TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kodėl neturime teisės oriai numirti

2016 02 06 6:00
Gydytojai Mindaugas Šerpytis (kairėje) ir Šarūnas Judickas mano, kad beviltiško ligonio kančioms turi būti tam tikros ribos.  Vilniaus universiteto Santariškių klinikų archyvo nuotrauka

Barselonos Poblenou kapinėse yra skulptūra, pavadinta „Mirties bučiniu“ (El Peto dela mort) ir sukurta apie 1930 metus. Ji vaizduoja sparnuotą skeletą, bučiuojantį gražų jaunuolį, kurio veide atsispindi nežinia kas: ekstazė ar susitaikymas. Realybėje daugelio žmonių gyvenimo pabaigą dažniausiai persmelkia ne tik fizinės, bet ir dvasinės kančios, – dėl ligų, skausmo ir priklausomybės nuo slaugančiųjų malonės.

Svarstymai, ar žmogus turi teisę oriai palikti šį pasaulį, tai plyksteli, tai vėl užgęsta, nes kalbos apie galimybę pasirinkti išėjimo būdą ir laiką daugelį trikdo, kai kuriems net kelia baimę. Praėjusių metų pabaigoje studentų teisininkų surengtoje diskusijoje apie eutanaziją prie išvadų neprieita, nes gydytojų argumentus darsyk nustelbė įtarumas, kad žmogaus bejėgiškumu gali pasinaudoti piktavaliai.

Liko neatsakyta ir į uteniškės, kurios sesuo po sudėtingos operacijos jau keletą mėnesių guli ištikta komos, klausimus: „Kaip apsisaugoti nuo panašaus likimo? Bandžiau įteisinti savo valią: jeigu susirgčiau nepagydoma liga, būčiau komos būsenos, norėčiau, kad medikai manęs negaivintų ir negydytų. Lankiausi pas keletą teisininkų – niekas negali man padėti. Aiškina, kad Lietuvoje eutanazija neįteisinta. O būsena – ilgalaikė koma – įteisinta?“

Prie mirties nepriprantama

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų III reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas doc. Mindaugas Šerpytis ir gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas dažnai susiduria su mirtimi, nes į jų skyrių patenka labai sunkūs ligoniai. Kai kurie, patyrę traumas arba dėl ligų, nesuderinamų su gyvybe, tokių kaip sunkus hemoraginis insultas, aneurizmos plyšimas, nustačius smegenų mirtį ir jų artimiesiems sutikus, tampa organų donorais ir pratęsia kitų žmonių gyvenimą.

Kyla klausimas, ar įmanoma priprasti prie mirties? „Medikai nepripranta. Mūsų pašaukimas – gelbėti gyvybes. Skyriuje aptariame kiekvieną mirties atvejį, o neretai, kai amžinybėn iškeliauja jaunas žmogus, kurį gelbėdami įdėjome ypač daug pastangų, verkiame. Mirdamas pacientas išsineša dalelę tavęs. Jei ligonį pavyksta sugrąžinti į gyvenimą, matome savo pastangų prasmę. Tačiau tarp to, ką geba šiuolaikinis medicinos mokslas, technologijos, ir žmogaus organizmo galimybių yra didelis skirtumas. Manau, kad klausimo, ar turime teisę į orią mirtį, visuomenei nereikėtų nei baimintis, nei smerkti šito klausiančiųjų. Juk tokiu sprendimu žmogus nedaro nieko bloga, nepažeidžia aplinkinių teisių, jis apsisprendžia tik dėl savęs, – sako doc. M. Šerpytis. – Jeigu ketvirtos stadijos vėžiu sergančiam ligoniui pasakoma, kad chemoterapija galėtų pailginti jo gyvenimą bene pusmečiu, tačiau tą laiką tektų gulėti ligoninėje, blogai jaustis nuo leidžiamų vaistų, ar reikėtų stebėtis, juo labiau smerkti, jei žmogus pasirinktų gyventi trumpiau, bet be kančių, namie tarp artimųjų? Atsisakyti gydymo – teisėtas paciento sprendimas, kurį reglamentuoja Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas. Tačiau, žvelgiant kitaip, tai yra žingsnis eutanazijos link. Paradoksas, kad Lietuvoje nėra jokio teisės akto, apibrėžiančio žmogus išėjimą iš gyvenimo. Kritinės būsenos ir mirties terminus apibrėžia Mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas.“

Mediko teigimu, dar 1999 metais rengtoje pirmoje šio įstatymo versijoje buvo sakinys, kad žmogus, sergantis nepagydoma liga, turi teisę būti negaivinamas ar atsisakyti gaivinimo, jeigu tam pritaria ir gydytojai. Dabar tai išbraukta, todėl gydytojai privalo gaivinti visus, patekusius į ligoninę, išskyrus atvejus, kai konstatuojami biologiniai mirties požymiai. M. Šerpytis pripažįsta, kad kyla natūralios žmogaus mirties problema. Tarkime, devyniasdešimties metų senelis yra sąmoningas ir prastai pasijutęs sako norįs išeiti anapus namie. Artimieji tam paklūsta ir jis gali mirti natūralia mirtimi. Tačiau jei giminės bijo akistatos su mirtimi ir tokį senuką atveža į ligoninę, medikai privalo jį gaivinti.

„Žmogui prijungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas, taikomas širdies masažas, elektrošokas ir kita. Nesvarstoma, kad tie veiksmai taip pat kelia kančią ir atima iš paciento daug paskutinių jėgų. Atgaivintasis lieka bejėgiškai gulėti patale dažniausiai jau nebegalėdamas net pareikšti noro ramiai numirti. Žodis „reanimacija“ reiškia sugrąžinti dvasią, vadinasi, sugrąžinti žmogų kaip socialinį vienetą su mintimis, išgyvenimais, o ne vien kūną. Aparatais mes galime palaikyti gyvybę, bet ne gyvenimą“, – pabrėžia M. Šerpytis.

Kompetencija gydytojų nesaugo

„Medikai jaučiasi demoralizuojami, – tvirtina gydytojas Š. Judickas. – Ko verta mūsų kompetencija, jeigu tenka daryti tai, kam prieštarauja sveika logika? Net jei atvežamas senolis, sergantis išplitusiu vėžiu, vis tiek turime jį gaivinti: prijungti dirbtinio kvėpavimo aparatą, leisti vaistus, kurie tarsi botagu varo išvargusią širdį. Akivaizdu, kad seno, kelių sunkių ligų kamuojamo žmogaus gyvybinė energija jau išsekusi, ir jeigu jis dar galėtų, norėtų pasakyti tik viena: nugyvenau ilgą gyvenimą, tad dabar norėčiau išeiti. Dabar, o ne tuomet, kai paskutinius gyvybės syvus išsunks gaivinimo aparatūra.“

Tai turėtų būti tarsi savaime suprantama, tačiau Lietuvoje gydytojai neturi teisės kalbėti su ligonio giminėmis apie tai, kad jau nebeatgaivins jo, tegali vaistais palengvinti mirštančiojo skausmą, pasiūlyti pabūti drauge, atsisveikinti. „Kita vertus, jeigu kas bandytų artimiesiems aiškinti tai, kas logiška, gali būti, kad jie, šiandien lyg ir supratę, po savaitės paduotų medikus į teismą. Paradoksalu, tačiau mokslo įrodymais grįsta kompetencija Lietuvos gydytojų neapsaugo nei nuo nepagarbos, nei nuo nepagrįstų kaltinimų“, – priduria Š. Judickas.

Pagarba žmogaus apsisprendimui

„Visame pasaulyje tai nėra prilyginama jokiai eutanazijai. Tai tiesiog argumentų gydyti nebuvimas, grįstas logika, jog ligonio nebegalima išgydyti. Visoje Vakarų Europoje, JAV taikomas vadinamasis DNR kodas. Kiekvienas pacientas, atvykęs į ligoninę, kol yra sąmoningas, tam tikroje anketoje pažymi, ko norėtų, kad jam būtų daroma kritiniu atveju. Ir jeigu žmogus nurodo, jog nenori būti gaivinamas, reanimuojamas sustojus širdžiai, tai nereiškia eutanazijos“, – patikina gydytojas M. Šerpytis.

Jam pritaria Š. Judickas, turintis darbo Londono ligoninėje patirties. Pasak gydytojo, Didžiojoje Britanijoje natūralu su sunkių ligonių artimaisiais aptarti veiksmus, kurių imsis medikai, jeigu pacientui sustos širdis, taip pat galimą mirtį. Giminės tai supranta ir vertina ramiai. Mediko manymu, turime išmokti kalbėti apie mirtį, kaip išmokome kalbėti apie organų donorystę. Tokių nelengvų temų nereikėtų vengti ir šeimoje. Būtina suprasti, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. „Technologijos leidžia medikams įkalinti žmones tarp gyvenimo ir mirties, o paskui patys nežinome, ką daryti. Ką galima atsakyti moteriai, kurios sesuo jau keletą mėnesių guli ištikta komos? Ir kas žino, kiek tai dar gali trukti. Galbūt – metų metus. Gydytojai nėra kokie nors beširdžiai baltais chalatais, mes tik norėtume nebūti tais, kurie milžiniškomis pastangomis tęsia beviltišką egzistavimą“, – aiškina Š. Judickas.

Gydytojų reanimatologų nuomone, žmogus turi teisę mirti oriai. Yra nemažai šalių, kuriose įteisinta vadinamoji pasyvi eutanazija, kai pasirūpinama, kad beviltiški ligoniai nekentėtų skausmo, ir nutraukiami bet kokie aktyvūs gydymo veiksmai. Olandijoje, Belgijoje, Liuksemburge, keliose JAV valstijose įteisinta aktyvi eutanazija. Šveicarijoje, netoli Ciuricho, yra klinikos „Dignitas“, į kurias atvyksta tūkstančiai turtingų pagyvenusių žmonių iš viso pasaulio. Jie nori susipažinti su vieta, kurioje galima oriai iškeliauti anapus. Tai nereiškia, kad paskui tie žmonės grįžta ten numirti, tačiau žinodami, jog turi tokią galimybę, jaučiasi ramiau. Yra daugybė sudėtingų saugiklių, neleidžiančių lengvabūdiškai naudotis šia galimybe. Ji iš esmės skirta beviltiškiems ligoniams, kurie kenčia nepakeliamus skausmus.

Diskusijos mažintų priešpriešą

Kad būtų įteisinta eutanazija, labiausiai priešinasi Bažnyčia. Dvasininkai net kalbėti apie tai nenori, teigia, jog taip reiškiama nepagarba gyvybei, ji stumiama į pavojų. „Lietuvoje labai stiprus kančios kultas, žmonės mano, kad tai turi būti neatsiejama gyvenimo dalis, – sako Š. Judickas. – Paradoksas, tačiau net nebrangių vaistų nuo skausmo lietuviai vartoja labai mažai – verčiau pakentės. Kai visomis įmanomomis priemonėmis stengiamasi pratęsti sunkaus ligonio gyvybės rusenimą, argi svarstoma, jog taip pratęsiamos jo kančios? Ar galvojama apie jį, baigiantį savo gyvenimo kelionę – tiltu iš nebūties į amžinybę, ar labiau apie save: kaip aš gyvensiu be to žmogaus?“

„Esu tikintis ir noriu, kad sprendimas nesistengti kuo ilgiau tęsti beviltiško ligonio kančios būtų priimtas santarvėje su Bažnyčia. Tik tuomet jis bus efektyvus, – įsitikinęs M. Šerpytis. – Nereikėtų žmonių gąsdinti ir klaidinti, profesionalus, logiškas situacijos vertinimas neturėtų būti prilyginamas žudymui. Manau, jog dvasininkas, suteikdamas sunkiai sergančiam žmogui Ligonių sakramentą, laimina jo ramų išėjimą į kitą, geresnį pasaulį ir padeda artimiesiems susitaikyti dėl netekties. O juk, vertinant pagal dabartinę situaciją, visi tarsi turėtų stengtis kuo greičiau vežti ligonį į gydymo įstaigą ir gaivinti... Mūsų šalyje nėra jokių tai reglamentuojančių teisės aktų, tačiau ar nieko nedaryti iš tikrųjų neprilygsta pasyviai eutanazijai? Bet taip nutinka kasdien: kas gimsta, turi ir mirti. Mūsų nuomone, jau laikas išdrįsti apie tuos dalykus diskutuoti, juos išgryninti ir įteisinti, kad tarp medikų ir visuomenės liktų kuo mažiau neaiškumų, nesusikalbėjimo.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"