TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kodėl juokiamės

2015 06 16 9:00
Tyrimai rodo, kad juokas padeda malšinti stresą.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Juokas dažnai mus užklumpa kaip nesuvaldomas ar nesuprantamas veiksmas. Mokslininkai teigia, šis žmogiškas faktorius – primityvus garsas, būdingas ir gyvūnams. Kartais atrodo, tarsi kvatojimas galėtų trukdyti deguoniui patekti į plaučius. Kas lemia tokį ypač keistą žmogaus gebėjimą?

Sophie Scott, britų neurologė ir stand-up komikė, TED konferencijoje šių metų pavasarį pasakojo, kad pirmąkart juoko ypatumais susidomėjo, kai buvo šešerių metų. Tuomet išgirdo savo tėvus taip stipriai kvatojant, kad šie net atsigulė ant žemės. Paaiškėjo, kad tėvai juokėsi iš dainos, kurioje buvo sumaišyti traukinių ir tualeto garsai. Tuo metu mergaitė nieko nesuprato apie tokį humorą, jai rūpėjo tik patraukiantis dėmesį juokas. Dabar, būdama neurologė, S. Scott juoką nagrinėja įvairiais aspektais. Akivaizdu, kad žmonės juokiasi labai skirtingai, skleidžia vis kitokius garsus, kurie kartais skamba beprotiškai. Tai parodo, kad kvatojimas gali paveikti mūsų jausmus taip, kad pasijustume neįprastai. S. Scott teigia, kad juokas yra ganėtinai primityvus garsas: „Tai labiau kaip gyvūno šauksmas, o ne žmogaus kalba.“

Žmonės – ne vieninteliai, kurie juokiasi

Kvėpuodami naudojamės tarpšonkauliniais raumenimis, kad oras pereitų iš plaučių ir į juos. Krūtinės ląsta išsiplėsdama reguliuoja oro judėjimą. Kai pradedame kalbėti, mūsų kvėpavimas iškart pasikeičia. Tokiais momentais mūsų krūtinės ląstos judėjimas spaudžia orą labai smulkiais judesiais. Žmonės yra vieninteliai gyvūnai, kurie savaime sugeba atlikti šiuos procesus. Ir todėl mes vieninteliai mokame kalbėti. Tačiau, kai kvatojamės, plaučiai stumia orą lauk ypač stipriai, dėl to atsiranda nevalingas garsas.

Dažnai manoma, kad dėl to, jog esame vieninteliai kalbantys, mes vieninteliai sugebame ir kvatoti. S. Scott pastebi, kad net Friedrichas Nietzsche manė, jog mes tokie vieninteliai. Iš tiesų, juokiasi ir žinduoliai, netgi primatai. Ar tai būtų žmonės, ar primatai – juoką galima susieti su kutenimu, žaidimais ir socialiniu sąveikavimu.

Neurologas Robert Provine teigia, kad tikimybė juoktis padidėja 30 kartų, kai kalbame ir diskutuojame su kitais. Jeigu žmonių paklaustume, iš ko jie dažniausiai kvatoja, jie kalbėtų apie komedijas ir juokelius. O juokiasi žmonės dažniausiai būdami su draugais. Vis dėlto būdami su kitais mes dažniausiai kvatojame ne iš juokelių, o norėdami žmonėms parodyti, kad juos suprantame, jiems pritariame ar kad esame iš tos pačios grupės. Kartais tokiu būdu galima parodyti simpatiją ar meilę. Palankumo rodymas įvyksta pokalbio metu, o kylantis netikėtas juokas – viso pokalbio emocinis poveikis.

Nevalingas ir kontroliuojamas juokas

S. Scott teigia, kad žmonės ne vieninteliai, kurie skaito.

„Remiantis Robert Provine įžvalgomis arba mano patirtimi su tėvais, galima suprasti, kad juokas – nepaprastai užkrečiantis elgsenos efektas. Juoką perimti gali iš kito, lengviausiai – iš pažįstamo žmogaus“, – sako S. Scott. Būtent socialiniame kontekste gimsta užkrečiantis kvatojimas, tad svarbu šį kontekstą atskirti nuo įprastinio humoro efekto.

Neurobiologiniai tyrimai rodo, kad mums būdingos dvi juoko rūšys. Nekontroliuojamas, nuoširdus juokas skiriasi nuo to, kuris kyla sąveikaujant, kalbant, tad šis yra labiau suvaldomas. Mes gebame atskirti tikrą emociją nuo suvaidintos. Šis požymis būdingas ir šimpanzėms. Kai jos kutena viena kitą, žaidžia – juokas vienoks, o kai tarpusavyje bendrauja – dar kitoks. Kai pradedame nevalingai kvatoti, mes išspaudžiame orą iš savo plaučių daug stipresniais judesiais nei juokdamiesi tyčia. Juokas, atsiradęs bendraujant, garsesnis ir trunka ilgiau.

Kai mes girdime juoką, savaime pradedame galvoti, kodėl žmogus kvatoja, nors esame su tuo visai nesusiję. Tačiau suaugus juokas tampa mažiau įtraukiantis. Tai atsitinka dėl to, kad bėgant laikui suprantame juoką geriau, tad mums negana tik išgirsti kitų juoką – reikia socialinio įsitraukimo.

Juokas – stresui malšinti

Psichologijos profesorius Robert Levenson laborotorijoje atliko tyrimą su susituokusiomis poromis: vyrams ir moterims jis siūlė kalbėtis apie stresines situacijas, prijungė juos prie poligrafų ir stebėjo, kada pradės nervintis. Tuomet kiekvieno paprašydavo papasakoti apie tai, kokie partnerio bruožai juos labiausiai erzino. Aparatas parodė, kad kai kurie dalyviai galvodami šiuo klausimu pradėjo nervintis dar labiau. Tačiau poros, kurios kontroliavo savo stresą juoku, susierzinimo lygį kaip mat sumažino. Tokie santykiai išlieka ilgiau ir tvirtesni. Tai rodo, kad juoką galima efektyviai naudoti tam, jog galėtume padaryti vienas kitą laimingu.

Kvatodami darome keistus primityvius veiksmus, kurie leidžia pasiekti senovinę evoliucinę sistemą, kai žinduoliai besivystydami mezgė ir palaikė socialinius ryšius, aiškiai reiškė emocijas. „Kitaip tariant, juokas yra ne kas kita, kaip žinduolių palikimas tau ir man“, – teigė S. Scott.

Parengė Sigita GUOGAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"