pastebėti, kad jei vaistininkas padirba didelėje vaistinėje, kur yra vienos eilės principas, tai jis paskui pirkėjams bando tą tvarką nustatyti. Viena eilė tikrai išspręstų privatumo klausimą, nes jei žmonės nori kalbėtis tarpusavyje, jie kalbasi laukdami eilėje, o priėję prie vaistininko gali būti tikri, kad jų pokalbio niekas negirdės ir neatsiras patarinėjančiųjų“, – įsitikinusi vaistinės vedėja R. Žilė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"